K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Nemunas laikų tėkmėje

K.K.Šiaulytis. Nemunas tarp Švendubrės ir Druskininkų. Tėkmė.

2013. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Nemunas laikų tėkmėje

Vilnių ir Nemuno upę, tarsi karališkas testamentas, sieja viena senų padavimų mįslė – sostinės įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapu įvardinti piliakalniai Vilniuje ir Veliuonoje, kuri, lemtingų karų su kryžiuočių ordinu laikais, buvo svarbiausia Nemuno gynybos tvirtovė. Taip, mitinėje tikrovėje Lietuvos valdovo žemiškosios būties ženklas sujungia Nemuną ir Vilnių į vienį – valstybės erdvę, karališka valia įpareigoja palikuonis ginti, tausoti ir puoselėti dainose taip dažnai minimą Nemuno šalį.

Iki šių dienų mūsų krašto vandenis plukdančios upės – Ratnyčia, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, ramusis Nevėžis, Dubysa, Mituva, keistavardė Jūra, Gėgė, Šyša, Minija ir kairiakrantės Jiesia, Šešupė pasakoja Nemunui, kaip gyvena, kokiuose rūpesčiuose skendi Gedimino vaikaičiai.

Anuomet, prie Nemuno, svarbaus vandenų kelio, statėsi didesni ir mažesni Lietuvos miestai: Gardinas, dabar esantis kaimyninėje valstybėje, Merkinė, Alytus, Prienai, Kaunas, Veliuona, Seredžius šalia Palemono kalno, Skirsnemunė, Jurbarkas, Tilžė, kažkada vadinta Prūsų Lietuvos sostine. Būta ir sielininkų, laivininkų, žvejų gyvenviečių, miestelių, dabar juos atstovauja Balbieriškis, Vilkija, Kriūkai, Smalininkai, Rusnė.

Nemuno gamtinė erdvė, paslaptinga sraunumos paveika, visada viliojo čia kurtis žmones, vertinančius polėkį, pajautą, gal todėl ant aukštų krantų, nuo kurių gali stebėti mįslingą upės tėkmę, buvo tiek dailių sodybų, dvarelių, rūmų. Atrasti juos gali ir šiandien – Ilguvoje, Plokščiuose, Gelgaudiškyje, Belvederyje, Raudonėje, Panemunėje. Kai kurie jaukiose vietose buvę miesteliai ilgainiui tapo garsiomis vasarvietėmis, kaip Kulautuva, Kačerginė. Prie Nemuno, semdami jo krantų mineralinius šaltinius, jau keli šimtmečiai gyvuoja ir du didžiausi Lietuvos sveikatingumo kurortai – Druskininkai, Birštonas.

Bet ne visi mes Nemuno pakrančių miestuose gyvename. Išsiilgę susitikimų su mūsų upių tėvu, skubame pasimatyti, kol žaliuoja vasara. Kai žvalgaisi nuo kokios aukštumos į Nemuno slėnius, jo dangaus mėliu lyg akis spindinti vandenų juosta, atrodo, irgi, savaip stebi pasaulį – užsimezga tavo pokalbis su upe. Štai, tolėliau, balsvoje seklumoje stypso garnys, laukia savo žuvelės, iš už pakrantės miškų gūbrio kyla aukštyn erelio siluetas, paukštis, apsukęs ratą tvaskioje erdvėje, vėl slepiasi medžių viršūnėse. Šalia, nuo ievų guoto, kažko į kitą krantą nuskubėjo alkanų varnėnų būrys. Upės sraute dažnai pamatysi skubrių bangelių pynę – tai nemažo dugninio akmens sukeltas šurmulys. Bet, jei traukia bendrauti su žuvimis, pasirink pasivaikščiojimą pakrante, ramią pavakarę galėsi klausytis kaip šokinėja salačiai, ūsoriai, lydekos – gaudo laumžirgius ir viena kitą, uodegomis taškydamos vakaro rimtį.

Daug Nemuno svečių sukviečia jo savastis globojantys net penki regioniniai parkai, Dzūkijos nacionalinis parkas. Vasarotojus, poilsiautojus traukia kurortai, paupio kaimai, keliautojus laike – senieji Liškiavos, Merkinės, Punios, Jiesios, piliakalniai, Palemono kalnas. Apsilankiusieji Kaune regi miestietišką, urbanizuotą Nemuną – Kauno marias, hidroelektrinę, ne vienas svečias merkia akis į upę nuo tiltų, krantinių, bet, čia pat, Neries ir Nemuno santakoje, šalia pilies, šv.Jurgio bažnyčios, ar Pažaislyje, gali patirti viduramžių, baroko laikų upės dvasią.

Garsusis Panemunės kelias, nutįsęs tarp Vilkijos ir Jurbarko, neleidžia skubėti, vos ne kas kilometras rodyklės ragina aplankyti kokią įžymybę, o upės klonio vaizdai magina stabtelėti, pabūti nors kelias minutes tame kraštovaizdyje… Kas pasiekė Bitėnus, įkopė į Rambyno kalną, ne tik Nemuną, bet ir už jo plytintį lietuvininkų kraštą gali aprėpti.

Ieškantys išskirtinių patirčių, regos, klausos, uoslės nuotykių – atvažiuoja, atplaukia į Nemuno deltą, kur už sklidinų kanalų, klampių pievų, kibių gervuogynų, jau, ir Kuršių marios. Atvykėlius deltoje, tarp Skirvytės ir Atmatos, gąsdina ankstyvo pavasario potvyniai, senuose gluosniuose ūžaujantys rudeniniai vėjai, klausą lavina vasaros nendrynų šnaresys, gandrų kleketas, garnių triūbos, o kur dar Rusnės miestelio romantika, Uostadvario švyturys, žvejybos malonumai ir rūkytų karšių, ešerių nenumaldomi skoniai, vainikuojantys panemunių keliones…

Kaip ir linksmos pasakos pabaigoje, prasitarsiu, – ir aš ten buvau, žvalgiausi, piešiau, liejau akvareles – naudodamas Nemuno vandenį.

***

Tekstas ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19438-07-14-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje