K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Šatrijos regos ratas

K.K.Šiaulytis. Šatrijos kalnas žvelgiant iš Luokės.

2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininklo pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Šatrijos regos ratas

Kiekvienas savo gyvenime esame sutikę raganų, raganaičių, bet, jei kopdami į Šatrijos kalną viliatės vėl jas pamatyti, apsirinkate.

Saulėtą vasaros dieną, kai dangaus mėlynėje maudosi baltų debesų kaimenės, ant Šatrijos patirsite vizualinį pokylį, o šiurpulingi praeities padavimai, tik pasąmonės užkaboriuose rusens… Tiesa, kalno viršūnėje išminta apskrita aikštelė gal kiek primena siautulingų pobūvių areną, bet, anot legendų, čia kažkada būta pilies, stovėjusi ir bažnyčia. Kitokią dieną, rudeniniame rūke, ar pavasario lakštingalų vakarą, matyt atsivertų kalno požemių menės, pasivaidentų čia kažkada atklydę svetimšaliai pirkliai, barzdoti gamtameldžių piligrimai, gi šiandien, saulei nuskaidrinus tolumas, norisi jas akimis susemti.

Nuo Šatrijos aprėpiamas regos ratas pagauna tarsi vaizdų jūra – užburia, vilioja, atrodo, paukščiu pakilsi... Žvalgaisi, žvilgsnis skuba, nardo, bando atrasti ką nors atpažįstama, bet viskas aplinkui – miškeliai, žolynų lankos, vasarojų laukai, gervių balos, krūmynų tankmės klostosi į abstrakčios tapybos drobę… Joje, lyg daugtaškiai pabirę ganyklų galvijai ir žiemai suruošti šienainių balti ritiniai, lyg runos - klevų kupolais pridengti sodybų stogai… Perkėlus akis tolumon, dunkso, dar Daukanto aprašytos girios! Suskaičiavau septynis miškų horizontus, – už kiekvieno dūmoja vis kiti gyvenimai…

Pietų kryptyje, atrodo ranka pasieksi – plati Žiograkalnio nugara, kiek kairiau, įžiūrima ne tik Sprūdės suraukta kakta, jo kaimynė Knabė, bet ir, horizonto pakilumoje, Medvėgalio gūbrio užuomina. Kasmet, rugsėjo 22-ąją, minint Baltų genčių vienybės dieną, ant didžiųjų Žemaitijos kalnų liepsnoja laužų sąšauka – Šatrija, Žąsūgala, Širmė, Gaudakalnis, Sprūdė ir, žinoma, Medvėgalis siunčia aplinkiniams gerą žinią – esame kartu! Bet pietiniame horizonte, kažkur dar stūkso Aukštagirė, Moteraitis, Girgždūtė, Bilionių, už Paršežerio, Burbiškių, kiek į vakarus, paslaptingieji Lopaičių, Vembutų piliakalniai.

Šiais laikais, didkalnių papiliuose žemaičiai jau nebegyvena – kuriasi sodybose, kaimuose, susispietę darbščiuose miesteliuose – Kaltinėnuose, Laukuvoje, Požerėje, Varniuose, Pavandenėje, Tveruose, Žarėnuose, Janapolėje, Užventyje, Viekšnaliuose, Viešvėnuose, Upynoje.

Šalia Šatrijos, ant stačios pakilumos įsikūrusi Luokė, šimtmečiais pagarbiai žvelgia į savo pranokėjų kalną. Prašalaitis nusijuoks – dabar, už kiekvieno lango tūno televizorius, ekrano elektronine magija skraidinantis žiūrovus į visus pasviečius, linksmybių fejerverkus, švenčių maratonus! Kam žemaičiams bereikia žalvario senovės, pražilusių kalnų, vakaro legendų, ramių ežerų...

Bet pasižvalgyk miestelio, o kad ir tarpumiškių sodybose, – kiek mielo rūpesčio čia sudėta – puikuojasi moderniai renovuoti namai, kiemo tvarka primena kurortų skverus, daržų lysvės, vagos linguoja krapais, bulvienojų garbanomis. Miestelėnų sodus neaplanko šernai, – vienu galvos skausmu mažiau, bet arti, akėti, vagoti, kaupti, ravėti, galiausiai nukasti – viskam reikia laiko, tad televizorius čia – ne visagalis.

Gyvenimas verda ir už savo kiemo. Automobilius užkūrę sodiečiai aplanko Telšius, Platelius, Rietavą ir Plungę, maudosi Lūkste ar Baltijos jūroje, nukanka į Klaipėdą, kur dažno giminaičiai gyvena. Vasarai įpusėjus, susiruošia į Žemaičių Kalvariją, rugsėjį skuba į Šiluvos atlaidus. O Medvėgalio menų festivalis sukviečia ne tik žemaičius, net vilniečių čia gali aptikti.

Medvėgalio sesė, didingoji Šatrija – reginių karalienė, nuo Maironio laikų, taip pat nestokoja svečių:

„Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,

Jei pro Luokę diena bekeliausi,

Nepamiršk paganyti arklių

Ir ten kalną užlipti aukščiausį.“