PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

Plenero plakatas. Plakato kūrėjai –

 Bronius Leonavičius ir Eigirdas S. Kruopis.

Kęstutis K. Šiaulytis

PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI

 Gal pačioje mažiausioje Lietuvos gyvenvietėje – Kėdainių Paberžėje, vietiniai suskaičiuoja tik šešis kaimynus. Šis plačių horizontų toliuose vos įžiūrimas aukštų medžių guotas ir čia rymanti Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, švystelėjo Lietuvos Laisvės aureole dar 1863-aisiais. Paberžės kunigas Antanas Mackevičius (1828 - 1863) tų metų kovo 20-ąją Paberžės bažnyčioje paskelbė sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą manifestą.

 Po šimtmečio, 1966-ais, į šį, rodos net Dievo ir valdžios užmirštą kampelį, lyg tremtin buvo atsiųstas kunigas, kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas (1918 - 2005). Gal jis griovė to meto sutemas kurdamas Paberžės šviesą? Pats Tėvas Stanislovas liudija, jog pirmieji Laisvės Žiburio skiltuvus savo kuprinėse čia nešė anuo metu sujudę Lietuvos žygeiviai. Jie lankė 1863-iųjų metų sukilimo mūšių vietas, tvarkė sukilimo dalyvių kapus, statė atminimo koplytstulpius. Šiemet pažymimas žygeivių judėjimo šešiasdešimtmetis. Knygoje „Apie Meilę ir Tarnystę“, autobiografijos skyriuje Tėvas Stanislovas pamini žygeivį, kraštotyrininką, rezistentą Stanislovą Gediminą Ilgūną (1936 - 2010). Matyt, Paberžėje susitikę du sovietinių lagerių „mokslų“ ragavę vyrai, jau tada regėjo atkurtą Nepriklausomybę. Netrukus, lyg pašaukti ar kieno paraginti, pas Tėvą Stanislovą, patirti Paberžės dvasinės liepsnos dvelksmą, plaukė, plūdo šimtai, tūstančiai žmonių iš visos Lietuvos. Spaudoje pasirodantys vis nauji prisiminimai apie Paberžėje puoselėtą Laisvės aušrą, liudija, jog ir šiandien, tuomet pažadinta drąsos ir tikėjimo dvasia neišblėso, švyti gal kiek kitaip, ne ugnies spalvomis – skleidžiasi ramia gyvenimo kūrybos šviesa.

 Šiomis rugpjūčio dienomis (nuo 14 iki 23-ios), Paberžėje susibūrė dailininkai, Tarptautinės kūrybos stovyklos-plenero „Paberžės nušviesti“ dalyviai. Jų vadovas, vilnietis tapytojas Saulius Kruopis pas Tėvą Stanislovą suskubo dar 1978-ais, ne kartą lankėsi ir vėliau. Iš tų laikų liko ne tik knygose pasidalinti prisiminimai apie Tėvą Stanislovą, bet ir meninių nuotraukų pluoštas. Paberžės istorinė šlovė prisišaukė dailininką ir 2010-ais. Tada Saulius Kruopis net keturis metus vadovavo čia vykusioms dailininkų kūrybos stovykloms „Paberžės vasara“.

 Šiemet S. Kruopis sukvietė kolegas jau penktajai kūrybinei vasarai, skirtai Tėvo Stanislovo, Evangelijos apaštalo, keliui atminti. Plenerą organizuoja Lietuvos kultūros kongresas kartu su Menininkų asociacija "TILTAS", Lietuvos dailininkų sąjunga, Kėdainių savivaldybe, talkina ir Art city INN viešbutis. Paberžės vasara mums prasidėjo per Žolinę, o sekmadienį, šv. Roko dieną, Paberžės bažnyčioje atidaryta Sauliaus Kruopio tapybos paroda. Su pašventintų žolynų puokšte dailininką sveikino Lietuvos kultūros kongreso atstovas Virginijus Šmigelskis ir kolegos tapytojai, kurių, savaitės bėgyje susirinks net keturiasdešimt! Sėkmės kūryboje!

K. K. Šiaulytis. Paberžės varpų aidai. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Paberžės 

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios 

šventoriuje svečiuojasi ir kuria plenero dailininkai.

 Akvarelė, pieštukai.

Dailininkė Skaidrė Butnoriūtė 

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje. 

S. Kruopio nuotrauka.

 Dailininkas Bronius Leonavičius. 

S. Kruopio nuotrauka.

Tapytojas Saulius Kruopis 

per savo kūrybos darbų parodos atidarymą.

 K. K. Šiaulyčio nuotrauka.

Tapytojas Gintaras Palemonas Janonis

Paberžės bažnyčios vitražų šviesoje.

 S. Kruopio nuotrauka. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 32. 

rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36623-2026-08-20-paberzes-sviesos-dailininkai

Švendubrės versmės

Jolita Šlepetienė. Sparnai virš Nemuno.

 Drobė, akrilas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Švendubrės versmės

Vienas, iš gal šimtinės prabėgusios vasaros dailės plenerų, vyko ypatingoje erdvėje – Švendubrėje, kaimelyje, kurį kažkada „atrado“ ir visame pasaulyje išgarsino M. K. Čiurlionis. Bent pusė Švendubrės gyventojų per savo trobų langus mato paslaptingąjį Čiurlionio „Raigardą“, o smalsaujantiems svečiams, dar ir papasakoja kaip vaikystėje maudėsi toje sidabriškoje paveikslo gijoje – šaltiniuotame Kubilnyčios upelyje. Amžinai žaliosiose Raigardo lankose pasižvalgyti, sodybų smėlkeliuose pasivaikščioti, pasižmonėti, Švendubrės kaimo bendruomenės pakviestos atvyko penkios dailininkės, meno mokyklų pedagogės iš įvairių Lietuvos miestų: Lina Dieninė (Molėtai), Gražina Visockienė (Biržai), Inga Armanavičiūtė (Kaišiadorys), Vida Juškaitė (Vilnius) ir plenero moderatorė, Jolita Šlepetienė iš Ukmergės. Šioje vasaronėje, aš ir akvarelininkė Jurga Sidabrienė dalyvavome kaip garbės svečiai – pusiau turistai, o tikrosios plenero narės kasdien rungėsi su plačiomis drobėmis, akrilu, aliejumi „audė“ savo vizijas. Vidos slėpingi, tarsi iš jaukių prietemų kylantys reginiai pasakoja senovės romantikos ilgesį, Ingos drobėse – ji visoje šalyje žinoma bijūnų sodo puoselėtoja, teptuko potėpiai gula gėlių žiedlapiais, Gražina pasineria į subtilių spalvų dekorą, Lina, gal iš prigimties, – ekspresionistė. Jolita savo darbuose sugeba sukviesti pačius „minkščiausius“ spalvų derinius, jos keraminė ir tapybinė kūryba jau tvirtai įsitaisė Aukštaitijos meno kolekcininkų rinkiniuose. Švendubrės bendruomenės pirmininkas Antanas Smaliukas, kasdien, pradedant pusryčiais, rūpinosi plenerininkėmis, o kad pavakarės, vakarai neprailgtų, organizavo susitikimus su vietiniais meno gerbėjais, kaimo istorijų gidais, atsirado net jaunimėlio pulkelis, kuriems irgi knietėjo spalvas drobelėse pamaišyti. Ne šiaip gi, pleneras vadinosi „Švendubrė – kūrybinė oazė“! Po trijų, kaip viena pralėkusių dienų, plenero drobės ir akvarelės išsirikiavo Švendubrės bendruomenės namų salėje, o dalis darbų, dovanotieji, ir liko ten puikuotis.

Lina Dieninė. Švendubrės laumių pušis. 

Drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė, 

pedagogė Jolita Šlepetienė. Akvarelė, etiudas.

K. K. Šiaulytis. Pleneras

 Nemuno krantų žolynuose. 

Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Skulptūros 

prie Švendubrės bendruomenės namų.

 Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Dailininkės Inga ir Lina, 

šalia Švendubrės lankų žolynų puokštės. 

Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 34.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34677-2025-09-03-svendubres-versmes

PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

K. K. Šiaulytis. Vasarinių figūrų paradas. 

2025. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

 

 PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

 Šių metų vasarą, matyt ne vienam poilsiavusiam gamtoje, jau teko išgyventi Endriejavo apylinkių protėvių nuotykį, kai vienas humoro jausmą turintis šienpjovys, pamatęs aukštai virš galvos susitelkusį juodą debesį šūktelėjo: „Kap statę!” Po tų žodžių, pritvinkęs vandeniu debesis ne lašais pabiro, o – šliūpt! – visu savo turiniu užgriuvo pajuokavusį žemaitį! Pasirodo, aštrialiežuvis valstietis ištarė užburtą dangumi slenkančio ežero vardą – tas, atvaduotas nuo kerų, nukrito į Endriejavo lankas, kur ir dabar tyvuliuoja Kapstato vardu. Kiek tokių kapstatų šiemet jau kabojo ir liejosi ant mūsų galvų!

 Taip svarsčiau pirmadienio popietę, kai viena ranka įsikibęs į pirkinių krepšį, kita, į vėjo gūsių tampomą lietsargį, slinkau namų link, ratais apeidamas keisčiausių kontūrų šaligatvio balas. Kadangi galva buvo laisva, vos ne teškenančio lietaus poetiniu rimu joje rikiavosi tas atpasakotas minčių srautas. Staiga, lyg perkūnija persmelkė, sukrėtė šaižus, tiesiog žviegiantis kišenėje tūnančio telefono klyksmas. Pagalvojau, kas tokiu garsu gali man skambinti? Vaistinėms savo numerio nedaviau, skolą už liftą, kuriuo nesinaudoju, jau sumokėjau, siuntinuką paštomate atsiėmiau, tad, palauks, kas bebūtų, perskambinsiu, kai atsilaisvins rankos. Tačiau, įkirus zyzimas nesiliovė, pirkinių krepšį pakabinęs ant alkūnės žvilgtelėjau į ekrano bedugnę – pasirodo, viena geranoriška valdžios įstaiga atsiuntė garso žinutę. Dėkingas išklausiau. Tą svarbų pranešimą matyt sukūrė atostogaujantį orų specialistą pavaduojantis politikos apžvalgininkas ar sporto komentatorius. Kadangi, gal ne visus pasiekė ši svarbi audio informacija, jos tekstuką skelbiu čia:

 „Orų tarnybos radarų duomenimis, nors smarkios, tačiau trumpos liūtys visą birželį ir jau didžiąją dalį liepos skalavo Lietuvą nuo pajūrio iki Čepkelių raisto, tačiau, grybinio lietaus, deja, nesulaukėme. Krepšiai lieka tušti kaip ir praeitą sezoną, baravykų nerandame, paberžiai traumuoti, tik invaziniai grybai dar renka taškus supirktuvių punktams. Meteorologai skuba informuoti gyventojus, kad ir likusią vasaros dalį prakiurę lyg mitinguotojai debesys plaus mūsų galvas. Betgi, nepaisant įspėjančių prognozių nepaaugo nei guminių batų, nei lietsargių ar laikraščių paklausa. Matyt, vasarotojai tikisi kaitintis nuotoliniu būdu – Turkijoje, Šiaurės Afrikoje, o kai kas net Floridoje... Prie globalaus klimato adaptavęsi piliečiai, šalies politinio gyvenimo naujienas atideda rudens skandalingų darganų sezonui. Deja, ir rugsėjį, jau keletą metų besitęsianti orų infliacija neatneš nieko pozityvaus nei vaisių, nei bulvių derliui.“

K. K. Šiaulytis. Ilgio ežero vasara.

 Druskininkai, Grūtas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

 K. K. Šiaulytis. Lietaus nuojauta. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Ežero mauduoliai. 

2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Virš ežero – šiųmetinė

 debesijų šventė. 2025. Akvarelė, 24 x 32

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 28.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34397-2025-07-23-prognozuojamu-oru-popuri

REGĖJIMO GEISMAS

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Vincentas van Gogas.

 2015. DADA atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailės plenerų pokyliai (2)

                REGĖJIMO GEISMAS

 Impresionistai, ir jų sekėjai, garsieji XIX amžiaus dailės perversmininkai, realistine plenerinės žiūros aistra užkrėtė ne tik kolegas tapytojus. Pasakojama, jog iki tų atskalūnų, atstumtųjų, mažai ką domino net patys efektingiausi gamtos kraštovaizdžiai. Vėliau, ne viena Europos tapytojų karta bylojo pasaulį vis atrasdami naujas realybės impresijas. Mūsų, XX-XXI amžiuose, plastiniai menai išsiskleidė įmantriausiomis naujadarų “izmų” formomis, o kažkada taip vertinta realybė – gal ištiško atomais, pikseliais, nugrimzdo ekranų sapnuose? Bet, manau, net ir patys “kiečiausi” šiuolaikiniai avangardistai, jei ir nemoka piešti, tai bent žvelgia į gamtą sau – Klodo Monė akimis.

 Amerikiečių rašytojo Irvingo Stouno (1903-1989) knygoje “Gyvenimo geismas“ (lietuvių kalba išleista 1970 m.) skirtoje postimpresionisto Vincento van Gogo (1853-1890) kūrybai, aptikau smagų garsiojo tapytojo ir jo bičiulio Polio Gogeno (1848-1903) dialogą: “– Jei nori sakyti pamokslus, Vincentai, grįžk atgal į dvasininkus. Tapyba – tai spalva, linija, forma ir nieko daugiau. Dailininkas tegali atkurti gamtos dekorą – ir viskas! – Dekoratyvinis menas! – suprunkštė Vincentas. – Jei tu iš gamtos tegali pasiimti vien tik dekorą, verčiau grįžk į biržą.“

 Tame pačiame 286-ajame knygos puslapyje, pagal dailininko paliktus užrašus, rašytojo nuspėtas Vincento monologo fragmentas: “Noriu parodyti žmonėms, kad saulė įkūnyta ir valstietyje, ir suartoje dirvoje, ir kviečiuose, ir žagrėje, ir arkliuose, kaip jie visi įkūnyti saulėje.“ Toks gilus, mistinis pasaulio regėjimas švyti visoje Vincento van Gogo kūryboje.

 Šiandien, keliaudami po Lietuvą ir pasaulį, visi slapta viliamės pamatyti ne tik didmiesčių aukštumas, bet ir kartais atsiveriančius žemės ir dangaus deivių saugomus reginius.

K. K. Šiaulytis. Šventaragio parkas rudenį.

 2001. Akvarelė, sepija pieštukas

K. K. Šiaulytis. Sustabdyta akimirka. 

Nebaigtas Dangės upės reginių motyvas. 2020. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Peizažo krūmynai vos sniegui nutirpus.

 2002. Akvarelė, sepija pieštukas

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios pavasario tėkmė. 2017. Akvarelė

Straipsnis ir akvarelės publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 6.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33392-2025-02-12-dailes-pleneru-pokyliai-

2-regejimo-geismas

GALVOJANT APIE EUROPĄ

K. K. Šiaulytis. Žaliasis mąstytojas. 1989. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko galerija

GALVOJANT APIE EUROPĄ

 Atrodo, nieko blogo nelauki, ramiai sėdi prie, arba guli šalia televizoriaus, stebi gerai pažįstamų kandidatų ir kitokių pretendentų beveik eilėdarinius pasižodžiavimus, kurie, vis pinasi, sukasi, šnara, sūkuriuoja – tarsi ataidi iš tolių: „Tupi žvirblis kamine, su lapine kepure...“. Bet, netikėtai, kažkieno ištartas žodis „Stambulas“, sudrumsčia vakaro tėkmę. Televiziniai diskutantai pakyla į kovą! Gal turkai vėl Vienos miestą apgulė? Kur šių dienų karalius Jonas Sobieskis, kur kunigaikščiai Radvilos ir mūsų karingi bajorai? Kinkom žirgus, jojam Europos ginti!

 Bet šių dienų politinės realijos siūlo mums kitais būdais savo rūpesčius neutralizuoti. Birželio 9-ąją rinkimai į Europos parlamentą. Briuselin pasiųsime tobuliausius tautiečius, kurie kartu su baskais, bavarais, mozūrais ir galais, keltais, lotynais, germanais bei skandinavais rūpinsis, kad neišsektų Gausybės ragas, kad žiburiuotų Eurovizinė ateitis, kur linksmybių šventėse akys žirgais laksto!

 Visą pavasarį, o ypač mieląją gegužę, už Botaninę Europą balsuojame savo daržuose ir soduose. Romos imperatorius Hadrianas Tivoli vilos alyvmedžių negenėjo, kaip ir Karalius Saulė – Liudvikas XIV, Versalio parko rožynų neravėjo, tačiau jų žaliosios vizijos ir šiandien klesti – kitaip, nei kažkada mūšiuose pelnytos pergalės.

K. K. Šiaulytis.  Europos Gausybės ragas. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Eurovizija Malmėje – 2024. Koliažas

K. K. Šiaulytis. VU Vingio botanikos sode. 

Vilnius. 2006. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Pavasaris VDU botanikos sode.

 Kaunas. 2014. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Parko deivė. 2024. Autorinis atvirukas

K. K. Šiaulytis. Vilanovo parkas. 

Ant tilto – paminklas karaliui J. Sobieskiui. Varšuva.

2005. Akvarelė, 24 x 32

Straipsnį - pašnekų esė, 

spausdina laikraštis "LIETUVOS AIDAS" Nr. 19 (2024).

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje - 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/31646-2024-05-15-spaudos-dailininko-galerija-galvojant-apie-europa?

ŽOLYNŲ UGNINGA STICHIJA

K.K.Šiaulytis.  Ratnyčios pavasaris. Purienų žiburiai. 2019. Akvarelė.

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Žolynų ugninga stichija

 

 Pleneruose gandru braidžiojantį dailininką prakalbina ir debesų peizažai ir žemumų materija – žalumu įmirkę pievos, raktažolių kalvos, paežerinių nendrių muzika, net žilos kerpių miniatiūros, lyg senatvė apraizgiusios medžių kamienus.

 Pamenu, ankstyvą pavasarį, dar rudens violetu  apsigaubusiame Ratnyčios miške mane sustabdė purienų geltonis – kaip perteikti šį nelauktą spalvinį kontrastą? Apsigyvenau valandai ant kažkokio šiekšto – spoksau lyg spungė (toks drugelis), akys raibsta, su kiekvienu teptuko slystelėjimu mato vis daugiau – ar sutilps akvarelėje ir nenumaldomas upelės srautas?

 Kai pavasaris pakyla pempėmis ir vieversiais, kasdien tiek daug veriasi naujos žalumos – atrodo žalia liepsna veržiasi iš žemės gelmių. Tos liepsnos liežuviai – aitrūs dilgėlių sąžalynai, smailūs visokių viksvų daigynai, apynių vikrūs stiebeliai ir žinoma visokiausių žiedų švyturėliai. Spėjimą, kad augmenija – tai ir taip pasireiškianti ugnies stichija, patvirtina visi augalai – jų besistiebiantis veržlumas, lapų, žiedynų forma, galiausiai – vidinė energija, galia ir gydyti ir marinti... Žemuogių uogos spingsi lyg krosnies angliukai, pirštus nudegina dagio spygliai ir vien dilgėlės vardas, o garsusis Sosnovskio barštis, augantis lyg gaisras, taip svilina, kad net sukelia 1-3 laipsnio odos nudegimus. Panašų poveikį turi ir kiti augalai – jonažolės, rūtos (žiūr. Vikipedija).

 Vieną pilką rudens dieną žiūriu – žvyro kalnelis tarsi gimtadienio tortas žvakėmis apsmaigstytas šviečia. Ruduo nuskrido tarsi išgąsdintas žvirblis! Tai buvo 2000-aisiais, gal gamta jubiliejų šventė? Tik po aštuonerių metų nutariau su tuo augalėliu-žvake, artimiau susipažinti. Pasirodo, vardas įtartinas – paprastoji rykštenė, o paslaptis užšifruota lotyniškame varde – Solidago virga aurea, išvertus – gydanti auksinė rykštė! Ji labai sveikatinga, gydo net vėžį.

 Augalų žinynai rašo – rykštenė žydi liepos – rugsėjo mėnesiais, bet turiu pataisyti, šiandien, lapkričio 19-ąją, laukuose radau vis dar šviečiančią! Betgi daugelis augalų jau styro nuodėguliais, išdžiūvę stiebai linguoja, visokie skėtiniai, tarsi pelenus, pavėjui barsto paskutines sėkliukes. Atskris dagiliai, čimčakai ir čivyliai, surinks tą gera. Keistas sutapimas? Tie paukšteliai irgi savo apdare liepsneles nešioja. Raudonomis gaisomis šviečia čimčiako ir čivylio kaktos, šonai, krūtinės, o dagilis tviska, spragsi tarsi židinio ugniakuras. Žiemą miela laukuose stebėti, kaip jie kedena sudžiūvusius augalų žiedynus – renka dar neišbirusių sėklų derlių.

K.K.Šiaulytis. Nendrių muzika. 2012. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Mėlyna liepsnele plaikstosi veronika. 2007.  Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Auksu spindinti paprastoji rykštenė. 2008. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Žvakių kalnelis.. 2000. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis.  Rūgštynių raudonas laužas prie Sartų ežero. 2007. Akvarelė.

K.K.Šiaulytis. Vidurvasario pievų verbos. 2012. Akvarelė.

Esė "Žolynų ugninga stichija" ir akvarelės publikuojami

 laikraštyje "Lietuvos aidas" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24620-11-20-

dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

-zolynu-ugninga-stichija?fbclid=IwAR0o1IWwnT4wkkIlflfQ3w0pQFCCJETecRFm

RR7nhVyhV9WLnDj5PbKHPuk

Nida - marių eldija

K.K.Šiaulytis. Legendinis Nidos ešerys. 2016. Aliejus, drobė. 50x50

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,

 pasižvalgymai Lietuvoje

 

Nida – marių eldija

 

 Vasarą Nida panaši į milžinišką kruizinį laivą, kurio deniuose kiaurą dieną laksto tūkstančiai poilsiautojų – nuo vieno borto pamarį, prie kito – pajūrį ir atgal, o vakarop, vėl – saulės palydėti... Šio bangas skrodžiančio giganto pirmagalis – Parnidžio kopa, į kurią kiekvienas atvykėlis skuba pasižvalgyti. Viršūnėje, ištiesk rankas – rodos skrendi! Priekyje dūmoja smėlio audra, dešinėje baltomis gijomis supasi jūra, kairėje – Kuršių marių platumos, tik vos ribojamos žalia ano kranto juostele. Saulei nusileidus vasarotojai glaudžiasi kruizinio laivo kajutėse – viešbučiuose, vasarnamiuose, svetinguose nidiškių namuose. Nemaža įsikuriančių net malkinių pastogėse!

 Rugsėjį Nida vėl tampa savimi – marių eldija, tiksliau – senuoju kurėnu, kurio viena burė – žalias Urbo kalnas, kita – balkšva Parnidžio kopa. Ir dabar Nidoje svečių netrūksta, bet jie kitokie – rudeninės ramybės mėgėjai, romantikai, vis laukiantys iš marių atplaukiančio legendinio ešerio... Pamarį, „Sakučio“ kavinėje – kiekvieną dieną gurmaniški žuvies patiekalai: starkis padažuose, šamas, karšis, net ungurys, tik stintos ir pūkio teks iki žiemos palaukti.

 Kaip visada, jau dvidešimt šešeri metai, rugsėjo pradžioje Nidoje pasirodo tapytojas Saulius Kruopis, o paskui jį – visas būrys dailininkų. Pasidabinę ekspresionistinėmis šukuosenomis ir skrybėlėmis jie tarsi atgaivina kažkada šiame žvejų kaimelyje (tokiu Nida buvo!) klestėjusią Nidos dailininkų koloniją. Šiame pasaulio užkampyje (tokiu buvo Nida!) ieškodami archaikos, civilizacijos nepaliestų kraštovaizdžių, vasarodavo ne tik Prūsijos, bet ir iš visos Vokietijos atvykę dailininkai. Tiesa, pasaulinio garso dailininkas ekspresionistas Maksas Pechšteinas, buvojęs čia 1909 metais, pasakojęs sutikęs Nidoje tik keturis vasarotojus, po dviejų metų kiek nusivylė – žvejų kaimelis ėmė panašėti į kurortą... Bet Pechšteinas ir vėliau ne vieną vasarą (1912, 1920, 1939) buvojo Nidoje, gyveno menininkų buveine virtusiame Hermano Blodės viešbutyje. Šio dailininko darbai ir dabar didžiausiuose pasaulio muziejuose garsina Nidos vardą.

 Menotyrininkai Nidos dailininkų kolonijos pradžia laiko 1888-1890 metus, kai čia atvyko žymus dailininkas berlynietis E. Bischoff-Culmas, nors pavieniai tapytojai iš Karaliaučiaus čia lankėsi nuo 1850 metų. Paskutiniuoju kolonijos dailininku tapo Ernestas Molenhaueris, palikęs Nidą 1945-aisiais.

 Vokiečių puoselėta šio krašto meninė aura kūrybine pagava uždegė ir Lietuvos dailininkus. Pirmieji Nidą „atrado“ Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, vėliau – Romualdas Kunca, o jau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kiekvienas Lietuvos dailininkas laikė priederme apsilankyti Kuršių nerijoje – Nidoje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ar bent Smiltynėje. Pačioje Nidoje, nuo 1971 metų gyveno tikras meno kultūros žiburys – dailininkas Eduardas Jonušas (1932-2014). Jo namai ir dirbtuvė tapo nauja Nidos dailininkų kolonija. Čia lankėsi ir kūrė daugybė žymių Lietuvos menininkų.

 1995 metais, tuo metu dar jaunas tapytojas Saulius Kruopis, susidomėjęs Pechšteino ir Molenhauerio kūryba pasišovė rengti kasmetinius dailininkų plenerus „Nidos ekspresija“! Tokią, sakyčiau beveik fantastinę idėją, palaikė to meto Nidos meras Stasys Mikelis. Kadangi ir vėliau pagalbininkų, rėmėjų netrūko ir Vilniuje, ir Nidoje, Sauliaus projektas, netrukus virtęs tarptautiniu, sėkmingai vyksta jau ketvirtį amžiaus! Saulius yra kruopštus archyvaras, atkaklus kultūrininkas, tad visą plenerų istoriją sudėjo į tris solidžius albumus pasirodžiusius 2009, 2013, 2020 metais. Juose iš viso – 1140 puslapių! Daugiau skaičių nerašysiu, tik pasakysiu, jog tai – titaniško užmojo darbas! Šie albumai išleisti nemažu tiražu –  šiuolaikinio Nidos kultūrinio gyvenimo liudijimas.

 Tiesa, tai tik dalis Nidos meno... Kasmet čia dar renkasi fotografai, autobusais rieda muzikai ir rašytojai, buvoja aktoriai, kino menininkai ir – gražbyliautojai politologai. Paskui juos – subtilūs skaitytojai, žiūrovai, klausytojai...

 Kažkas, kažkada Nidos erdvę apibudino kaip į marias atgręžtą amfiteatrą, tikrai – čia nuolat vyksta gyvenimo kūrybos spektakliai!

K.K.Šiaulytis. Saulius Kruopis - marių žvejas. 2020. Škicas, akvarelė

K.K.Šiaulytis. Narūnas Lendraitis. 

Neringos savivaldybės mero pavaduotojas. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Darius Jasaitis. 

Neringos miesto meras. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Edita Lubickaitė. 

Plenero kuratorė. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Savaitgalis Nidoje. 2020. Aliejus, drobė. 80x100

Straipsnis "Nida - marių eldija" publikuojamas laikraštyje 

"Lietuvos Aidas" ir jo internetinėje svetainėje -

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24379-10-02-nida-mariu-eldija-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR0OsO8Y6Wr56I5a03r3wKxztJuMJB-FLiKtS8U9CeFJyDRexTQtySm9kiY