K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Virvytės padangių akvarelės

K.K.Šiaulytis. Prie Virvytės - Biržuvėnų dvaro malūnas.

2018. Akvarelė. 29,7 x 42. Privati kolekcija.

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Virvytės padangių akvarelės

Luokėje, 2017 metų birželyje, kai liejau akvarelę bažnyčios šventoriuje, iš danguje besirungiančių tamsių debesų tikriausiai krito mėlynai violetiniai lietaus lašai – bent jau tokio kolorito akvarelę man prilijo... O kitą dieną, kai mūsų dailininkų būrelis atvyko tapyti kaimyninius Biržuvėnus – taip varvėjo, šnarpštė, teškėjo medžių šakose, kad pro balzganą liūties audinį, nė dvaro rūmų nesimatė.

Šiemet, 2018 – aisiais, visiškai kitoks birželis ištiko Biržulį, Biržuvėnus, Luokę ir, matyt, visą Lietuvą. Žaluma – tarsi pavargusi, mažiau sodri nei pas mus įprasta, dar gegužyje nušienautos pievos neatžėlė – pavirto gelsvomis ražienomis, daržų žemė, vagose ieškant sudygusių želmenų, girgždėjo, byrėjo lyg Nerijos kopų smėlynai. Mūsuose taip mėgiamos sodybų „marios“ – tvenkinukai, prūdai, linmarkos, kūdros, sodželkos – džiūvo pakalnėse, po gluosniais, lyg prakiurę bliūdai.

Tik Virvytė, apsukri valiūkė, žaliaakė, žaliaplaukė mauduolė, vandenų juostos pynėja, kaip ir kasmet nardo duburiais, kilpiniuoja, sraunuma skalauja tai vieną, tai kitą statų krantą, plaukia, išdykauja ardydama bebrų užkardas. Gal akmenų jos vagoje ir daugiau iškilo, bet gi, niekas jų niekada nebuvo suskaičiavęs – nei Žąsūgalos basakojai žąsiaganiai, nei čia klumpes mirkęs Palangos Juzė, nei arklius girdęs svieto lygintojas Tadas Blinda, ir net nė guvieji mūsų laikų baidarininkai, kas vasarą braidantys čionykščiose rėvose.

Visus nuvarginusi šiųmetinė sausra – vieni juokai Virvytei! Upė gaivių vandenų semiasi iš seniausių Lietuvos ežerų: Paršežerio, Lūksto, Biržulio – jie, anot geologų, dar ledynmečio tirpsmą mena! Kas žino, gal Lūksto gelmėse koks gabalas ledkalnio ir dabar akmeniu užspaustas glūdi? Sako, tame ežere skamba kažkada nuskendęs varpas, o krantan, šalia Varnelės ištakos, bangos išmeta milijonų metų atminimą – gintarą.

Varnelė, išsiruošusi į Biržulio ežerą – jame prapuola, iš jo nendrynų šiaurės kryptimi iššoka linksmoji Virvyčia – Virvytė. Ji, kilpomis apnėrusi Janapolės, Baltininkų, Biržuvėnų, Luokės, Kaunatavos, Tryškių, Kairiškių palaukes, ties Viekšniais susilieja su sese Venta, o toliau jau kartu ieško kelio į Baltiją, švyti Latvijos Kuršo žemei.

Kažkada Virvytė suko keliolikos malūnų girnas, šiemet ji sava gaiva talkino man – padėjo lieti akvareles. Bent dvi nutapiau tiesiog stovėdamas jos seklioje atšakoje, kitas pagavau paviliotas vandenų atšvaitų...

Biržuvėnų dvare, prie Virvytės malūno tvenkinio, šalia pakrantę lenkiančio vieškelio aptikau uosį, vertą čia besilankančių keliautojų dėmesio. Tikras didmedis, žymintis tuos laikus, kai žmonės apsodindavo medžiais pakeles – kad vasarą, brikelėje ar vežime sėdinčius keliauninkus lydėtų malonūs šešėliai, o žiemą, rogių važnyčiotojams būtų jaukiau čiuožti snieguose, besišnekučiuojant su pakeleivingais šakotais stuobriais...

Gal šis uosis – seniausias pakelės medžių paminklas? Bet jis netikėtai įdomus ir savo išvaizda! Vienos šakos išskleistos virš kelio, kitos, vos ne sumerktos į Virvytės patvanką, kamienas, kažin ar dviese – gal tik krepšininkai – apkabintų, o gumbuotų šaknų rezginys – lyg kokia moderni skulptūra, tvenkinio šlaite vientisu liejiniu, tarsi išplatėjusiu kamienu, užkloja plotą, kuriam apeiti reikia aštuoniolikos metrinių žingsnių! Ant šaknyno iškilumų, lyg ant krėslų, laisvai galėtų susėsti aštuoni turistai... Šį iškilų medį, Virvytės – Biržuvėnų uosį, linkėčiau įtraukti į Varnių regioninio parko gamtos paminklų sąrašą, jis tikrai vertas lygiuotis su Jomantų, ar Skliausčių ąžuolais.

Jau praretėjusiame Biržuvėnų dvaro parke dar blėsta užmirštų laikų romantika, – dailininkai gal aptiks net Jakobo van Reisdalio motyvų... Aplankykite Biržuvėnų parką, jo medžių kupolas gerai matomas nuo Šatrijos kalno!