Kęstutis K. Šiaulytis
ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.
BYDERMEJERIS
Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.
