K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Atviruko istorija. Kalėdiniai ir naujametiniai atvirieji laiškeliai

Kęstutis K.Šiaulytis.

Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!
Kalėdiniai atvirukai

Visi laukiame gražiausios metų šventės – Šv. Kalėdų, dovanų po eglute, ir būtinai, dar vienos nedidelės smulkmenos – atviruko su artimų žmonių palinkėjimais – „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų!“

Bėga metai, išaušo ir kompiuterinė epocha, akimirksniu skraido elektroniniai laiškai, bet tradicija siųsti paštu kalėdinius atvirukus – vis dar gyvuoja! Atrodo, kartu su sveikinimo atviruku, pašto ženklu ant jo, su palinkėjimų laiškeliu, atkeliauja ir meili gerumo, draugingumo šiluma. Gal kada nors-kas nors, pasakys – paštas išliko, nes visada buvo Šv. Kalėdos!

Artėjant šiai metų pabaigos šventei, peržvelgiame savo asmeninius archyvus, vėl perskaitome kažkada gautus sveikinimus, atvirukus – gal verta prisiminti ir šios pašto komunikavimo priemonės istoriją?

Atvirukų istorija prasidėjo 1869 metais, Austrijos-Vengrijos imperijoje. Šios šalies pašto administracija priėmė sprendimą leisti susirašinėjimą ant nedidelių kortelių. Tokias korteles, siunčiamas be voko, vadiname atvirlaiškiais. Tai buvo naujas, sakyčiau revoliucinis komunikavimo būdas, atliepiantis modernėjančios visuomenės užmojus. Netrukus bendravimą atvirukais leido ir kitų Europos valstybių pašto tarnybos. 1870-1871 metais, Prancūzijos-Prūsijos karo eigoje, kareiviai, rašydami atvirlaiškius artimiesiems, pradėjo juos puošti piešiniais, tad verslininkai suskubo parūpinti kortelių su jau atspausdintomis iliustracijomis – taip atsirado pirmieji vaizdų atvirukai, kurių tobulinimui nėra ribų. Kortelės anuomet, kaip ir dabar, išleidžiamos vis išradingiau iliuminuotos, aprėpiančios visas godojamas, pažintinas, viliojančias erdves.

Tik prasidėjus atvirukų epochai, savaime plito jų kolekcionavimas – iš artimų žmonių gauti vaizdūs laiškeliai nebuvo išmetami, taip susidarydavo nedideli asmeniniai atvirukų rinkiniai, kurie ne vienuose namuose išaugo į plačias kolekcijas.

1895-1918 metų laikotarpis pripažintas atvirukų “aukso amžiumi” – tuomet spausdinti įvairiausi atvirlaiškiai ir atvirukai: sveikinimo, suvenyriniai, išdaigų ir nuotykiniai (su paslaptimi), informaciniai ir humoristiniai, etnografiniai ir reklaminiai, turistiniai, istoriniai, su meno kūrinių vaizdais ir reprodukcijomis, žymių politikų, literatų, muzikų portretais. Populiarios buvo ir rankų darbo, įvairiomis dailės priemonėmis sukurtos ir tiražuojamos iliustruotos kortelės. Mūsų dienomis, kolekcionierių ypač vertinami „aukso amžiaus“ kalėdiniai atvirukai, kuriuose išsaugota tame laikmetyje visuomenėje kurta džiugi, šviesi, viltinga Šv. Kalėdų laukimo nuotaika.

Koresponduojančių atvirukais išmonė neturėjo ribų, kūrėsi savita pašto kortelių „kalba“ – gavėjui bylojo ne tik tekstinis laiškelis, bet ir parinktas vaizdas, pašto ženklas, išsiuntimo data, ypatingos žymės „įpintos“ „tarp eilučių“ ir kt. Atvirukų kolekcionieriai būrėsi į klubus, buvo spausdinami specialūs filokartijos žurnalai, albumai. Atvirukų leidyba ypač suklestėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai milijonai kareivių frontuose kasdien šių pašto kortelių pagalba palaikė ryšius su šeima, draugais, bičiuliais.

Lietuvos atvirukų istorija prasidėjo XX amžiaus pradžioje. 1904 metais Lenkijoje išleisti atvirukai su spalvotomis dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslų reprodukcijomis, vienas pirmųjų – „Nemuno krantas ties Liškiava“. Vilniuje lietuviškų atvirukų leidybą ir prekybą 1905 metais organizavo žymus Lietuvos kultūros mecenatas Petras Vileišis.

XX amžiaus pradžioje atvirukus savo iniciatyva kūrė ir spausdino Lietuvos menininkai: dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas, akvarelininkas Antanas Jaroševičius, menotyrininkas Paulius Galaunė, skulptoriai Juozas Zikaras, Petras Rimša. Pirmosiose Lietuvos dailės parodose (1907-1914) šalia kitos atributikos išleisti ir foto atvirukai su dailininkų kūrinių reprodukcijomis (M.K.Čiurlionio, A.Žmuidzinavičiaus ir kt.). Paštu buvo siunčiami ir originalai - vienetiniai dailininko sukurti atvirukai. 2016 metais Druskininkuose, M.K.Čiurlionio memorialiniame muziejuje, buvo surengta tokių jo sukurtų atvirukų paroda.

1918-1939 metus galima vadinti atvirukų “sidabro amžiumi“. Nors privačios komunikacijos srautai šia pašto priemone sumažėjo, tuomet gausiai spausdinti pažintiniai, ideologiniai, reklaminiai atvirlaiškiai. Atsiradus spalvotai fotografijai, naujiems spaudos būdams, keičiantis visuomenės sanklodai, atvirukų turinys, informacinė aprėptis tapo platesnė. Atvirukų leidyba suklestėjo daugelyje šalių, tame tarpe ir Lietuvoje.

Po Antrojo pasaulinio karo populiarėjant turizmui, paklausūs buvo svečiose šalyse įsigyjami atvirukai, jie dažnai perkami „sau, atminčiai“, jų rinkiniai – tarsi asmeniniai vizualinės atminties archyvai, pasakojantys apie aplankytus kraštus, miestus, paminklus, muziejus.

Sovietų sąjungoje atvirukų leidyba buvo organizuojama valstybiniu mastu, gausiai leidžiami edukaciniai, propagandiniai bei sovietinių atmintinų datų atvirukai – tarptautinei Moters dienai, Gegužės pirmajai, taip vadinamai Spalio revoliucijos šventei ir kt. Kolekcionieriai mielai pirko atvirukų rinkinius, kuriuose reprodukuoti garsių Rusijos muziejų meno turtai. Tačiau daugiausia atvirukų, tuo, vizualiai skurdžiu laikmečiu, sukurta ir išleista eilinių žmonių labiausiai laukiamai, linksmai, puošniai Naujųjų Metų šventei. Šv. Kalėdos sovietmetyje buvo nepageidautina, draudžiama šventė, tad jai skirtų pašto kortelių nebuvo spausdinama. Bet, Lietuvoje, dailininkai naujametinių atvirukų vaizdus kūrė taip, kad jie tiktų ir sveikinant su Šv. Kalėdomis.

Atverkite savo archyvų stalčius – prabėgusių laikų šypsenas rasite jūsų išsaugotuose atvirukuose!

&&&

Ši esė ir pluoštas atvirukų publikuojami laikraštyje "Lietuvos aidas" bei jo internetinėje svetainėje. Adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/23029-12-20-sveiki-sulauke-sv-kaledu-kalediniai-atvirukai