Ratnyčios tėkmė

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios tėkmė. 2015. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. B.Vyšniausko parko skulptūra „Ratnyčia“. 2018. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Tarp medžių. Ratnyčia K.Dineikos parke. 2017. Akvarelė

Ratnyčios tėkmė

Akvarelės

Taip vadinasi dvylikos atvirukų rinkinys. 

Atvirukuose - mano akvarelių, sukurtų Ratnyčios pleneruose, reprodukcijos.

Čia publikuoju į rinkinį patekusius darbus, jie surikiuoti pagal 

upelės tėkmę - nuo Latežerio iki santakos su Nemunu.

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios ištaka iš Latežerio. 2019. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia Antano ir Onutės Česnulių 

sodybos parke. 2019. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia savo miške. 2016. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Upelė Ratnyčios miestelyje. 2019. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Pavasaris. 2017. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Tiltelis „Saulės take“. 2004. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios saulėta tėkmė. 2015. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Padangė. Ratnyčios tvenkinio vasara. 2019. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Atiteka link M.K.Čiurlionio gatvės tilto. 2004. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Ruduo. Ties Lenktuoju tiltu. 2019. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Upelė skuba. Lenktasis tiltas. 2013. Akvarelė 

K.K.Šiaulytis. Ratnyčios ir Nemuno santaka. 2004. Akvarelė

Kęstutis K.Šiaulytis

RATNYČIOS TĖKMĖ

Esė

 Kokie mįslingi, poetiški Lietuvos upių, ežerų, upokšnių, net pelkynų vardai! Rodos tiems vandenims pavadinimus suteikė žilos senovės išminčiai. Paliko jie mums, melodingus, skambius, paslaptingus, po visą kraštą lyg gaivaus lietaus srauto pabertus žodžius – mįsles. Nemunas, Neris-Vilija, Vilnia, Bartuva, Minija, Alantas, Salantas, Babrungas, Šventoji, Jūra, Aitra, Dubysa, Merkys, Verknė, Spengla, Bražuolė, Dabikinė... Aisetas, Lūkstas, Veisiejis, Luodis, Samanas, Sartai, Indrajai, Tauragnas, Dievytis... Ištari – atrodo regi banguojant, linguojant, šlamant, srovenant – ar tik vanduo taip bėga?  Laikas teka! Mintys, svajos plaukia!

 Kas kitas, jei ne akvarelininkas, turėtų tas vandenų paslaptis perprasti!?

 Ar tai tik vardai? Ar juose glūdi tarsi akmenin iškalta kokia  žinia, pranešimai skirti ateities kartoms? Gal tie vardai yra kokie burtažodžiai, o gal, kitokio mąstymo ženklai?

 Ratnyčia... Tai viena žymiausių Lietuvos upių, nedidelė, bet dėl savo maloningų galių gaivinančių žmonių širdis, jos vardą su nostalgija prisimena tūkstančių žmonių pabuvojusių upelės kloniuose, garsiuosiuose Druskininkuose.

 Geografai Ratnyčios ištakas randa Dainavos girioje, Varėnos rajone. Dar visai menka srovele pasukusi į pietus, ji, Kusenkos vardu užsuka į Baltarusiją. Grįždama namo teka šiaurėn, kur aptinka pailgam duburį telkšantį Latežerį. Iš Latežerio upė plūsta, srovena pro siaurus aukštų krantų vartus – tarsi gerte geria ežero vandenį. Čia ir prasideda tikroji Ratnyčia, kuriai, iki įsilies į  Nemuno srautą, dar teks gal dvylika kilometrų skubėti šilais apsigaubusių smėlio kopų labirintuose.

 Spėju, vardą upei suteikė jos gyvastinga žaisme sužavėti seniausi šio krašto gyventojai. Teigiama, jog Ratnyčia –  iš žodžio „ratas“ kilęs vardas. Tikrai, jos kilpiniuota vaga primena smagius ratelius. Bet, šiame varde glūdi net du archajiški žodžiai: „ra“ ir „nytis“. Praamžių kalbose „ra“ – tai saulės diskas, pati Saulė. „Nytis“ – gija, spindulys. Taigi, Rat-Nyčia –  Saulės Gija, tai upelė skleidžianti, dalinanti gyvastingą visatos energiją. Tą energiją, gają, puikiai jautė prieš tūkstantmečius gamtos globoje gyvenę žmonės. Jie gebėjo atpažinti vaistines galias augaluose, atminti žvaigždėto dangaus kelius, pajausti šaltinių, upokšnių sveikatą, suprasti paukščius ir žvėris. Tokia patirtis ugdė prigimtinę pasaulio tvarką nusakančią kalbą, ja bendravę mūsų protėviai, savo žinojimą, kaip paveldą, paliko upių, ežerų varduose, legendose.

 Didžiojoje Dainavos girioje įsikūrusių dzūkų sodybose iki šiol gyva gamtos pasaulio pajauta. Čia kitaip, nei mieste gimę, mato pasaulį –  jiems melodijas kuria medžių šakų orkestrai, supa nuo pavasario ore tvyrantys sveikatingi girios kvapų aromatai, marga augmenijos mozaikos. Gamtos apsuptyje bėgančių dienų slėpiniai kuria nenutrūkstančią laiko tėkmės ir asmeninio gyvenimo pynę, kurioje ­– ir ievų žydėjimas ir klevų raudonis. Druskininkų svečiai irgi bando bent savaitei – kitai atgaivinti savyje gamtos pasaulio pagavą. Žinia, karališki pušynai, saulėtoji Ratnyčia, atrodo per akimirksnį pakylėja, regis naujos kojos neša miško takeliais – išmanusis telefonas vos spėja skaičiuoti žingsnius.

 Ir aš, tik svečias Ratnyčios namuose. Klajoju čia su akvarelės dažais krepšyje, nardau žvilgsniu paskui strazdą ar meletą, pradžiugina retkarčiais ir švytintis tulžies skrydis, atkakli kikilio dainelė. Dairausi motyvų – kas tiktų popieriaus lakšte nugulti. Pavasariai čia tokie subtilūs – lyg žiedadulkių šydas, žaluma vos pakilusi – sklando žalsva migla, o upelio skaidrumas nė kiek netrukdo saule tviskėti auksinėms dugno smiltims. Atrodo, nei pieštuko tokiam peizažui nereikia – semk Ratnyčios vandenį, pamirkyk kiaulpienės žiedą ir margink popierių! Vasarą visa kas veši kupetom – akis vos prasiskverbia pro sąžalynų margumą – kaip perteikti tą gausą, šventinę nuotaiką? Seikėji teptuku dažus ir vandenį, varvini lyg alchemikas slaptoje laboratorijoje Joninių žolynuose surinktą rasą. Rudenį, visa kas apsigaubia romantiniu liūdesiu, byrantys medžių lapai šoka spalvingas tango figūras, upelės tėkmę tarsi sukausto variniai atspindžiai. Dailininkas, po tokių plenero nuotykių, grįžta lyg pakulų kuodas aplipęs įvairiausiais įspūdžiais, bet dažnai, kaip ir atkaklieji Filosofinio akmens ieškotojai – su dar viena svajone...

 Ratnyčios Saulės take pažįstu kiekvieną medį, pavasariais toje pačioje pakrantės vietoje išaugantį vešlų papartį, vilkdalgį. Bet kaskart vėl susitikus, upelė Ratnyčia kviečia naujam regos potyriui, atveria dar nematytas erdves.