Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,
pasižvalgymai Lietuvoje
Žolynų ugninga stichija
Pleneruose gandru braidžiojantį dailininką prakalbina ir debesų peizažai ir žemumų materija – žalumu įmirkę pievos, raktažolių kalvos, paežerinių nendrių muzika, net žilos kerpių miniatiūros, lyg senatvė apraizgiusios medžių kamienus.
Pamenu, ankstyvą pavasarį, dar rudens violetu apsigaubusiame Ratnyčios miške mane sustabdė purienų geltonis – kaip perteikti šį nelauktą spalvinį kontrastą? Apsigyvenau valandai ant kažkokio šiekšto – spoksau lyg spungė (toks drugelis), akys raibsta, su kiekvienu teptuko slystelėjimu mato vis daugiau – ar sutilps akvarelėje ir nenumaldomas upelės srautas?
Kai pavasaris pakyla pempėmis ir vieversiais, kasdien tiek daug veriasi naujos žalumos – atrodo žalia liepsna veržiasi iš žemės gelmių. Tos liepsnos liežuviai – aitrūs dilgėlių sąžalynai, smailūs visokių viksvų daigynai, apynių vikrūs stiebeliai ir žinoma visokiausių žiedų švyturėliai. Spėjimą, kad augmenija – tai ir taip pasireiškianti ugnies stichija, patvirtina visi augalai – jų besistiebiantis veržlumas, lapų, žiedynų forma, galiausiai – vidinė energija, galia ir gydyti ir marinti... Žemuogių uogos spingsi lyg krosnies angliukai, pirštus nudegina dagio spygliai ir vien dilgėlės vardas, o garsusis Sosnovskio barštis, augantis lyg gaisras, taip svilina, kad net sukelia 1-3 laipsnio odos nudegimus. Panašų poveikį turi ir kiti augalai – jonažolės, rūtos (žiūr. Vikipedija).
Vieną pilką rudens dieną žiūriu – žvyro kalnelis tarsi gimtadienio tortas žvakėmis apsmaigstytas šviečia. Ruduo nuskrido tarsi išgąsdintas žvirblis! Tai buvo 2000-aisiais, gal gamta jubiliejų šventė? Tik po aštuonerių metų nutariau su tuo augalėliu-žvake, artimiau susipažinti. Pasirodo, vardas įtartinas – paprastoji rykštenė, o paslaptis užšifruota lotyniškame varde – Solidago virga aurea, išvertus – gydanti auksinė rykštė! Ji labai sveikatinga, gydo net vėžį.
Augalų žinynai rašo – rykštenė žydi liepos – rugsėjo mėnesiais, bet turiu pataisyti, šiandien, lapkričio 19-ąją, laukuose radau vis dar šviečiančią! Betgi daugelis augalų jau styro nuodėguliais, išdžiūvę stiebai linguoja, visokie skėtiniai, tarsi pelenus, pavėjui barsto paskutines sėkliukes. Atskris dagiliai, čimčakai ir čivyliai, surinks tą gera. Keistas sutapimas? Tie paukšteliai irgi savo apdare liepsneles nešioja. Raudonomis gaisomis šviečia čimčiako ir čivylio kaktos, šonai, krūtinės, o dagilis tviska, spragsi tarsi židinio ugniakuras. Žiemą miela laukuose stebėti, kaip jie kedena sudžiūvusius augalų žiedynus – renka dar neišbirusių sėklų derlių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą