PABERŽĖS MUZIEJAI IR SAUGOTUVĖS

K. K. Šiaulytis. Paberžės klebonijos svirnas. 2026. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

PABERŽĖS MUZIEJAI

 IR SAUGOTUVĖS

 Ši publikacija yra pasakojimo „PABERŽĖS ŠVIESOS DAILININKAI“ 

(„LIETUVOS AIDAS“, 2026, Nr. 32) antroji dalis.

 Kunigas, kapucinas Tėvas Stanislovas prieš 60 metų – 1966-aisiais, į Paberžę atvyko ne kaip piligrimas, tačiau netrukus šis mažas kaimelis tapo vilties, kultūros piligrimų erdve. Naujasis kunigas pirmiausia pranciškoniška dvasia atnaujino Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Jos pastogėse aptikęs didžiulių biblinių paveikslų ritinius, Tėvas Stanislovas pasirūpino tų, tikrų meno šedevrų, restauracija. Dabar šios drobės, tarsi dvasios vandenynų laivo burės švyti bažnyčios palubėse. Tėvas Stanislovas „atrado“ ir Vincą Svirskį (1835 – 1916), garsųjį Kėdainių krašto dievdirbį, jo sukurtus skulptūrinius kryžius, koplytstulpius, vis dar laiminusius Nevėžio upės slėnių sodybas ir kryžkeles. Šiais laikais, jau visi V. Svirskio sukurti mediniai stebuklai saugomi muziejuose, o keletas – stiebiasi ir Paberžės bažnyčioje. Dar 1979 metais, klebonijos svirne Tėvas Stanislovas įkūrė „saugotuvę“ – čia patalpino kaimyninėse ir tolimesnėse parapijose surastus nebenaudojamus, bet praeities ilgesį „giedančius“ daiktus: liturginius rūbus, procesijų žibintus, dievdirbių sukurtas medžio skulptūrėles. Iš kolūkio atgautoje senojoje klebonijoje suskambo irgi muziejinių varpelių girliandos, lentynose nutūpė pamirštų laikų buities rakandai, o vario puodais nuklotos vieno kambario sienos ir nūnai vilioja jau kompiuterizuotų svečių foto spingsules. Tėvas Stanislovas turėjo ir menotyrininko pagavą, ir dailininko talentą. Klaidžioji senosios klebonijos seklyčių, alkierių labirintais, vis stebiesi, kokia meno buveine kunigas pavertė šį pastatą! Pro langus vidun žvalgosi vasara, švelnia šviesa jaukioje prietemoje išgriebdama angelų ir šventųjų stovylas, parudusių paveikslų žvilgsnius, daug vargo mačiusius baldus, oda įrištų knygų eiles, ant sienų sugrupuotas barokinių ornamentų kompozicijas. Tyrinėji aptiktas Tėvo Stanislovo instaliacijas ir vis jauti, jog kažkas slapta tave lydi, kreipia dėmesį, kviečia pajausti šių istorinių namų šilumą.   

 Kaip Tėvas Stanislovas svajojo ir planavo – jo godota, saugota bažnytėlė, šventorius, nauji svirno, senosios klebonijos rinkiniai, kaip ir jo puoselėtos kaimo kapinaitės, gamtinė aplinka, kartu su 1993-ais metais atidarytu vieninteliu Lietuvoje 1863-ųjų metų Sukilimo muziejumi sudaro vienį – Piligrimų Paberžę. Dabar visą šį kultūros lobyną, mums, dailininkams, kaip ir kitiems Paberžės svečiams atveria Sukilimo muziejaus įkūrėja ir ilgametė vadovė Regina Galvanauskienė. Apie Tėvą Stanislovą ji pasakotų valandų valandas, o apie save vos prasitarė: buvau ir bažnytėlės vargonininkė ir raktininkė, Tėvelio rinkinių saugotoja, o Sukilimo muziejui gal trejetą metų medžiagą rinkau, eksponatų žvalgiausi kur tik kas įsileido...

 Gerą pusdienį kartu su Paberžės istorijos žinove ėjome nuo vieno paminklinio objekto prie kito. Bažnyčioje sulaukėme vakarinės saulės, jos spinduliai atgaivino langų vitražo spalvas – pasinėrėme šviesos tapyboje... Tikrą stebuklą aptikome svirne – Tėvo Stanislovo palikimą: didžiausią Lietuvoje bažnytinių liturginių rūbų rinkinį. Gal savaitės prireiktų, jei norėtum akimis išsemti tą grožį, kurį ten išvydome. Visa spalvų gama siuvinėtos rožės, lelijos, gvazdikėliai, kryžiai ir kryželiai puošia čia saugomus arnotus, kapas, dalmatikas, stulas, procesijų vėliavas, varpelių juostas. Pasiekėme ir Sukilimo muziejų, esantį Šilingo, vietinio dvarininko ir sukilimo dalyvio rūme. Šalia muziejaus, rūmų parko parteryje plyti memorialas sukilėliams. Kelionę po Paberžę baigėme jau sutemus, o mūsų globėja Regina, vis dar neskuba į namus. Pasirodo, ji laukia Camino Lituano kelyje užtrukusių piligrimų, jie irgi nakčiai glausis svetingoje senojoje klebonijoje.

S. Kruopis. Paberžės senoji klebonija, susitikimų veranda. 

2026. Etiudas, al., dr.

K. K. Šiaulytis. Regina Galvanauskienė, 

1863-ųjų metų sukilimo muziejaus

 Paberžėje įkūrėja. 2026. Akvarelė

A. Vasiliauskaitė. Išpažintis. 2026. Aliejus, drobė

K. K. Šiaulytis. Tėvo Stanislovo kurto Paberžės

 senosios klebonijos interjero fragmentas.

2026. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Įstabus Jubiliejinis 1901-ųjų metų

 paminklas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

2026. Akvarelinis etiudas 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 33. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36657-2026-08-26-paberzes-muziejai-ir-

PRIE RADIJO BANGŲ VANDENYNO (2)

K. K. Šiaulytis. Vasara krepšyje. 2026. Dr., al., 40 x 40. 

Iš publicistinės tapybos darbų ciklo “GOLD FM”.

Kęstutis K. Šiaulytis

PRIE RADIJO BANGŲ 

VANDENYNO (2)

 Pirmosios žmonių kalba prabilusios ir uždainavusios radijo stotys kūrėsi JAV. Vikipedija net rado pramoginių radijo transliacijų pradininką – amerikietį išradėją Charles Herrold (1875 – 1948), kuris nuo 1912 metų nedideliam klausytojų ratui vedė tokias radijo laidas Kalifornijoje. Plačiajai visuomenei skirtos privačios ir valstybinės radijo transliacijų stotys pradėtos steigti tik po Pirmojo pasaulinio karo. Pvz., Vokietijoje – 1923-iais. Taigi, Lietuvos, Kauno radiofonas įkurtas 1926-aisiais, nedaug pavėlavo dalyvauti ką tik prasidėjusioje Radijo Meno, Radijo Pramogų, Radijo Žinių ir Radijo Propagandos epochoje. Naujieji laikai, dar apipavidalinti Auto, Avia, Foto, Kino pasiekimais, pranašavo veržlų žmonijos skrydį į Didžią Ateitį, kurią savo manifestuose jau buvo numatę Italijos futuristai.

 Poetas keturvėjininkas Kazys Binkis, irgi prabilo narčiu avangardistų balsu, tarsi atliepdamas futuristams, paskelbė eiliuotą, irgi, gal manifestą:  „Radioekspromtas“ (1926):

  Gerbiamieji ponios ir ponai!

  Tegyvuoja radiotelefonai!

  Tegyvuoja žemės dirbtuvėj

  Radijo išleistuvai ir radijo imtuvai!

  Šalin supelėjęs knygų balastas

  Ir visos renkamos ir spaudžiamos mašinos!

  Tiesiausias radijo kelias rastas,

  Ir juo širdis su širdžia tesusižino.

  Niujorkas, Tokio, Berlynas,

  Sala, nutūpusi Didžiajam vandenyne,

  Tibeto Lhasa ir Čenstakavos grūnąs vienuolynas,

  Taip pat žemaičio gryčia šimtmetinė

  Jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną

  Pasaulio nervu, radijo antena.

 Senųjų leidinių kolekcijoje turiu savitą futuristinės grafikos artefaktą, kuris galėtų iliustruoti K. Binkio eilėraštį. Tai pedagogo, rašytojo Juozo Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis. Poeto minimas nervas – radijo antena, viršelio centre kyla tarsi pasaulio ašis, nebojanti nei žaibų, nei saulės vėjo gūsių ar kokių kitų kataklizmų. J. Geniušas „Autoriaus žodyje“ mini, jog knyga parengta pagal jo 1929-30 metais per radiją skaitytas paskaitas.

 Tarsi burtų lazdele mostelėjus, to meto Kaune ėmė rastis užsienio šalių elektrotechnikos fabrikų agentūros, atstovybės, kontoros ir sandėliai. Jų biuruose švytėjo, blizgėjo naujausi radijo aparatai besipuikuojantys art deco stiliaus dizainu. O tų agentūrų užsakytos radijo aparatų reklamos mirgėjo ne vieno periodinio leidinio puslapiuose. Iškalbinga futuristinė „Radio imtuvų PHILIPS“ reklama spausdinta „Bangos“ žurnale 1932 metais.  Tankiame lauro lapų vainike vaizduojamas naujo, herojinio sukirpimo žmogus siekiantis dangiškų radijo galių. Vizualine ištarme tarsi sufleruojama: „Klausaisi radijo – esi supermenas“. Rygos VEF reklaminiame plakate siūlo užsukti į fabriko agentūrą Kaune ir „Veltui pasiklausyti...“. Radijo aparatai buvo brangūs ne tik Lietuvoje. „Bangose“ aptikau tokią žinutę: „Radio programų klausymo bendruomenės. Nežiūrint nepalankių sąlygų (oras), radio programų klausymas bendruomenėmis Anglijoje labai plinta. Vien tik Yorkshiro mieste yra 26 tokios bendruomenės. Visoje Anglijoje jų priskaitoma ligi 120 su 50.000 dalyvių.“

 Deja, „Bangose“, tarp gero ūpo reklamų šmėstelėjo ir skelbimėlis su žodžiu „krizė“, liudijantis, kad ne viskas buvo „perfekt“, toje daug žadančioje Radijo epochoje...

P.S.

Puslapyje pristatau ir mėgstamos radijo stoties „Gold FM“ muzikos įkvėptą tapybos darbą.

 J. Geniušo knygos „Radijo pašnekesiai 

su mokytojais ir tėvais“ (1930) viršelis.

 Piešinio autorius nenurodytas.

Reklama žurnale „Bangos“, 1932 m.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1935 m., Nr. 7

Reklama žurnale „Naujoji Romuva“, 1938 m.,  Nr. 42.

Reklama savaitraštyje „Meno dienos“, 1934 m., Nr. 3.

Skelbimas žurnale „Bangos“, 1932 m., Nr. 34. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 31.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/36591-2026-08-12-prie-radijo-bangu-vandenyno-2

Antano Žmuidzinavičiaus Nemunai

A. Žmuidzinavičiaus prisiminimų knygos viršelio antraštė

Nuotraukoje A. Žmuidzinavičius 

savo studijoje, Kaune. Nuotrauka

 publikuota knygoje “Paletė ir gyvenimas”

Kęstutis K. Šiaulytis

Antano Žmuidzinavičiaus

 Nemunai

 Šiemet minėsime Lietuvos dailės pirmeivio, Dzūkijoje, Seirijuose gimusio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 10 31 – 1966 08 09) 150 metų jubiliejų. Su žemiečiu, beveik kaimynu, druskininkiečiu, metais vyresniu M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičius susipažino tik Varšuvoje, vienuose piešimo kursuose. Po kelerių metų jie abu jau tapo tikri vilniečiai, kartu Vilniuje kūrė Lietuvių dailės draugiją, organizavo pirmąją Lietuvių dailininkų parodą (1907). Ir Čiurlionį, ir Žmuidzinavičių dailės kūrybai įkvėpė, pakvietė, Lietuvos gamtos grožio, didybės pajauta. M. K. Čiurlionio dailėje jo gamtos rega išsiliejo muzikiniu skambesiu, poetine, simboline raiška, o A. Žmuidzinavičiaus drobėse – Lietuvos upės, ežerai, Baltijos jūra, laukų ir miškų gėlynai, pušynų kolonados, piliakalnių karingos kupros rikiavosi tarsi nuostabioje geografinėje enciklopedijoje. Ne kiekvienam duota, kaip šiems dviem menininkams, matyti ir savo kūryboje išreikšti slaptingas gamtos vydijas!

 A. Žmuidzinavičius prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ (1961), užsimena apie savo kūrybos kritikus ieškančius dailėje tik novatoriškų dermių, darinių. Bet, jei kritikų buvo du, trys, tai dailininko kūrybos gerbėjų – tūkstančiai! Plačiose peizažinėse tapytojo drobėse, kukliuose plenerų etiuduose, tarsi amžiams užkoduota mūsų žemdirbiškos esybės žiūra. A. Žmuidzinavičiaus menas byloja nuolat vykstantį gamtos galybių virsmą, debesijų erdvių ir žemės tvirtybės sąveiką, mūsų čia buvimą. Žvelgi į kokią A. Žmuidzinavičiaus drobę, kurioje, rodos tik kokio ežero pakrantė pavaizduota, bet jauti, ten, šalia dviejų pušų stovi ir tu – matuoji akimis veidrodinę pasaulio begalybę.

 Vėl atsiverčiu knygos „Paletė ir gyvenimas“ puslapius. Dailininko prisiminimai čia sukloti atskirais pasakojimais, kurie smagiu žodžiu nukelia mus į XX amžiaus pradžią, tarpukario Lietuvą, Miuncheną, Paryžių, Amerikon ar  – į Čepkelių raistą! Pastaroji istorija prasideda taip: „1907 metų vasarą mudu su Tadu Ivanausku nutarėme perbristi Gudų girios dalį...“. Linkiu ir jums, kolegos laikraščio skaitytojai, šią smagiu pavasariu prasidedančią vasarą keliauti po Lietuvą, paieškoti Antano Žmuidzinavičiaus ežerų ir Nemunų!

A. Žmuidzinavičius. “Nemunas prieš audrą”. 

1912 m. Reprodukcija iš albumo

 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

 A. Žmuidzinavičius. “Žmonos portretas”. 

1910 m. Nespalvota reprodukcija 

iš albumo “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Žvejai saulėtekyje”. 

1946 m. Reprodukcija iš albumo

 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Dvi pušys”. 1930 m. 

Reprodukcija iš J. Jurginio knygos

 „Lietuvos meno istorijos bruožai“ (1960)

 Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 10.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35752-2026-03-13-antano-zmuidzinaviciaus-nemunai

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Davidas Tenirsas Jaunesnysis 

(David Teniers the Younger 1610-1690).

„Stalo žaidimai“, fragmentas. Chromolitografinis atvirukas.

 Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

 MENAS PAŠTO KORTELĖJE

 Daugumoje Europos kalbų pašto atvirukai vadinami pašto kortelėmis: „carte postale“ – prancūziškai, „postcard“ – angliškai, „postkarte“ – vokiškai, o skambiausiai – itališkai: „cartolina“. Kai tik buvo sumanyta pašto korteles spausdinti iliustruotas, (priminsiu, tai įvyko 1871 metais) tuoj kažkam kilo idėja jose publikuoti dailininkų kūrinių reprodukcijas. Apsukrūs leidėjai pirmiausia griebėsi žinomiausių autorių, klasikų, jų tapybos darbai buvo perteikiami juodai baltomis graviūromis, litografijomis, o kiek vėliau ir chromolitografijomis. Pastaroji technika labai sudėtinga, iškilūs dailės kūrinai buvo tarsi perpiešiami ant litografinių akmenų mažame formate (9 x 14 cm) dėliojant mikro taškelius, brūkšnelius. Ant akmens piešiamos tik vienos reikiamos spalvos detalės, tad pilnam vaizdui išgauti prireikdavo keturių ir daugiau akmenų. Spausdinama nuo parengtų akmenų kiekvieną spalvą atskirai, paeiliui. Tokių atvirukų tiražai nedideli, kolekcionierių labai vertinami. Dažnai, žymiausi litografai buvo pripažįstami kaip tokio atviruko bendraautoriai, jų parašas atspaude rikiavosi šalia tapytojo, akvarelininko autografo. Taigi, tais atvejais ir atspaudas įgydavo litografinio originalo statusą. Dar XX amžiaus pradžioje, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos spaustuvininkai pasirūpino, kad jų svarbiausių muziejų šedevrai būtų įamžinti tose mažose kortelėse, o atvirukų kolekcionierių rinkiniai taptų tarsi tų muziejų miniatiūrinėmis kopijomis. Atsiradus galimybei poligrafiniu būdu publikuoti nuotraukas, tapo populiarios, kad ir nespalvotos, garsiausių paveikslų foto reprodukcijos. Ir to meto dailininkai panoro savo darbus pamatyti tose kortelėse. Paveikslų galerijos, meno žurnalai, įvairios meno draugijos atvirukų dėka pažindino visuomenę su dabartyje kuriančių dailininkų darbais. Poligrafijos technikoms tobulėjant, atsiradus spalvotai fotografijai, meno kūrinių reprodukavimas tapo paprastesnis, pigesnis. Tarpukario Lietuvoje daug meno atvirukų išleido Ona Vitkauskytė (1865-1928). Sovietinės santvarkos metais, muziejininkų, dailėtyrininkų, leidėjų pastangomis dideliais tiražais spausdinti M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijų atvirukuose rinkiniai: „Zodiako ženklai“ (1971), „Pasaulio sutvėrimas“ (1972), „Sonatos“ (1978), „Grafika“ (1984) ir kt. Pasirodė Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Kazio Šimonio, Antano Samuolio, Jono Šileikos, Vlado Eidukevičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Marijos Cvirkienės ir kitų dailininkų atvirukų rinkiniai, kurie, tuomet, tarsi vėrė mums langą į nacionalinio meno lobyną.

 Šiandien, atvirukų su meno kūrinių reprodukcijomis parsivežame iš aplankytų didžiausių pasaulio muziejų, o savo darbus reprodukuoti atvirukuose gali kas panorėjęs – skaitmeninė spauda atkeliavo tiesiai į dailininkų studijas...

Atvirukų rinkinys „Vilniaus motyvai“. 

„Vaga“, 1968, tiražas 3 000, rinkinyje 13 atvirukų. 

Viršelyje Jonas Čeponis „Vilniaus bokštai“ 1967.

Rembrantas Harmensas van Reinas 

(Rembrandt Harmenszoon van Rijn 1606-1669).

 „Autoportretas su žmona Saskija“ (1636). 

Chromolitografinis atvirukas. Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Atvirukų rinkinys „Justinas Vienožinskis“.

 „Vaga“, 1966, tiražas 15 000, rinkinyje 16 atvirukų

Viljamas Terneris (J. M. William Turner 1775-1851).

 „Žvejybiniai laivai stipriame vėjyje“.

 Chromolitografinis atvirukas. 

Spausdinta Drezdene „Stengel“. Apie 1906 m.

Antanas Žmudzinavičius (1876-1966). 

„Palanga. Naglio kalnas“. 1921. 

O. Vitkauskytės išleidimas. Kaunas.

Straipsnis paskelbtas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 30.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34494-2025-08-06-atviruku-istorijos-menas-pasto-korteleje

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerijoje“ – Arūno Bėkštos tapyba

 A. Bėkšta. Gavelio pokeris. 

Drobė, akrilas. Iš ciklo "Vilniaus legendos".

LIETUVOS AIDO

 „Vieno Puslapio Galerijoje“

– Arūno Bėkštos tapyba

 

Apie „Pavaizdus“ ir „Regesius“

Buvau fizikas, restauratorius-tyrėjas, vadybos konsultantas. Dabar – suaugusiųjų mokymosi ekspertas, tapytojas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, pensininkas.

Ar esate kada klaidžioję po Vilniaus ir kitų senamiesčių kiemus, tarpuvartes ir siauras gatveles, stebėję jų sienas, raudonus stogus, bažnyčių smailes? Man senojo miesto architektūra tapo įkvėpimu. Dėl to, turėdamas daugiau laisvo laiko, neretai leidžiuosi su fotoaparatu į Užupį, aplink Pilies, Didžiąją gatves. Keliauju šen ir ten, dairausi, fotografuoju. O tada iš tų nuotraukų gimsta paveikslai. Kadangi nei vaikystėje, nei jaunystėje nesimokiau dailės, daug mokausi dabar. Tapau ir daug „literatūrinių regesių“, kuriuos įkvepia literatūros kūriniai.

Parodos Rotušėje pavadinimui pasirinkau žodį „pavaizdas“, kurį vartoja Konstantinas Sirvydas 1642 m. išleistame žodyne „Dictionarium trium lingvarum“, nes daugiausiai tapau Vilniaus ir kitų senamiesčių vaizdus (pavaizdus).

Arūnas Bėkšta

K. K. Šiaulytis. Arūno Bėkštos portretinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

 Paveikslai įrėminę 

Vilniaus senamiesčio poeziją

 Vilniaus Rotušėje eksponuojami dailininko Arūno Bėkštos tapybos ir grafikos darbai. Apsilankykite, paroda „Pavaizdai“ veiks iki liepos 25 dienos.

 Retas, bet vis dažniau pasitaikantis reiškinys, kai ne profesionalus dailininkas, o kaip šiuo atveju – mokslininkas, fizikas, paveikslų restauratorius, kultūros įstatymų kūrėjas, andragogas ir dar, buvęs kultūros ministras, mūsų greitaeigėje nūdienoje imtųsi teptuko, atsidėtų savitai, atidžiai pasaulio vizualizacijai. Iškilioje Rotušės pirmojo aukšto holo erdvėje A. Bėkštos paveikslai sutūpę ant sienų, kolonų, tarsi naktiniai drugiai, pabirę, lyg senojo miesto dvasių sukviestos praeities skeveldros. Tai kitokia, nepataikaujanti vyraujančiam skoniui ir madai tapyba. Galinga kultūrinė, meninė autoriaus patirtis diktuoja jo dailės slėpingą vizualinę kalbą. Arūno veidaknygės bičiuliui, paklausiusiam, kodėl tavo vaizduojamas Vilnius toks liūdnas, autorius atsakė: „Tai ne liūdesys, tai – vienatvė“. Bėkšta klajoja po tą Vilnių, kuris įdomus ne vienadieniams turistams, o miesto praeitį jaučiantiems ir randantiems vienišiams, kuriems prabyla net apdilusios sienos plytos spalva, Užupio bromų vartai, aklinos durų nišos, užmūryti langai, sudilusios laiptinių pakopos. Toks, uždaras savyje, nuo triukšmingos šiandienos nutolęs Arūno menas, pasirodo gali pažadinti supratingų žiūrovų kūrybinius pradus. Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje vykusioje dailininko parodoje „Net pats nustebau“, žiūrovai, jo tapybos darbų įkvėpti sėkmingai kūrė haiku – nustebo, kad meno mūzos laigo visai šalia jų.

 Apsilankykite ir šiuo internetiniu adresu: „Arūno paveikslai. Arūnas Paintings“. Ten dar kitaip skleidžiasi A. Bėkštos menas, rasite ciklo „Pro adatos akį“ darbus, susidursite su plastinio humoro užuolankomis, šyptelėsite žvilgtelėję pro kolbos lenktą stiklą, pamatysite kiek kitokį dailininką, nei aš nupiešiau.

A. Bėkšta. Žibintininkas. Lino raižinys.

A. Bėkšta. Kvinto Vilnius. Drobė, akrilas.

A. Bėkšta. Laiptai į auditoriją. Drobė, akrilas.

A. Bėkšta. Café Montmartre. Drobė, akrilas.

Publikacija apie A. Bėkštos parodą skelbiama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 26.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34353-2025-07-16-lietuvos-aido-vieno-

POSTMODERNIZMO VAJUS

K. K. Šiaulytis. Postmodernizmo nuojauta. 2025. Koliažas

Kęstutis K. Šiaulytis

 POSTMODERNIZMO VAJUS

 Modernistinės dailės kūrybinio novatoriškumo nuostata, siekis nuolat atsinaujinti, ieškoti pirmeiviškų nuotykių, įsipareigojimas atrasti, padovanoti pasauliui Meną iš didžiosios raidės, tarsi natūraliai išplukdė savyje nelauktą kitoniškumą – postmodernizmą. Ši meninė platforma, savo pradinėje, “mailiaus” stadijoje, pasireiškė kaip atraktyvi žaismė, kalambūriškai, koliažiškai interpretuojanti modernizmo klasikus, principus, idėjas, vos nuklystanti į didžiam, elitariniam menui uždraustas sritis – menkaverčių reiškinių adoravimą. Tokias, pirmaprades postmodernistinės dailės apraiškas menotyrininkai įžvelgė pop mene, kuris XX amžiaus šešiasdešimtaisiais užgimė Didžiojoje Britanijoje, bet veikiai suklestėjo ir JAV. Vienas ryškiausių tos masių dėmesio siekiančios dailės krypties atstovų – amerikietis Endis Varholas (Andy Warhol 1926-1987). Garsiausiame, nūnai rekordiškai brangiame jo darbe “Marilyn Diptych”, tarsi naujojo meno Mona Liza, žiūrovų akis skrodžia šilkografine šypsena pasidabinusi aktorė Merlin Monro (Marilyn Monroe 1926-1962). Dvigubame paveiksle jos veidas reprodukuotas 50 kartų. Atrodo, ji valiūkiškai stebi kaip gimsta kontroversiškasis postmodernistinis menas, kuris netrukus savo pagrindine užduotimi deklaruos modernizmo dekonstravimą.

 Postmodernizmas – daugiaveidis, prieštaringas, eilinių smalsuolių draugas ir kartu, pasipūtęs milijonierių menas, kurį gamina garsių, išreklamuotų dailininkų samdyti pameistriai. Postmodernistų dirbtuvėse, meno kūrimo priemone gali tapti bet kas: sudilę teptukai, krosnies šlakas, šiukšliadėžės turinys, kibiras vandens, nebemadingas dailininko paltas ir, labai dažnai – pats  dailininko kūnas. Į hibridinės kūrybos procesą hepeninguose kviečiami įsijungti žiūrovai, o įvairiausi performansai, instaliacijos, akcijos tarsi ragina pamatyti meną savo aplinkoje, buityje, kasdienybėje, užsidėti autoironijos akinius, pasipuošti paradokso skrybėle. Postmodernizmas persikraustė iš parodų salių, muziejų, studijų, į gatves, paplūdimius, miškus, kaip mes dabar regime, net į parlamentus, ar ovalinius politikų kabinetus.

 Lietuvoje postmodernizmo kūrybinės akcijos prasidėjo apie 1990-uosius. Nors mes kartais apšaukiami tradicionalistais, tačiau, tarsi nejučia jau visa galva esame pasinėrę į keisčiausius hepeningus. Dalyvavome dėžinių televizorių perkėlime iš savo būstų į Europos parką, džiaugėmės „galimybių pasu“, o prekybcentrių akcijos šokdina mus ir su reklamine muzika, ir be jos.

 

K. K. Šiaulytis. Uodega. 2024. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Pasiklydę abstrakcijoje. 

2024. DADA Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Dailininko laiptai. 

2022. Drobė, akrilas, 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Eglė yra tinklas. 2017. 

Medis, akrilas, antikvaras. 20 x 20.

 (Privačioje kolekcijoje)

Straipsnis - pašnekų esė publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 9.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/33543-2025-03-05-postmodernizmo-vajus

„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

Jūratė Mykolaitytė. “Rytas”

Kęstutis K. Šiaulytis

„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

 Vilniuje, senamiesčio labirinto vakariniame pakraštyje, Pranciškonų gatvėje esančioje galerijoje "RA",  atidaryta Kalėdinių miniatiūrų paroda. Ši, bene mažiausia sostinėje, vos keliolikos kvadratinių žingsnių galerija, tarsi ta, žieminė-kumštinė pasakos pirštinė, kurioje apsigyveno visas pulkas žvėrelių... Tik čia, vietoje pelės ir kiškio keturkojų draugužių, sutilpo net 85 autorių, 193 meno kūriniai. Lapatai, lapatai, trepu trepu sunešė dailininkai čia, vos ne rankinėse telpančius tapybos, grafikos, skulptūros darbus, o galerininkė, dailininkė Rūta Eidukaitytė net tris dienas triūsė kol tuos švietalus ant sienų sukabino. Paroda veiks iki gruodžio 27 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Kai apsilanko trejetas smalsuolių, atrodo, kad saliukė jau pilna žmonių, bet per parodos atidarymą čia sutilpo net trisdešimt trys meno asabos, dar liko vietos ir užklydusiems turistams... Šioje jaukioje, židinio ir kūrybinės ugnies įkaitintoje erdvėje, malonu tyrinėti ką dailininkai įspraudė į mažąjį formatą... Stebėtina vaizdinių įvairovė! Kai Vilniaus didžiųjų dailės mugių ekspozicijose klesti koketiška prabanga, miniatiūrų autoriai kuria meninę įtaigą tarsi vienu ypu – čia aptiksi kuokštą ironijos, rimties salelę, keliais štrichais išreikštą didžią idėją ar tikrovės akimirką, tapybinių potėpių paslaptis. Pakomentuosiu trumpa ištara: čia kabo tuzinas išradingų, tuzinas linksmų, tuzinas spalvingų... drąsių, mąslių, žaismingų, šventiškų kūrinių, o dar tuziną – įsigijo svečiai, vien per parodos atidarymo pavakarę.

Nuotraukoje – galerijos „RA“ kampas

Ugnė Žilytė. „Pirštinės su virvele“

Rūta Eidukaitytė. „Parke“

Laura Žaliauskaitė. „Sode“

Ričardas Zdanavičius. „Mankšta“

Aleksandra Jacovskytė. „Ėjikas“

Lilija Valatkienė. „Iš žuvų gyvenimo“

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" Nr. 48, 2024 m.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/33007-