Kęstutis K. Šiaulytis
Dailės plenerų pokyliai (2)
REGĖJIMO GEISMAS
Impresionistai, ir jų sekėjai, garsieji XIX
amžiaus dailės perversmininkai, realistine plenerinės žiūros aistra užkrėtė ne
tik kolegas tapytojus. Pasakojama, jog iki tų atskalūnų, atstumtųjų, mažai ką
domino net patys efektingiausi gamtos kraštovaizdžiai. Vėliau, ne viena Europos
tapytojų karta bylojo pasaulį vis atrasdami naujas realybės impresijas. Mūsų, XX-XXI
amžiuose, plastiniai menai išsiskleidė įmantriausiomis naujadarų “izmų”
formomis, o kažkada taip vertinta realybė – gal ištiško atomais, pikseliais,
nugrimzdo ekranų sapnuose? Bet, manau, net ir patys “kiečiausi” šiuolaikiniai
avangardistai, jei ir nemoka piešti, tai bent žvelgia į gamtą sau – Klodo Monė akimis.
Amerikiečių rašytojo Irvingo Stouno (1903-1989)
knygoje “Gyvenimo geismas“ (lietuvių kalba išleista 1970 m.) skirtoje postimpresionisto Vincento
van Gogo (1853-1890) kūrybai, aptikau smagų garsiojo tapytojo ir jo bičiulio Polio
Gogeno (1848-1903) dialogą: “– Jei nori sakyti pamokslus, Vincentai, grįžk
atgal į dvasininkus. Tapyba – tai spalva, linija, forma ir nieko daugiau.
Dailininkas tegali atkurti gamtos dekorą – ir viskas! – Dekoratyvinis menas! –
suprunkštė Vincentas. – Jei tu iš gamtos tegali pasiimti vien tik dekorą,
verčiau grįžk į biržą.“
Tame pačiame 286-ajame knygos puslapyje, pagal
dailininko paliktus užrašus, rašytojo nuspėtas Vincento monologo fragmentas: “Noriu
parodyti žmonėms, kad saulė įkūnyta ir valstietyje, ir suartoje dirvoje, ir
kviečiuose, ir žagrėje, ir arkliuose, kaip jie visi įkūnyti saulėje.“ Toks
gilus, mistinis pasaulio regėjimas švyti visoje Vincento van Gogo kūryboje.
Šiandien, keliaudami po Lietuvą ir pasaulį, visi slapta viliamės pamatyti ne tik didmiesčių aukštumas, bet ir kartais atsiveriančius žemės ir dangaus deivių saugomus reginius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą