Kęstutis K.
Šiaulytis
POSTMODERNIZMO VAJUS
Modernistinės
dailės kūrybinio novatoriškumo nuostata, siekis nuolat atsinaujinti, ieškoti
pirmeiviškų nuotykių, įsipareigojimas atrasti, padovanoti pasauliui Meną iš
didžiosios raidės, tarsi natūraliai išplukdė savyje nelauktą kitoniškumą –
postmodernizmą. Ši meninė platforma, savo pradinėje, “mailiaus” stadijoje,
pasireiškė kaip atraktyvi žaismė, kalambūriškai, koliažiškai interpretuojanti modernizmo
klasikus, principus, idėjas, vos nuklystanti į didžiam, elitariniam menui
uždraustas sritis – menkaverčių reiškinių adoravimą. Tokias, pirmaprades postmodernistinės
dailės apraiškas menotyrininkai įžvelgė pop mene, kuris XX amžiaus šešiasdešimtaisiais
užgimė Didžiojoje Britanijoje, bet veikiai suklestėjo ir JAV. Vienas ryškiausių
tos masių dėmesio siekiančios dailės krypties atstovų – amerikietis Endis
Varholas (Andy Warhol 1926-1987). Garsiausiame, nūnai rekordiškai brangiame jo
darbe “Marilyn Diptych”, tarsi naujojo meno Mona Liza, žiūrovų akis skrodžia šilkografine
šypsena pasidabinusi aktorė Merlin Monro (Marilyn Monroe 1926-1962). Dvigubame
paveiksle jos veidas reprodukuotas 50 kartų. Atrodo, ji valiūkiškai stebi kaip gimsta
kontroversiškasis postmodernistinis menas, kuris netrukus savo pagrindine
užduotimi deklaruos modernizmo dekonstravimą.
Postmodernizmas
– daugiaveidis, prieštaringas, eilinių smalsuolių draugas ir kartu, pasipūtęs
milijonierių menas, kurį gamina garsių, išreklamuotų dailininkų samdyti
pameistriai. Postmodernistų dirbtuvėse, meno kūrimo priemone gali tapti bet
kas: sudilę teptukai, krosnies šlakas, šiukšliadėžės turinys, kibiras vandens, nebemadingas
dailininko paltas ir, labai dažnai – pats dailininko kūnas. Į hibridinės kūrybos procesą
hepeninguose kviečiami įsijungti žiūrovai, o įvairiausi performansai,
instaliacijos, akcijos tarsi ragina pamatyti meną savo aplinkoje, buityje,
kasdienybėje, užsidėti autoironijos akinius, pasipuošti paradokso skrybėle. Postmodernizmas
persikraustė iš parodų salių, muziejų, studijų, į gatves, paplūdimius, miškus, kaip
mes dabar regime, net į parlamentus, ar ovalinius politikų kabinetus.
Lietuvoje
postmodernizmo kūrybinės akcijos prasidėjo apie 1990-uosius. Nors mes kartais
apšaukiami tradicionalistais, tačiau, tarsi nejučia jau visa galva esame
pasinėrę į keisčiausius hepeningus. Dalyvavome dėžinių televizorių perkėlime iš
savo būstų į Europos parką, džiaugėmės „galimybių pasu“, o prekybcentrių
akcijos šokdina mus ir su reklamine muzika, ir be jos.
K. K. Šiaulytis. Uodega. 2024. Koliažas
