K.K.Šiaulytis. GALERIJA: kovo 2025

2025 m. kovo 26 d., trečiadienis

ČIABUVIŲ HUMORAS

Karikatūrų parodos plakatas.

Jame panaudotas Gintauto Stankevičiaus piešinys

Kęstutis K. Šiaulytis

ČIABUVIŲ HUMORAS

Antraštės žodį „čiabuvis“ šį kartą absorbuokite plačiau – pajauskite jo filosofines, politines, etnologines ir kt. gelmes, net jei ir nesuprantate juokų. Save karikatūrose pamatyti ir kitais tokiais pasidžiaugti jau 57-ąjį pavasarį kviečia linksmųjų dailininkų lyderis Jonas Varnas. Vilniuje, Seimo antrųjų rūmų hole-galerijoje (įėjimas laisvas, nuo Neries pusės) eksponuojami 36-ių subrendusių karikatūristų 172 darbai ir dar 35-ių Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų eksperimentai. Studentus į tą avantiūrą įtraukė jų dėstytoja Virginija Kalinauskaitė. Parodos plakatą bei katalogą parengė Jonas Lenkutis, pastarasis, dar redaguoja ketvirtosios prabos humoro žurnalą „Šluota“, renka eksponatus būsimiems šypsnių muziejams.

Paroda veikia kovo 20 – balandžio 3. Susitikimas su karikatūristais, kaip visada – balandžio pirmąją, 13 val. (nejuokauju).

K. K. Šiaulytis. Dailinkas Jonas Lenkutis. Šaržas

Jonas Varnas

K. K. Šiaulytis. Dailinkas Jonas Varnas. Šaržas

Jonas Lenkutis

Justinas Račinskas

Saulius Medžionis

Vidmantas Eidukaitis

Antanas Bartašiūnas

K. K. Š. Autošaržas

Publikacija jau džiugina

laikraščio "LIETUVOS AIDAS" (2025, Nr. 12) skaitytojus.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33655-2025-03-26-ciabuviu-humoras

2025 m. kovo 19 d., trečiadienis

EKSPRESIONIZMO ARTOJAI

Meno albumo skirto „Brücke“

dailininkų kūrybai dėklo iliustracija.

Panaudotas Hermann Max Pechstein

medžio raižinys – parodos plakatas,

kuriame grupės narių portretai:

Heckel, Kirchner, Schmidt-Rottluff, Pechstein

Kęstutis. K. Šiaulytis

EKSPRESIONIZMO ARTOJAI

Prieš 120 metų – 1905-aisiais, Drezdene, penketas architektūros studentų ėmėsi „užklasinės“ veiklos – tiesti naujo meno kelius. Susibūrę į draugingą, vos ne pirmykštę gentį, kurią pavadino simboliniu „Brücke“ („Tiltas“) vardu, tarsi šėliodami ėmėsi griauti „dailaus“ meno pamatus. Anot jų, plastinių menų kūrėjai: tapytojai, grafikai, skulptoriai, neturi būti „gražių“ ir dar gražesnių darbelių daugintojai, menininko pašaukimas – išreikšti save, leisti prabilti intuicijai, dvasinėms įžvalgoms, aistrai ir aitrai. Grupės lyderis Ernst Ludwig Kirchner (1880-1938) jau buvo „pašauktas“ modernizmo laumių, žavėjosi Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Polio Gogeno (Paul Gauguin) kūryba, domėjosi Afrikos tautų daile, senąja Vokietijos medžio graviūra. Beveik tuo pat metu, modernizmo laumių kerais paveikti avangardines idėjas skelbė kubistai ir fovistai Prancūzijoje, futuristai Italijoje. Trys aktyviausi „Brücke“ grupės nariai, E. L. Kirchner, Erich Heckel (1883-1970), Karl Schmidt-Rottluff (1884-1976) ir kiek vėliau prisijungęs dailininkas Hermann Max Pechstein (1881-1955) nuolat rengdami parodas, plačiai pristatydami publiką šokiruojančius, provokuojančius darbus, sugebėjo suintriguoti to meto Vokietijos meno žinovus ir sensacijų medžiotojus žurnalistus. 1911 metais, „Brücke“ kūrybinis bagažas buvo įvardintas ekspresionizmu. Deja, į meno istoriją taip galingai įsiveržusi grupė, 1913 metais iširo. Atskleisiu paslaptį, kodėl šiuos ekspresionistus pavadinau „artojais“. Pirma – visi „Brücke“ dailininkai buvo pamėgę medžio graviūras, o medį skrebenti – kaip žemę arti. Antra – ekspresionistų įdirbtame, suartame meno lauke „sudygo“ gausus derlius: jų kūrybos emocinis pradas, aktyvus disputas su žiūrovu, savitos estetikos paieškos, galiausiai, meninės drąsos prioritetas, tapo daugelio naujų meno judėjimų ašine stebule.

„Brücke“ dailininkai ieškodami civilizacijos neužguitų gamtos oazių, atrado Kuršių neriją, joje, žvejų kaimelį – Nidą. H. M. Pechsteinas ne vienai vasarai „įstrigo“ šiame dar kurortininkų neužspiestame burvalčių uoste. Jo darbai su Nidos peizažais, mauduolėmis ir žuvininkais dabar puikuojasi modernaus meno muziejuose visame pasaulyje.

Vokiečių dailininkai rado Nidą, o jaunas, kupinas idėjų Lietuvos dailininkas Saulius Kruopis, atrado „Brücke“. Susižavėjęs ekspresionistine daile, Saulius įkūrė Nidos menininkų asociaciją „Tiltas“, nuo 1995-ųjų kasmet organizuoja garsiuosius Nidos ekspresionistinius plenerus.

Dailininkas Arvydas Bagdonas

NIDOS PLENERŲ

ŠKICŲ DIENORAŠČIO PUSLAPIAI

Straipsnis publikuotas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 11.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33616-2025-03-20-ekspresionizmo-artojai

2025 m. kovo 12 d., trečiadienis

SU – MENĖK!

K. K. Šiaulytis. Sumenėję vilniečiai

ant žurnalo “Literatūra ir menas” viršelio.

Škicų koliažas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Skambi ir džiuginanti Vilniaus miesto kūrybinė iniciatyva “Su-menėk!”, išgąsdino vietinius skeptikus – kas bus, jei sostinės gatvėmis pradės blaškytis Džeimsai Bondai ar kokio karikatūristo šaržuoti herojai?! Kasdien, viešajame transporte esame ugdomi žiūrėti animacinius filmus, jau primygtinai kviečiami pasivažinėti autobusu-meno galerija, gal merijos planuose ir pakitę troleibusų maršrutai – nuo vienos bibliotekos prie kitos?!

Bet šį pavasarį Vilniaus ašarotojus pasiekė gera žinia – keisis tik viešojo transporto bilietų kainos, o troleibusų ir autobusų maršrutai vairuos kitaip tik per Kaziuko muges ar dviračių maratonų dienomis…

K. K. Šiaulytis. Susitikimas Vilniaus skersgatvių labirinte

K. K. Šiaulytis. Miestelėnai Nacionalinėje

dailės galerijoje, parodoje

„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“

K. K. Šiaulytis. Susimąstęs vilnietis

K. Sirvydo skvere,

ties Chodkevičių rūmais – Vilniaus paveikslų galerija

K. K. Šiaulytis. Džeimsas Bondas

– aktorius Daniel Craig

K. K. Šiaulytis. Prancūzijos dainininkė,

dailininkė Amanda Lear

Straipsnis ir škicai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 10

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/33575-2025-03-12-su-menek

Autošaržas

2025 m. kovo 5 d., trečiadienis

POSTMODERNIZMO VAJUS

K. K. Šiaulytis. Postmodernizmo nuojauta. 2025. Koliažas

Kęstutis K. Šiaulytis

POSTMODERNIZMO VAJUS

Modernistinės dailės kūrybinio novatoriškumo nuostata, siekis nuolat atsinaujinti, ieškoti pirmeiviškų nuotykių, įsipareigojimas atrasti, padovanoti pasauliui Meną iš didžiosios raidės, tarsi natūraliai išplukdė savyje nelauktą kitoniškumą – postmodernizmą. Ši meninė platforma, savo pradinėje, “mailiaus” stadijoje, pasireiškė kaip atraktyvi žaismė, kalambūriškai, koliažiškai interpretuojanti modernizmo klasikus, principus, idėjas, vos nuklystanti į didžiam, elitariniam menui uždraustas sritis – menkaverčių reiškinių adoravimą. Tokias, pirmaprades postmodernistinės dailės apraiškas menotyrininkai įžvelgė pop mene, kuris XX amžiaus šešiasdešimtaisiais užgimė Didžiojoje Britanijoje, bet veikiai suklestėjo ir JAV. Vienas ryškiausių tos masių dėmesio siekiančios dailės krypties atstovų – amerikietis Endis Varholas (Andy Warhol 1926-1987). Garsiausiame, nūnai rekordiškai brangiame jo darbe “Marilyn Diptych”, tarsi naujojo meno Mona Liza, žiūrovų akis skrodžia šilkografine šypsena pasidabinusi aktorė Merlin Monro (Marilyn Monroe 1926-1962). Dvigubame paveiksle jos veidas reprodukuotas 50 kartų. Atrodo, ji valiūkiškai stebi kaip gimsta kontroversiškasis postmodernistinis menas, kuris netrukus savo pagrindine užduotimi deklaruos modernizmo dekonstravimą.

Postmodernizmas – daugiaveidis, prieštaringas, eilinių smalsuolių draugas ir kartu, pasipūtęs milijonierių menas, kurį gamina garsių, išreklamuotų dailininkų samdyti pameistriai. Postmodernistų dirbtuvėse, meno kūrimo priemone gali tapti bet kas: sudilę teptukai, krosnies šlakas, šiukšliadėžės turinys, kibiras vandens, nebemadingas dailininko paltas ir, labai dažnai – pats dailininko kūnas. Į hibridinės kūrybos procesą hepeninguose kviečiami įsijungti žiūrovai, o įvairiausi performansai, instaliacijos, akcijos tarsi ragina pamatyti meną savo aplinkoje, buityje, kasdienybėje, užsidėti autoironijos akinius, pasipuošti paradokso skrybėle. Postmodernizmas persikraustė iš parodų salių, muziejų, studijų, į gatves, paplūdimius, miškus, kaip mes dabar regime, net į parlamentus, ar ovalinius politikų kabinetus.

Lietuvoje postmodernizmo kūrybinės akcijos prasidėjo apie 1990-uosius. Nors mes kartais apšaukiami tradicionalistais, tačiau, tarsi nejučia jau visa galva esame pasinėrę į keisčiausius hepeningus. Dalyvavome dėžinių televizorių perkėlime iš savo būstų į Europos parką, džiaugėmės „galimybių pasu“, o prekybcentrių akcijos šokdina mus ir su reklamine muzika, ir be jos.