Vakaras

Vakaras

2025 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

VILKMERGĖS-PABAISKO MŪŠIUI – 590 METŲ!

Pabaisko mūšis. Antroji iliustracijos diptiko dalis.

Kęstutis K. Šiaulytis

VILKMERGĖS-PABAISKO

 MŪŠIUI – 590 METŲ!

 Didžiausias kada nors buvęs mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvyko 1435-ųjų metų rugsėjo pirmąją prie Žirnajos ežero ir upelio, Šventosios upės intako, netoli Ukmergės. Čia, tarpusavyje susigrūmusių dviejų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Švitrigailos (1370-1452) ir Žygimanto Kęstutaičio (1365-1440) armijų kautynės istorikų kartais vertinamos kaip „antrasis Žalgiris“, kaip nuožmi kova dėl Lietuvos valdovo karūnos.

 Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 1430 metais, LDK Didžiuoju kunigaikščiu tapo Švitrigaila, Lenkijos karaliaus Jogailos brolis. Tačiau, kai Švitrigaila, kaip ir Vytautas, panoro Lietuvą atskirti nuo politinių ryšių su Lenkija, Jogailos paremtas, LDK Didžiuoju kunigaikščiu 1432 metais paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila, su tuo nesitaikstė, Lietuvoje prasidėjo vidaus karas. Po kelis metus vykusių karinių susirėmimų, lemiamam mūšiui prie Vilkmergės Žygimantas sutelkė 15 000 karių, jų tarpe – 3 000 iš Lenkijos. Žygimanto armijai vadovavo jo sūnus Mykolas, kurio palydą sudarė ir vyresni amžiumi bajorai, didikai, dar Žalgiryje kovęsi kariai. Švitrigailą, pagal 1431 metais Skirsnemunėje su Vokiečių ordinu sudarytą sutartį, parėmė Livonijos ordino kariauna vadovaujama magistro Franke Kerskorfo. Istoriko Tomo Baranausko teigimu, prie Šventosios upės pribuvusią Švitrigailos armiją sudarė 12 000 Livonijos karių ir 8 000 LDK ir totorių raitelių, ginklininkų.

 Priešininkų armijos apsistojusios Žirnajos ežero ir upelio krantuose, viena kitą stebėjo dvi dienas, o kai rugsėjo pirmąją Švitrigailos kariuomenė nutarė traukti į patogesnę mūšiui vietą prie Šventosios upės, puolimą pradėjo Mykolo Žygimantaičio kariai. Negailestingose kautynėse, tiesiog – kapotynėse, Švitrigaila patyrė visišką pralaimėjimą, bet pats sugebėjo pabėgti, o jo bendražygis, Livonijos ordino magistras Franke Kerskorfas, žuvo. Žygimantas, pagerbdamas mūšyje kritusius karius, bajorus ir riterius, prie Žirnajos pastatė Švč. Trejybės bažnyčią, vietovei suteikė Pabaisko vardą. Pabaiskas lenkų kalba – mūšio vieta.

 Prisiminti, susidomėti šiuo, prieš šimtmečius įvykusiu mūšiu teko, kai žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas pasiūlė man iliustruoti jo sukurtą legendą „Vilkmergė“. Rašytojo pasakojime susipina padavimai apie miškų deivę Medeiną, Ukmergės miesto vardo kilmę ir istoriniai faktai apie Pabaisko mūšį. Legendoje švytintis Medeinos-Vilkmergės įvaizdis atliepia mūsų tautosakoje, mitologijoje pasireiškiančią įžvalgą – žmonių gyvenimus, netgi didžių mūšių baigtį, lemtingai įtakoja paslaptingosios gamtinės galios. Šiame laikraščio puslapyje, pasakojimą apie istorinį Pabaisko mūšį papildo mano pieštos iliustracijos Vytauto Žeimanto knygai (leidykla „Žuvėdra“, 2025) „Vilkmergė Ukmergės legenda“.


Kunigaikštis Mykolas Žygimantaitis.

Vytauto Žeimanto knygos 
„Vilkmergė Ukmergės legenda”
 viršelis. Leidykla „Žuvėdra“, 2025.

Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila.

Livonijos magistras Franke Kerskorfas.

Medeina. Legendos iliustracija.

Knygos antraštinio puslapio iliustracija.

Pabaisko mūšis. Pirmoji iliustracijos diptiko dalis.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 33
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą