Kęstutis K.
Šiaulytis
VILKMERGĖS-PABAISKO
MŪŠIUI – 590 METŲ!
Didžiausias kada
nors buvęs mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvyko 1435-ųjų metų rugsėjo
pirmąją prie Žirnajos ežero ir upelio, Šventosios upės intako, netoli Ukmergės.
Čia, tarpusavyje susigrūmusių dviejų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių –
Švitrigailos (1370-1452) ir Žygimanto Kęstutaičio (1365-1440) armijų kautynės
istorikų kartais vertinamos kaip „antrasis Žalgiris“, kaip nuožmi kova dėl
Lietuvos valdovo karūnos.
Po Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 1430 metais, LDK Didžiuoju kunigaikščiu
tapo Švitrigaila, Lenkijos karaliaus Jogailos brolis. Tačiau, kai Švitrigaila,
kaip ir Vytautas, panoro Lietuvą atskirti nuo politinių ryšių su Lenkija,
Jogailos paremtas, LDK Didžiuoju kunigaikščiu 1432 metais paskelbtas Vytauto
brolis Žygimantas Kęstutaitis. Švitrigaila, su tuo nesitaikstė, Lietuvoje
prasidėjo vidaus karas. Po kelis metus vykusių karinių susirėmimų, lemiamam
mūšiui prie Vilkmergės Žygimantas sutelkė 15 000 karių, jų tarpe – 3 000
iš Lenkijos. Žygimanto armijai vadovavo jo sūnus Mykolas, kurio palydą sudarė
ir vyresni amžiumi bajorai, didikai, dar Žalgiryje kovęsi kariai. Švitrigailą,
pagal 1431 metais Skirsnemunėje su Vokiečių ordinu sudarytą sutartį, parėmė
Livonijos ordino kariauna vadovaujama magistro Franke Kerskorfo. Istoriko Tomo
Baranausko teigimu, prie Šventosios upės pribuvusią Švitrigailos armiją sudarė
12 000 Livonijos karių ir 8 000 LDK ir totorių raitelių, ginklininkų.
Priešininkų
armijos apsistojusios Žirnajos ežero ir upelio krantuose, viena kitą stebėjo
dvi dienas, o kai rugsėjo pirmąją Švitrigailos kariuomenė nutarė traukti į
patogesnę mūšiui vietą prie Šventosios upės, puolimą pradėjo Mykolo
Žygimantaičio kariai. Negailestingose kautynėse, tiesiog – kapotynėse, Švitrigaila
patyrė visišką pralaimėjimą, bet pats sugebėjo pabėgti, o jo bendražygis, Livonijos
ordino magistras Franke Kerskorfas, žuvo. Žygimantas, pagerbdamas mūšyje
kritusius karius, bajorus ir riterius, prie Žirnajos pastatė Švč. Trejybės
bažnyčią, vietovei suteikė Pabaisko vardą. Pabaiskas lenkų kalba – mūšio vieta.
Prisiminti, susidomėti šiuo, prieš šimtmečius įvykusiu mūšiu teko, kai žinomas Lietuvos žurnalistas, rašytojas Vytautas Žeimantas pasiūlė man iliustruoti jo sukurtą legendą „Vilkmergė“. Rašytojo pasakojime susipina padavimai apie miškų deivę Medeiną, Ukmergės miesto vardo kilmę ir istoriniai faktai apie Pabaisko mūšį. Legendoje švytintis Medeinos-Vilkmergės įvaizdis atliepia mūsų tautosakoje, mitologijoje pasireiškiančią įžvalgą – žmonių gyvenimus, netgi didžių mūšių baigtį, lemtingai įtakoja paslaptingosios gamtinės galios. Šiame laikraščio puslapyje, pasakojimą apie istorinį Pabaisko mūšį papildo mano pieštos iliustracijos Vytauto Žeimanto knygai (leidykla „Žuvėdra“, 2025) „Vilkmergė Ukmergės legenda“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą