EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

Grafikui, ekslibrisų kūrėjui

 Valerijonui Vytautui Juciui (1930-2016).

Kęstutis K. Šiaulytis

EKSLIBRISAI BIBLIOFILAMS

 Garbingą bibliofilo titulą suteikiau savo kuriamų portretinių ekslibrisų herojams-savininkams. Vieni jų yra rašytojai, literatai, kiti – Valerijonas Vytautas Jucys, Alfonsas Čepauskas sukūrė šimtus ekslibrisų, taigi, papuošė daugybę knygų, gi jų bičiulė Regina Vaišvilienė – ekslibrisų kolekcininkė ir propaguotoja, bibliotekininkė. Kai kas mano, jog piešdamas portretus kiek šaržuoju. Iš dalies tai tiesa – visada siekiu pastebėti linksmuosius portretuojamojo charakterio žybsnius.

Ekslibrisas – tai ženklas, nurodantis kam priklauso juo insignuota knyga. Tačiau, ekslibrisai yra ir miniatiūriniai meno kūriniai, kuriuos perskaityti, iššifruoti prireikia nuovokos, patirties, įžvalgos gebėjimų. Būna tokių painių, daugiasluoksnių šių grafikos labirintų, kad juos tyrinėjant prireikia ne tik lupos, bet ir magijos pasaulio kompaso. Aš savo ekslibrisuose dar įpinu humoro motyvų, kad nebūtų nuobodu spręsti tuos vizualinius slaptaraščius.

Jurgiui Kunčinui skirtą ekslibrisą iššifruosiu. Jis kurtas konkursui Alytuje, kuriame ekslibrisai turėjo atliepti ir šio miesto tiltų temą. Mano darbe Jurgis Kunčinas tvirtai laiko savo gimtojo miesto tiltą – raidę, ji simbolizuoja ir rašytojo populiariausio romano „Tūla“ pavadinimą. Dar viena užslėpta mintis – raidės, tai rašytojų tiltai į skaitytojų širdis.

Vaistininkei, mokslininkei, žolininkei, 

etnografei Eugenijai Šimkūnaitei (1920-1996).

Rašytojui, žurnalistui, etnografui 

Povilui Višinskiui (1875-1906)

Bibliotekininkei, ekslibrisų propaguotojai Reginai Vaišvilienei.

Rašytojui, politikui profesoriui 

Vytautui Landsbergiui. Greta jo ekslibrise 

pavaizduotas ir Fluxus kūrėjas Jurgis Mačiūnas.

Dailininkui, archeologui, 

muziejininkui Tadui Daugirdui (1852-1919).

Rašytojui, žurnalistui, redaktoriui Vytautui Žeimantui.

Psichiatrui, psichologui, rašytojui 

Karlui Gustavui Jungui (1875-1961)

Rašytojui, poetui Jurgiui Kunčinui (1947-2002)

 Dailininkui, žurnalistui, keliautojui,

 ekslibrisų kūrėjui, 

ekslibrisų meno propaguotojui Alfonsui Čepauskui.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 41.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje"

 

LAUMIŲ KRĖSLAI, PERKŪNO KALVĖS

K. K. Šiaulytis. Teatralizuota šventė prie

 didžiausio Lietuvoje riedulio 

– Barstyčių akmens. (Skuodo raj.) 

Akmens ilgis 13,4 m, plotis 7,5 m, 

aukštis – 3,6 m, sveria 680 tonų. Iliustracija.

Kęstutis K. Šiaulytis

LAUMIŲ KRĖSLAI,

 PERKŪNO KALVĖS

 Pabuvojęs Vaclovo Into akmenų muziejuje, gal Bartuvos sraunumos įkvėptas panorau po Lietuvą plačiau pasižvalgyti, šalies kraštovaizdžiuose tūnančius akmenis suskaičiuoti. Pradžia jau yra – muziejuje saugoma 150 tūkstančių sunkiasvorių bei visai miligraminių eksponatų, tad gal kitur nebedaug liko? Pradėjau apskaitą kitame Salantų regioninio parko pakraštyje, už Kartenos, Abakų Kūlupyje, kuris bilda nuo kalno ne vandeniu – akmenimis garma į Miniją. Kopiu aukštyn jo vaga tarsi kokia laiptuota kūlgrinda, vandens upokšnyje nėra, bet akmenų – tarsi purslų visas miškas pritaškytas. Šimtas, du šimtai, trys-keturi..., bet ties devinta šimtine nutariau sustoti, skaičių primesti apytikriai. Žvilgtelėjau į knygą, Lietuvos upių vardyną, pasirodo, vien Kūlupių turime dvidešimt, upių su vardu Akmena – keturiolika, plius dar keliolika, kurių varduose irgi kyšo akmuo...

  Beviltiškoje padėtyje reikia priimti radikalius sprendimus, tariau – žymiausius Lietuvos akmenis internete aplankysiu! Bet vos pradėjau savo išmaniojo telefono ekrane makaluoti, telepatiniu būdu į mane prabilo, čia pat, Minijos pakrantėje begulintis akmenėlis – pusiau banginis: trys metrai ilgio, du pločio, o ant jo dar ir velnio nagais grybštelėta. Girdžiu, lyg kas manyje įlindęs kalbėtų: „Esu Laumės kūlis, dar Kartenos akmeniu vadinamas. Gilioje senovėje, kai kūliai dar minkšti buvo, dykinėjo vienas velniūkštis, užsinorėjo granito paragauti, visa sauja mano šoną griebė, raguoton burnon kimšo, paspringo, ėmė akmenimis kosėti, visą pakrantę nusėjo, mat tos smulkmės kažkur Karelijoje prisirijęs buvo...“ Tik tiek į mano galvą patransliavęs akmuo nutilo, paliko apmąstyti – kas čia nutiko. Prie Minijos visada gerai mintys sukasi, matyt, jos varde irgi kerai slypi. Toptelėjo – štai kaip tos visokios legendos apie mitinius akmenis, stebuklingus šaltinius, užburtus lobius atsiranda: žmogus vaikštinėja pabaliais, gal arklius naktigonėje saugo ar miške pasiklydęs klampoja, ant akmens prisėda, o tas – šast, prabyla pavargusion galvon, savo gyvenimą pasakoja. Žmogus nušvinta, linksmą istoriją į kaimą parneša, po kokio šimtmečio etnografai užrašo, spaudoje paskelbia... Vien archeologas, muziejininkas Petras Tarasenka (1892-1962) keliaudamas po Lietuvą daugybę tokių pasakojimų yra surinkęs, knygose sudėjęs.

 Keisti, margi akmenų likimai. Vieni didžiūnai girnomis pavirto, kiti mūruose, šventorių, kapinių aptvaruose surikiuoti guli, dar kiti sodybas puošia, skveruose parkuose įsikūrė. Bet mūsų kraštų laumės dar turi kur pasilypėti savo parėdus skalbdamos, yra kur perkūnui žaibus galąsti, velniukai vis dar randa kur nagus prikišti, raganos sostai visai tinka ir kokiam pakeleiviui prisėsti, o akmeninis kiškio pečius, net be kailinių šildo...

K. K. Šiaulytis. Didžiųjų Vankių akmuo. 

Varnių regioninis parkas, netoli Požerės miestelio,

 pakeliui link Medvėgalio. 

Kaimynystėje esančios sodybos šeimininkė man pasakojo, 

kad jos vaikystėje, kol melioratoriai dar nebuvo bandę 

akmenį išrauti, aplink jį tiesiog puodais spanguolės derėjo 

– lyg kokia laumė būtų pribarsčiusi. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Švendubrės akmuo. (Druskininkų sav.) 

Pasakojama, kad velnias akmenį nešęs, 

Nemuną užtvenkti norėjęs, bet gaidžiui pragydus...

 Kiti sako, jog akmuo šventas, jo atskalas dėdavo 

į statomų bažnyčių pamatus... Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Didžiulis Šauklių kaimo akmuo 

žymi gyvenvietę, kryžkelę, tačiau didesnioji akmens dalis

 buvo atskelta, panaudota Palangoje esančios 

skulptūros "Jūratė ir Kastytis" postamentui.

 Salantų regioninis parkas. Iliustracija.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 40.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34928-2025-10-15-laumiu-kreslai-perkuno-kalves

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS AKMENŲ ALĖJOS

K. K. Šiaulytis. Mosėdis pasitinka rudenį.

 Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

MOSĖDŽIO IR BARTUVOS 

AKMENŲ ALĖJOS

 Kviečiu į trečiąją kelionę Salantų regioninio parko padangėje – ten, kur siaučia nesušukuoti vakariai vėjai, o debesys vis prausia laukuose, miškuose kažkada ledynmečių suridentus akmenis. Kartą, šiame krašte atsirado vienas nenuorama žemaitis, kuris užsimojo ledkalnių darbus pratęsti. Nesišypsokite, tai ne kokia legenda – toks galinčius tikrai egzistavo, tai jums gerai žinomas Mosėdžio gydytojas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). Tas didis nuotykis, riedulių meno epopėja, prasidėjo 1957-aisiais. Visi buvom girdėję, kaip V. Inta miestelio apylinkėse kūlius globojo, rinko, alpinariumus kūrė, granito alėjas rentė, galiausiai, matyt, kad į senųjų laikų vaidilą panašus buvo, ta kūrybos aistra visus mosėdiškius apžavėjo – apie tai, anuomet pasakojo ne tik laikraščiai, bet ir vienatinė to meto televizija. Tačiau, įdomiausia istorija iki šiol nutylėta: kolūkių laikais, kai tik primilžis vietiniai valdžiai terūpėjo, Inta nugirdęs, kad prie Bartuvos upės kėpsančiame, griūvančiame vandens malūne jau tik velniai tamsiomis naktimis girnas suka, pasidarė kadagio šluotą ir susiruošė tvarką daryti – pinčiukų vaikyti. Vieną pusiaunaktį, Perkūnui griaudžiant, tuos kanopinius Bartuvos vandeniu pakrapijęs, į susvilusį kaminą suvarė, o atvaduotame malūne akmenų muziejų įkūrė.  

 Kai žmonės savo akimis panoro Mosėdžio akmeninius cūdus pamatyti, iš visos Lietuvos pradėjo autobusais plūsti, bet ir dabar ta trauka nenurimo, nauji smalsuoliai, o kiti jau penktą kartą čia atvažiuojantys V. Into ir mosėdiškių kūryba atsigėrėti negali. Bet, ar man papasakoti, ką tie keliauninkai čia patiria, kaip pamatytos grožybės jų akis drėkina, kaip atsidūsta prie kokio Bartuvos didakmenio, apkabinti siekia, lyg prie visos Gamtos prisiglausti norėtų...

 Kai aš pastarąjį kartą ten buvau, akvarelę Akmenų muziejaus terasoje liejau, stebėjau, kaip Bartuva Akmenų muziejaus kūrėją prisimena – per tą valandą kol tapiau, upė vis tvino, garmėjo, ilgomis bangomis liejosi, V. Into sugrupuotas gluosnių slėniuko riedulių kompozicijas apkabino – tarsi nuplukdė tuos akmenis į legendų šalį.

K. K. Šiaulytis. Akmenų amfiteatras V. Into sodyboje.

K. K. Šiaulytis. Vaclovo Into biustas

 Akmenų muziejaus ekspozicijų salėje. 

Skulptūros autorius Rimantas Eidėjus. Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Mosėdžio vandens malūnas,

 dabar Vaclovo Into akmenų muziejus.

K. K. Šiaulytis. Ūžaujanti, tvinstanti Bartuva, 

žvelgiant nuo Akmenų muziejaus terasos. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 39.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34900-2025-10-09-mosedzio-ir-bartuvos-akmenu-alejos

SALANTO LEDYNMETIS

K. K. Šiaulytis. Salantai. Gaidžio koplyčia. 

Akvarelinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

SALANTO LEDYNMETIS

Antrąjį pasakojimą apie šaunųjį Salanto miestą, kaip žadėjau, pradėsiu nuo gaidžio istorijos. Papasakosiu, kaip prisimenu... Kažkada, tikriausiai probočių laikais, vienas ūkininkas nusprendė paragauti gaidienos, mat jo sodybos giedorius buvo tikras naktibalda, gal koks lunatikas, mat, vos mėnuliui padangėse pasirodžius, kartais pilnatyje, kitą kart plonytėje delčioje, imdavo gerklę laidyti. Pagaliau, dar vieną nemigo naktį iškentęs susiruošė valstietis gaidį galabyti, bet tas, paplast-paplast per kluono stogą, švyst-pašvyst per sodybos klevą, per tvorą, lyg koks aitvaras persirito, vat-vat virš kaimynų trobų nuvasnojo, o pasiekęs Žvainių kaimo pakraštyje riogsantį kūliais apkaišytą kalnelį, kabakšt! – po žeme prasmego.  Valstietis ranka numojo, svarbu, kad to naktibaldos nebeliko! Bet kur tau, naktelei užgriuvus, vos mėnuliui patekėjus, gaidys tame kalnelyje dar smagiau pragydo, visą apylinkę pažadino. Nuo tada, žmonės tą giedančią kūlių sankrovą Gaidžio kalnu praminė. Bet toje žemės kuprelėje, ne šiaip akmenys riogso, jo atšlaitėse ne vienas pilkapis senovėje buvo supiltas, matyt ir šventvietės būta, baltaveidės vaidilutės čia žalčių dievo Pilvyčio juodaliemenę-geltonžandę šeimyną globojo. Vėliau Gaidžio kalnelyje koplytėlė atsirado, Salanto miestas narsųjį šelmį gaidį savo herbe nusipaišė, o Salantų regioninis parkas patį Gaidžio kalnelį su visa koplytėle savo emblemoje įkurdino.

 Būdamas Salantuose, kaip neapsilankysi to regioninio parko lankytojų būstinėje! Užsukau čia, gavau dovanų visokių nematytų žemėlapių, lankstinukų, o tada, miela tos buveinės žiniuonė Karolina, pakvietė pastato gilumon į akmenimis apkaišytą saliukę, kur visokių geologinių istorijų pažėrė. Pasakojo apie atšiaurius ledynmečius, kadaise Lietuvoje žvyrą, gargždą gremžusius, akmenis iš Švedijos ridenusius, apie ledkalnius, kurie už Alpių viršukalnes statesni buvo, o kai prieš 14 tūkstančių metų ta dangų siekianti ledo jūra tirpo, galingi vandens srautai plačiausius slėnius čia išgraužė. Tų slėnių grožį, kitus nemarius gamtos darbus saugoti ir įkurtas (1992 metais) Salantų regioninis parkas. Besvarstant ką išgirdau, šovė galvon idėja: jei jau šiame krašte saugomas ledynmečio palikimas, ar nereikėtų tam gamtos reiškiniui suteikti vardą – „Salanto ledynmetis“! Nežinia, kaip jis prigytų mokslo veikaluose, bet mano pasakojimo antraštei labai tiks!

 Prisiminiau kitą žiemiško būvio galą – prieš dvidešimt metų, ankstyvą pavasarį, kai sniego pusnys dar tysojo miškelių pakraščiuose, o po kojomis dundėjo pašalas, su šio parko direktoriumi Modestu skraidėme automobiliu po ledynmečio sukurtas menes – erdvius Erlos, Salanto, Minijos slėnius. Ar tas dienas persmelkęs nykstančio sniego garavimas, ar mįslingasis Alkos kalnas, o gal Salantų bažnyčios bokštų miražas, Kalnalio, Nasrėnų, Kūlupėnų, Kartenos, Imbarės, Šauklių, Mosėdžio, Alanto, Bartuvos vardų paslaptys, pavertė tas kelias dienas gyvu mitu, atrodo, tada ir pajaučiau, kad galinga ledynmečio tirpsmo srautų energija niekur nedingo, ji slūgso tų plačių slėnų krantuose, vartosi, varvena Salanto upės vingiuose, balsingose griovų upokšnių melodijose, kyla iš žemės rūkais ir smaragdu žalia žole. Ta galia, gal per prigimtį, gal užbūrus gamtos didybei, per amžius reiškėsi ir šio krašto žmonių gyvenimuose. Apie tai, paporinsiu kitą kartą.

 K. K. Šiaulytis. Sulijęs Kartenos piliakalnis. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Didysis Šilalės kūlis. 

Sulijęs akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Nasrėnai. Vyskupo Motiejaus Valančiaus 

gimtosios sodybos klėtelė. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Šauklių kaimo gandralizdžiai 

ir debesų žirgai. Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 38.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34864-2025-10-01-salanto-ledynmetis