Kęstutis K. Šiaulytis
ART DECO BLIKUI –
100 METŲ!
Straipsnio
antraštėje, vietoje žodžio „BLIKAS“ galite skaityti – „ŽYBSNIS“. Blikas, gi, (iš
vokiško Blick – žvilgsnis), dailininkų kalboje – platus baltos
spalvos potėpis, imituojantis šviesos atspindį tapybos ar grafikos kūrinyje.
Prieš šimtą
metų Paryžiuje surengta tarptautinė dekoratyvinio ir šiuolaikinio pramoninio
meno paroda „Exposition internationale des arts décoratifs et industriels
modernes“ tarsi spindinčios kometos skrydžiu nušvietė pokarinę Europą, gal ir
visą pasaulį, pažadindama naujus kūrybinius impulsus įvairiausiose meno srityse
– architektūroje, grafiniame ir pramoniniame dizaine, madoje, dekoratyvinėje
dailėje, spaudos grafikoje, sodų mene, kraštotvarkoje. Ekspozicijos pavadinimo
santrumpa – „Art Deco“, tapo naujos meno krypties vardu. Parodoje dalyvavo
dvidešimt viena valstybė, paviljonuose demonstruojami šalių modernistinės
gyvensenos siekiai, tačiau tarp jų nebuvo JAV, gal manyta, kad ten tik
kukurūzai želia. Tačiau, jau po kelių metų Niujorke išdygo (pradėtas statyti
1928, baigtas 1930) bene žymiausias Art Deco stiliaus pastatas – „Chrysler
Building“ („Kraislerio dangoraižis“). Ta lenktomis arkomis laiptuota Manhatano
viršūnė ilgam tapo Niujorko ir viso modernistinio pasaulio simboliu.
Tik ką užgimusioje Art Deco stilistikoje regimi dar prieš Didįjį karą, iki 1914-ųjų, klestėjusių meno krypčių – prancūzų moderno, austrų secesijos miražai, tačiau atsisakyta jų perdėto jausmingumo, iškilaus simbolizmo. Naujasis dekoratyvumas skleidėsi svariomis formomis, demonstravo patikimumą, tikslingumą, solidžią išraišką, žymi ir to meto kubizmo, fovizmo, ekspresionizmo, futurizmo kūrėjų įtaka. Art Deco palikimas – veržlūs dangoraižiai, didžiuliai prekybos centrai, prabangūs gyvenamųjų namų interjerai, juose – unikalūs baldai, modernių technologijų įranga. Visa tai tarsi įtaigotų, jog daugeliui ši meno kryptis buvo tik stebėjimo ir stebėjimosi objektas – dramblio kaulu inkrustuotą sekreterą ne kiekvienas galėjo įsigyti. Tačiau, kaip visada, yra ir kitas žiūrėjimo kampas. XX-tojo amžiaus tarpukaris buvo ir spaudos aukso amžius. Dideliais tiražais gyrėsi plačiajai publikai skirti laikraščiai ir žurnalai, reklamų dėka dar storesni tapo aukštuomenės leidiniai. Avangardinių idėjų suviliotų žurnalistų, leidėjų, spaudos dailininkų, fotografų kūrybinių siekių dėka jų kuruojami leidiniai tapo ne tik Art Deco tribūna, bet ir savitais šios meno krypties artefaktais. Čia pristatau savo senosios spaudos rinkinio „perliukus“ – kelių tarpukaryje Lietuvoje ėjusių žurnalų Art Deco stiliaus viršelius. O Juozo Keliuočio (1902-1983) leistas kultūros, literatūros ir meno žurnalas „Naujoji Romuva“ – visas persmelktas savita to laikmečio kūrybine dvasia.
