Kęstutis K.
Šiaulytis
Pasižvalgymai meno skliaute
DADA REVOLIUCIJA
Šiandien, 2026-ųjų vasario penktąją, prieš 110 metų
Ciuriche užgimė iš koto verčiantis menininkų judėjimas – DADA. Tos keturios
raidės – tai ne koks nors žodžių trumpinys – abreviatūra, pvz.: Durniuojantys
Arkliaganiai Dainuojantys Avinai. Tačiau, manau, tokį išaiškinimą, judėjimo
pradininkai, šyptelėję priimtų. Vis tik, DADA – tai iš prancūzų kalbos žodyno
ištrauktas žodeliukas nusakantis vaikišką arkliuką ant pagalio, tokiais
jodinėja ir mūsų dienų penkiamečiai. Lietuviškai, medinį vaikų ašvienį vadinčiau
„lazdaarkliu“ arba „žirgalazde“.
Dadaizmo
lizdavietė, vieta kur išsilukšteno, apsiplunksnavo būsimieji judėjimo
manifestai, buvo tokia jauki vietelė, „Voltero kabare“ – nedidelės Ciuricho
užeigos saliukė. Čia, 1916-aisiais, kasdien rinkdavosi nuo Europoje vykstančio karo
pabėgę dailininkai, poetai, rašytojai, karštų diskusijų siautulyje subrandinę
ryžtą ne atnaujinti Meną, o sulaužyti visus Didingojo, Gražiojo Meno
postulatus. Kaip kažkada narsus filosofas Volteras (1694 – 1778) šokdino
Europos diduomenę, aristokratiją, taip ir jo vardą savo gūžtai suteikę naujo
pasaulio protagonistai skelbėsi griovėjais, bet ir naujos kūrybos šaukliais.
Pavieniai
menininkai – Prancūzijos modernistai, Vokietijos ekspresionistai, Italijos
futuristai jau ardė užsakomojo meno postamentą, o dadaistai deklaravo tiesmukai
– tik pats kūrėjas sprendžia kas yra menas, o kas – tik buduarų krakmolai ar
vario skambalai.
Kaip sekėsi
menininkams dadaizmo idėjas realizuoti savo kūryboje? Tai – nuostabi,
šimtmetinė istorija! Galiu parekomenduoti, interneto kryžkelėse pasekti kelių
didžiųjų dadaistų: prancūzo Marselio Diušano (Marcel Duchamp 1887 – 1968),
vokiečio Makso Ernsto (Max Ernst 1891 – 1976) ir amerikiečio Mano Rėjaus (Man
Ray 1890 – 1976) kūrybos kelią.
Šiame puslapyje – mano DADA Atvirukų rinkinys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą