Kęstutis K. Šiaulytis
OLIMPINĖ ŽIEMA
Po Naujųjų, 2026-ųjų
sutiktuvių, mus užklupo padūkusi, tarsi gurkštelėjusi šampano, tikra,
siautulinga lietuviška žiema. Išbalusi pusnimis, pasidabinusi šerkšno
plunksnomis ir ledokšniais, pasišiaušusi pūgomis, bet linksma, išdykusi – kaip
XX-ojo amžiaus vaikystėse!
Atlėkė rogių
sparnais, nebalnotais žirgais, atšvilpė, užgriuvo lyg šoktelėjusi nuo stataus
tramplino – ir Olimpinė žiema. Tos linksmuolės pasitikti, į Italiją, puošnųjį
Milaną, garsųjį Dolomitinių Alpių miestelį Kortina d'Ampecą, šilumasaugiais
rūbais pasidabinę sugarmėjo viso pasaulio sportinių slystkelių damos ir
džentelmenai. Telekomunikaciniai veizolai, foto spungės ir žybsnės gaudė
Olimpiados atidarymo šventės vizualinius akordus, graudinosi mums žinutes
skraidinę komentatoriai, gi mes, prisiglaudę prie ekranų, tarsi prie senolių
krosnies, kurstėme savo šaltanosius prisiminimus. Argi kas nebuvom išbandę
šaligatvinių čiuožyklų, rogučių kalnelių, sniego gniūžčių varžybų!? Tad, gal ir
todėl, taip smagu stebėti kaip patys vikriausieji ledo ir sniego supermenai
čiuožia, nardo baltose kalnų trasose, sukasi, skrenda kokią lentą pažaboję,
griūna, daužosi besigainiodami juodą „ice hockey“ ritulį.
Žiemos sūkuryje – tikra Žmogaus ir Gamtos žaismė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą