Popieriaus karpinys.
Punskiečių popieriaus karpiniai pelnė apdovanojimų
įvairiausiose liaudies meno parodose Lenkijoje ir užsienio šalyse.
Foto K.K.Š.
Punskas. Svečiai ir punskiečiai prie Lenkijos lietuvių
etninės draugijos būstinės.
Fotografavo Marius
Šeštasis skyrius: Diskusijos
Jau popietėje,
Punsko lietuvių namuose susirinko šio krašto etninės kultūros draugijos nariai,
bei mes, atvykusieji iš Dainavos ir Vilniaus. Prasidėjus pokalbiams rūpimomis
temomis pastebėjau, kad Dainavos atstovai kalbėjo nedzūkuodami, tačiau jų prigulnybę
Dzūkijai liudijo mieli, lyg upeliu tekantys žodžiai, nuoširdus dėmesys krašto
etninės kultūros darbais vykdomais įvairiais lygmenimis - edukacijoje, liaudies
kūryboje, kultūros renginiuose.
Punsko lietuviai nestokoja sumanymų, veiklos
barų, tačiau pasiguodė, kad kartais jie pasijaučia nelauktais svečiais
Lietuvoje, kai atvyksta su savo darbais dalyvauti parodose, liaudies meno
konkursuose. Svarstau, gal taip tik atrodo punskiečiams, įpratusiems gyventi
tradiciškai geranoriškoje aplinkoje, o pas mus, didmiesčiuose, deja populiarėja
modernesni, atšiauresni, abejingesni vienas kitam žmonių bendrabūvio santykiai.
Mūsų ryžtus
sėkmingai etnokultūrinei veiklai stiprino trijų garbių asmenų dalyvavusių
diskusijose, žodžiai – Punsko bažnyčios vikaro Mariaus Talučio plačiai užgriebusi kalba, Punsko seniūno Vytauto Liškausko ateities darbams skirtos mintys ir Etninės kultūros globos
tarybos prie Respublikos Seimo, pirmininko Virginijaus Jocio išsakytos
idėjos, užmojų gairės.
Diskusijų pabaigoje, vikaro paraginti, sugiedojome Lietuvos himną.
Išsiskirti buvo sunku
- gera, tarp tavo idėjas suprantančių žmonių.
Bet, pagaliau išvykę, pokalbius pratęsėme
mikroautobuse. Vygandas papasakojo kodėl Dzūkija turėtų vadintis Dainava - net
karalius Mindaugas minėjęs šį vardą.
Dainuviai neskubėjo namo, mus, vilniečius,
atvežė į Seinus, buvusią pietvakarių Lietuvos sostinę, Veisiejuose aprodė nesenai restauruotą regioninio
parko pastatą – Masalskio rūmų fligelį, parką. Tačiau, jau prieš keletą valandų
saulėtą dieną užgožę audroti debesys ir lietus sutrukdė surengti platesnę
ekskursiją po Dainavą.
Vilniečių ekipažo dar laukė, bene gražiausio Lietuvoje kelio ruožas - žalios pušynų, kadagynų paplentės, kalnai kalneliai, upelių daubos (Spengla!), Merkio palių platumos, kur visada, grįžtant pavakare į Vilnių, regimi žmuidzinaviški saulėlydžiai, o šį kartą - pasveikino padangėje nulingavęs gervių pulkas.
K.K.Š.
2014 06 09
Aldutė
Nijolė
Punsko bažnyčios vikaras Marius
Gintarė
Marius
Virginijus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą