Beržoro prisiminimai (1) Kelionė tarp ežerų, per laikų tėkmę...

K.K.Šiaulytis. Beržoro bažnyčia. 2006. Akvarelė. 29,7x42

 Beržoro prisiminimai (1) 

Kelionė tarp ežerų, per laikų tėkmę...

Skubant iš Plungės į Platelius ties Pauošniais tenka stabtelėti, pasukti iš greitaeigio Mažeikių plento kairėn. Čia atsišakojęs kur kas ramesnis kelias netrukus neria į miškų tarpą, bėga, rangosi slapukaudamas tankmių šešėliuose, viliodamas reginio margumu.  Jei nesi tas, kuris sėdi už vairo, gali mėgautis ypatinga dviejų čia karaliaujančių burtažodžių – Babrungas ir Beržoras - poveikiu, ypač galingai griebiančiais tuoj už akmens mūro Babrungėnų vandens malūno. Regis, su kiekvienu žvilgsniu – palytėjus išdidžią eglės viršūnę, sučiupus įmantrią pušies šakos kreivę, šoktelėjus į kuplią karoliukais pasidabinusią liepą – užmiršti triukšmingą dabartį, susitaikai su kažkokiu nepiktu, tarsi rūkas tave apgaubiančiu slopumu, prabundi dienos sapne, pripažįsti, jog patekai ten, kur kaukai, kumpanosiai paukščiai, vaiduokliškos žuvys, baltos ožkos ir juodi veršiai lemtingai stypso ant kalvos ar perbėga kelią, sklando už nugartos, šnara patvoryje (tai ežys!), klausosi pasislėpę nendryne. Ar čia jau buvai? Ko sugrįžai... Vėl išdrįsai persikelti per laikų tėkmę?

Nuojautą, jog čia egzistuoja neregimi tiltai į probočių laikus, gyvų legendų kraštą, išskirtinių charakterių mugę, patvirtina ir geografinė realybė – kelias į Beržorą lanku įsiterpia tarp jo abiejose pusėse plytinčių ežerų, raizgių sąsiaurių, įlankų, pelkių, duburių – lyg lieptu nutįsta per Platelių ežeryno pietinę dalį.

Kiek praeities tyrėjų, garbintojų iš visos Lietuvos čia jau buvo ir dabar atsibeldžia, kad galėtų pasidavę Babrungo upės staigumui, Beržoro atspindžių ramybei, patirti senovės dvelksmą!  Matyt, visi muziejininkai, etnografai, etnologai, kraštotyrininkai, istorikai - kurie tik reiškėsi mūsuose per pastaruosius šimtą – šimtą dvidešimt metų, yra čia susitikę – stebeiliję Beržoro tapybiškas gatveles, apšnekėję Šv. vyskupo Stanislovo bažnytėlės, Šv.Jono Nepomuko koplyčios ir varpinės ansamblio darną, slaptingumą, ėję Kryžiaus  kelio stacijas, rymoję prie gėlių darželių, lankę ūksmingas čionykščių žemaičių sodybas, ragavę jų šulinių ir šaltinių vandenis.

Istorikai, tyrinėję šio krašto praeitį, teigia, jog Beržoro miestelį šalia to paties vardo ežero XVIII amžiuje bandė įkurti Platelių klebonas Juozapas Vaitkevičius. Jis 1746 metais čia esančiose parapijos kapinėse pastatė bažnyčią, 1759 metais įsteigė 14 stočių Kalvarijas, skyrė sklypus miestelėnų sodyboms. Vaitkevičius išrūpino naujajai  bažnytėlei, kaip ir Švč.Mergelės Marijos Škaplierinės bei Šv. Juozapo brolijoms Beržore ir Plateliuose, vieno žymiausių visų laikų popiežiaus, Benedikto XIV (1740 – 1758), palaiminimą. Benediktas XIV įsteigė Romoje Krikščioniškąjį Vatikano muziejų, Kapitolijaus paveikslų galeriją, inicijavo sukurti popiežių portretų galeriją Šv. Pauliaus bazilikoje. Įdomu, kad jo valdymo metais kunigo Vaitkevičiaus veikla buvo įvertinta aukštais Apaštališkojo Sosto titulais. Pasirodo, leidžiantis į kelių šimtmečių praeitį, iškyla dar vienas neregimas Beržoro tiltas, – šį kartą siejantis  su tolimąja Roma.

K.K.Šiaulytis. 2006.

Tekstas spausdintas dienraštyje „Lietuvos žinios“ 2006 m. rugpjūčio 11 d.

bei "Tautodailės metraštyje"  Nr.27, (2014) skirtame Telšių kraštui.

K.K.Šiaulytis. Beržoras. Septynių koplyčių kalne. 2006. Akvarelė. 29,7x42