Šatrijos regos ratas

K.K.Šiaulytis. Šatrijos kalnas žvelgiant iš Luokės. 

2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininklo pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Šatrijos regos ratas

 Kiekvienas savo gyvenime esame sutikę raganų, raganaičių, bet, jei kopdami į Šatrijos kalną viliatės vėl jas pamatyti, apsirinkate.

 Saulėtą vasaros dieną, kai dangaus mėlynėje maudosi baltų debesų kaimenės, ant Šatrijos patirsite vizualinį pokylį, o šiurpulingi praeities padavimai, tik pasąmonės užkaboriuose rusens… Tiesa, kalno viršūnėje išminta apskrita aikštelė gal kiek primena siautulingų pobūvių areną, bet, anot legendų, čia kažkada būta pilies, stovėjusi ir bažnyčia.  Kitokią dieną, rudeniniame rūke, ar pavasario lakštingalų vakarą, matyt atsivertų kalno požemių menės, pasivaidentų čia kažkada atklydę svetimšaliai pirkliai, barzdoti gamtameldžių piligrimai, gi šiandien, saulei nuskaidrinus tolumas, norisi jas akimis susemti.

 Nuo Šatrijos aprėpiamas regos ratas pagauna tarsi vaizdų jūra – užburia, vilioja, atrodo, paukščiu pakilsi... Žvalgaisi, žvilgsnis skuba, nardo, bando atrasti ką nors atpažįstama, bet viskas aplinkui – miškeliai, žolynų lankos, vasarojų laukai, gervių balos, krūmynų tankmės klostosi į abstrakčios tapybos drobę… Joje, lyg daugtaškiai pabirę ganyklų galvijai ir žiemai suruošti šienainių balti ritiniai, lyg runos - klevų kupolais pridengti sodybų stogai… Perkėlus akis tolumon, dunkso, dar  Daukanto aprašytos girios! Suskaičiavau septynis miškų horizontus, – už kiekvieno dūmoja vis kiti gyvenimai…

 Pietų kryptyje, atrodo ranka pasieksi – plati Žiograkalnio nugara, kiek kairiau, įžiūrima ne tik Sprūdės suraukta kakta, jo kaimynė Knabė, bet ir, horizonto pakilumoje, Medvėgalio gūbrio užuomina. Kasmet, rugsėjo 22-ąją, minint Baltų genčių vienybės dieną, ant didžiųjų Žemaitijos kalnų liepsnoja laužų sąšauka – Šatrija, Žąsūgala, Širmė, Gaudakalnis, Sprūdė ir, žinoma, Medvėgalis siunčia aplinkiniams gerą žinią – esame kartu! Bet pietiniame horizonte, kažkur dar stūkso Aukštagirė, Moteraitis, Girgždūtė, Bilionių, už Paršežerio, Burbiškių, kiek į vakarus, paslaptingieji Lopaičių, Vembutų piliakalniai.

 Šiais laikais, didkalnių papiliuose žemaičiai jau nebegyvena – kuriasi sodybose, kaimuose, susispietę darbščiuose miesteliuose – Kaltinėnuose, Laukuvoje, Požerėje, Varniuose, Pavandenėje, Tveruose, Žarėnuose, Janapolėje, Užventyje, Viekšnaliuose, Viešvėnuose, Upynoje.

 Šalia Šatrijos, ant stačios pakilumos įsikūrusi Luokė, šimtmečiais pagarbiai žvelgia į savo pranokėjų kalną. Prašalaitis nusijuoks – dabar, už kiekvieno lango tūno televizorius, ekrano elektronine magija skraidinantis žiūrovus į visus pasviečius, linksmybių fejerverkus, švenčių maratonus! Kam žemaičiams bereikia žalvario senovės, pražilusių kalnų, vakaro legendų, ramių ežerų...

 Bet pasižvalgyk miestelio, o kad ir tarpumiškių sodybose, – kiek mielo rūpesčio čia sudėta – puikuojasi moderniai renovuoti namai, kiemo tvarka primena kurortų skverus, daržų lysvės, vagos linguoja krapais, bulvienojų garbanomis. Miestelėnų sodus neaplanko šernai, – vienu galvos skausmu mažiau, bet arti, akėti, vagoti, kaupti, ravėti, galiausiai nukasti – viskam reikia laiko, tad televizorius čia – ne visagalis.

 Gyvenimas verda ir už savo kiemo. Automobilius užkūrę sodiečiai aplanko Telšius, Platelius, Rietavą ir Plungę, maudosi Lūkste ar Baltijos jūroje, nukanka į Klaipėdą, kur dažno giminaičiai gyvena. Vasarai įpusėjus, susiruošia į Žemaičių Kalvariją, rugsėjį skuba į Šiluvos atlaidus. O Medvėgalio menų festivalis sukviečia ne tik žemaičius, net vilniečių čia gali aptikti.

 Medvėgalio sesė, didingoji Šatrija – reginių karalienė, nuo Maironio laikų, taip pat nestokoja svečių:

 „Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių,

 Jei pro Luokę diena bekeliausi,

 Nepamiršk paganyti arklių

 Ir ten kalną užlipti aukščiausį.“

K.K.Šiaulytis. Luokės Visų Šventųjų bažnyčia.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Knabės kalnas šalia Sprūdės.

 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žiograkalnio papėdės sodyboje. 

2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Piliakalnių sąšauka. 2001. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Reginys nuo Šatrijos kalno. Pietryčiai.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

***

Ši esė ir akvarelės publikuoti 21018 metais

 Laikraštyje "Lietuvos Aidas" -

http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19467-07-22-dailininklo-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

Nemunas laikų tėkmėje

K.K.Šiaulytis. Nemunas tarp Švendubrės ir Druskininkų. Tėkmė.

 2013. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Nemunas laikų tėkmėje

 Vilnių ir Nemuno upę, tarsi karališkas testamentas, sieja viena senų padavimų mįslė – sostinės įkūrėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino kapu įvardinti piliakalniai Vilniuje ir Veliuonoje, kuri, lemtingų karų su kryžiuočių ordinu laikais, buvo svarbiausia Nemuno gynybos tvirtovė. Taip, mitinėje tikrovėje Lietuvos valdovo žemiškosios būties ženklas sujungia Nemuną ir Vilnių į vienį – valstybės erdvę, karališka valia įpareigoja palikuonis ginti, tausoti ir puoselėti dainose taip dažnai minimą Nemuno šalį.

 Iki šių dienų mūsų krašto vandenis plukdančios upės – Ratnyčia, Merkys, Verknė, Strėva, Neris, ramusis Nevėžis, Dubysa, Mituva, keistavardė Jūra, Gėgė, Šyša, Minija ir kairiakrantės Jiesia, Šešupė pasakoja Nemunui, kaip gyvena, kokiuose rūpesčiuose skendi Gedimino vaikaičiai.

 Anuomet, prie Nemuno, svarbaus vandenų kelio, statėsi didesni ir mažesni Lietuvos miestai: Gardinas, dabar esantis kaimyninėje valstybėje, Merkinė, Alytus, Prienai, Kaunas, Veliuona, Seredžius šalia Palemono kalno, Skirsnemunė, Jurbarkas, Tilžė, kažkada vadinta Prūsų Lietuvos sostine. Būta ir sielininkų, laivininkų, žvejų gyvenviečių, miestelių, dabar juos atstovauja Balbieriškis, Vilkija, Kriūkai, Smalininkai, Rusnė.

Nemuno gamtinė erdvė, paslaptinga sraunumos paveika, visada viliojo čia kurtis žmones, vertinančius polėkį, pajautą, gal todėl ant aukštų krantų, nuo kurių gali stebėti mįslingą upės tėkmę, buvo tiek dailių sodybų, dvarelių, rūmų. Atrasti juos gali ir šiandien – Ilguvoje, Plokščiuose, Gelgaudiškyje, Belvederyje, Raudonėje, Panemunėje. Kai kurie jaukiose vietose buvę miesteliai ilgainiui tapo garsiomis vasarvietėmis, kaip Kulautuva, Kačerginė. Prie Nemuno, semdami jo krantų mineralinius šaltinius, jau keli šimtmečiai gyvuoja ir du didžiausi Lietuvos sveikatingumo kurortai – Druskininkai, Birštonas.

 Bet ne visi mes Nemuno pakrančių miestuose gyvename. Išsiilgę susitikimų su mūsų upių tėvu, skubame pasimatyti, kol žaliuoja vasara.  Kai žvalgaisi nuo kokios aukštumos į Nemuno slėnius, jo dangaus mėliu lyg akis spindinti vandenų juosta, atrodo, irgi, savaip stebi pasaulį – užsimezga tavo pokalbis su upe. Štai, tolėliau, balsvoje seklumoje stypso garnys, laukia savo žuvelės, iš už pakrantės miškų gūbrio kyla aukštyn erelio siluetas, paukštis, apsukęs ratą tvaskioje erdvėje, vėl slepiasi  medžių viršūnėse. Šalia, nuo ievų guoto, kažko į kitą krantą nuskubėjo alkanų varnėnų būrys. Upės sraute dažnai pamatysi skubrių bangelių pynę – tai nemažo dugninio akmens sukeltas šurmulys. Bet, jei traukia bendrauti su žuvimis, pasirink pasivaikščiojimą pakrante, ramią pavakarę galėsi klausytis kaip  šokinėja salačiai, ūsoriai, lydekos – gaudo laumžirgius ir viena kitą, uodegomis taškydamos vakaro rimtį.

 Daug Nemuno svečių sukviečia jo savastis globojantys net penki regioniniai parkai, Dzūkijos nacionalinis parkas. Vasarotojus, poilsiautojus traukia kurortai, paupio kaimai, keliautojus laike – senieji Liškiavos, Merkinės, Punios, Jiesios, piliakalniai, Palemono kalnas. Apsilankiusieji Kaune regi miestietišką, urbanizuotą Nemuną – Kauno marias, hidroelektrinę, ne vienas svečias merkia akis į upę nuo tiltų, krantinių, bet, čia pat, Neries ir Nemuno santakoje, šalia pilies, šv.Jurgio bažnyčios, ar Pažaislyje, gali patirti viduramžių, baroko laikų upės dvasią.

 Garsusis Panemunės kelias, nutįsęs tarp Vilkijos ir Jurbarko, neleidžia skubėti, vos ne kas kilometras rodyklės ragina aplankyti kokią įžymybę, o upės klonio vaizdai magina stabtelėti, pabūti  nors kelias minutes tame kraštovaizdyje… Kas pasiekė Bitėnus, įkopė į Rambyno kalną, ne tik Nemuną, bet ir už jo plytintį lietuvininkų kraštą gali aprėpti.    

 Ieškantys išskirtinių patirčių, regos, klausos, uoslės nuotykių – atvažiuoja, atplaukia į Nemuno deltą, kur už sklidinų kanalų, klampių pievų, kibių gervuogynų, jau, ir Kuršių marios. Atvykėlius deltoje, tarp Skirvytės ir Atmatos, gąsdina ankstyvo pavasario potvyniai, senuose gluosniuose ūžaujantys rudeniniai vėjai, klausą lavina vasaros nendrynų šnaresys, gandrų kleketas, garnių triūbos, o kur dar Rusnės miestelio romantika, Uostadvario švyturys, žvejybos malonumai ir rūkytų karšių, ešerių nenumaldomi skoniai, vainikuojantys panemunių keliones…

 Kaip ir linksmos pasakos pabaigoje, prasitarsiu, –  ir aš ten buvau, žvalgiausi, piešiau, liejau akvareles – naudodamas Nemuno vandenį.

*** 

Tekstas ir akvarelės, škicai publikuojami laikraščio "Lietuvos Aidas" internetiniame variante. Adresas - http://www.aidas.lt/lt/kultura/article/19438-07-14-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje

K.K.Šiaulytis. Liškiavos bažnyčia, Nemunas žvelgiant nuo Alkakalnio.

 2013. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nemuno krantinė Kaune.

 2014. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Seredžius. Palemono kalnas.

 2002. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nemuno deltoje. Vorusnė.

 2009. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Druskininkai. Nemuno erdvės ties Meilės sala"

 2013. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Rusnė. Kurėnas Atmatos pakrantėje.

 2008. Akvarelė. 42 x 29,7

Žurnalistui Jonui Laurinavičiui - 80!

K.K.Šiaulytis. Jonas Laurinavičius. 2018. Škicas. 21 x 14,8

Žurnalistui Jonui Laurinavičiui - 80!

Šiandien, Vilniuje, Žurnalistų namuose, būrys žurnalistų sveikino kolegą

 Joną Laurinavičių

 įveikus aštuoniasdešimtmečio barjerą. 

Jubiliato kūrybos biografija vos telpa į Vikipedijos puslapį, 

tad prisiminimų, sveikinimų būta daug.

Jonas Laurinavičius ne tik žurnalistas, bet ir kraštotyrininkas, humoristas.

Teko su kolega bendrauti dar tais senais laikais 

- humoro žurnalo "Šluota" redakcijoje.

 Linksma, nuotaikinga susitikimo nuotaika nulėmė,

 kad niekas iš susirinkusiųjų nesutriko išvydę vakaro herojaus šaržą, 

nesipiktino ir pamatę savo veidus mano škicų bloknote.

 Čia publikuoju keletą pieštų sveikinimų akimirkų.

K.K.Šiaulytis. Žurnalistas Juozas Šalkauskas skaito jubiliejines eiles.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Žurnalistas Domijonas Šniukas.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Žurnalistė Loreta Nikolenkienė.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

K.K.Šiaulytis. Poetas Jonas Endrijaitis sveikina bendravardį Joną.

 2018. Škicas. 21 x 14,8

Alberto Vaidilos skaitmeninės dailės atradimai

Albertas Vaidila. K.K.Šiaulyčio portretas. 2018. Skaitmeninė dailė

Alberto Vaidilos
 skaitmeninės dailės atradimai

Menotyrininkas, žurnalistas Albertas Vaidila pastaraisiais metais

 tiesiog pasinėręs kompiuterinėje dailėje -

 jo kuriamos spalvinės abstrakcijos kupinos plastinių atradimų, filosofinių įžvalgų. 

Menininko nuomone, kompiuterinės dailės galimybės beribės,

o ta begalybė savotiškai užburia, įtraukia autorių nuolatinėn atradimų kelionėn.

A.Vaidila kompiuterine grafika kuria ir portretus,

 yra surengęs ne vieną tokių veidų parodą.

 Ypač daug dėmesio spaudoje sulaukė (matyt dėl portretuojamųjų raštingumo)

 Lietuvos žurnalistų portretų serija.

Ką tik pasirodžiusiame almanache "Žurnalistika 2018" I dalis,

 publikuojami keliolika dailininko sukurtų portretų, tarp jų - ir mano barzdota galva.

Almanache spausdinamas Vytauto Žeimanto straipsnis,

aptariantis daugialypę Alberto Vaidilos kūrybą.

K.K.Š.

2018 07 11

Dainų šventės savaitė

K.K.Šiaulytis. Dainų diena Vingio parke.

 2018. Akvarelinis škicas. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Dainų šventės savaitė
 

 Vilniui įprasta kasdien priimti tūkstančius su reikalais – darbais, ar šiaip, pasižmonėti, užklydusius pribuvėlius iš visos Lietuvos. Nuo visų šalies pakraščių atkakę svetauni automobiliai, be jokios įtampos čiuožia – nardo miesto gatvėmis, rungiasi su vietiniu transportu sankryžose, o prekybos centruose neatskirsi, kuris prie vitrinų smalsaujantis – čiabuvis, kuris – atvykėlis...

 Bet į Dainų šventę suplaukę dalyviai kitaip prisistatė sostinei – su savimi atsivežė namuose puoselėjamą pasaulį: autentiškomis spalvomis, ornamentais mirga etnografiniai rūbai, drąsiai skamba savita šnekta, dainos, plevėsuoja vėliavos su miestų herbais, virš susispietusių saviškių būrelių linguoja nešami vimpelai,  išsiuvinėti ansamblių, kapelų, orkestrų pavadinimais, emblemomis. Vaikštai po Folkloro giraite pavirtusį Bernardinų sodą, girdi kupiškėnų, mažeikiškių poringes, atskiri Dainavos muzikantus nuo Sūduvos griežėjų. Čia pat išsiskleidusioje tautodailės mugėje nugirsi Kauno kalvių humoro žybsnius, Utenos puodžių paslaptis.

 Svarbiausia, į Dainų šventę susirinkusieji atsigabeno tą kūrybos sūkurį, meninio polėkio energiją, kuri randasi pergalint nuobodulio krėslus, įveikiant įkyrias baimes, ugdant poreikį dalintis savo gebėjimais. Tas sūkurys, lyg vėtra, pakelia Ansamblių vakaro dalyvius Kalnų parko Dainų slėnyje, tiesiog regimas Šokių dienos pynėse, o Vingio parke, Dainų dieną, skraji kūrybos banga pagauna kiekvieną čia esantį.

 Folkloro dienos atlikėjų kuriama meninė energetika pajaučiama kitaip, dalinama tik bičiuliams, artimiesiems ir tiems, kurie vertina praeities gilumas, asmeninį bendravimą. Teatro diena buvo skirta Vydūnui, prabilo neišblėstančiu jo rūpesčiu... Tautodailės meistrų  darbų kūrybinis pradas atsiskleidžia tyliai, patyrus regimo artefakto paveiką. Mugėje įsigytas keramikos darbas, medžio skulptūrėlė, šildo namų aplinką daugelį metų. Net paprasčiausias žilvyčio vytelių krepšys pritampa mūsų aplinkoje ne tik kaip buities rakandas.  

 Kūrybos sūkurio galias pripažįsta tik jas patyrę, bet susitikimai su žmonėmis atradusiais džiugesį kūryboje, paskatina ir kitus praverti vartus asmeninei nuotykingai kelionei.

 Dainų šventės savaitės audinį kūrė ir maloningoji Gamta – išsiilgtu lietumi merkė liepos pirmosios vakarą Vingio parke vykusį Laimio Vilkončiaus roko operos „Eglė“ spektaklį. Ar galėjo Sigitas Geda, libreto autorius, nuspėti tokį reikšmingą siužeto papildymą? Tai buvo pirmas toks gausus lietus Vilniuje, po beveik du mėnesius trukusios sausros. Kitomis šventės dienomis permainingus orus, lyg koks režisierius būtų reguliavęs: atsakingai skirstęs, kiek dulksnos ant mūsų galvų pažerti, kada saulei scenoje pasirodyti.

Dar vienas svarbus šventės dalyvių atsivežtas krovinys – gera nuotaika! Nuolatinio skubėjimo „užgrūdinti“ vilniečiai, gal ne visada pastebėjo linksmas svečių skruostų duobutes, bet, tikrai savo prisiminimuose pasakos, – neįtikėtinai įstabi buvo Lietuvos šimtmečio Dainų šventė!

K.K.Šiaulytis. Folkloro diena Bernardinų sode.

 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis.  Palangiškiai skaito Igno Končiaus prisiminimus 

ir turi ką pridurti - dainuodami....

 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Teatro diena. Radviliškio rajono 

Alksniupių aktoriai Bernardinų sodo scenoje.

 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Dainų diena. Šventės dalyvių eisena 

Vilniaus gatvėmis (mažas fragmentas).

 2018. Akvarelinis škicas. 14,8 x 21

K.K.Šiaulytis. Griežėja iš Eržvilko.

 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Žiūrime roko operą "Eglė".

 2018. Akvarelinis škicas. 21 x 29,7

Dar keletas škicų

K.K.Šiaulytis. Liepos pirmoji Rotušės aikštėje.

 Jurgis Didžiulis kviečia į  Lietuvą. 2018. Škicas

K.K.Šiaulytis. Klausosi ir dalyvauja roko operoje "Eglė". 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Šventės dalyvių eisenoje žiežirbavo humoras. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Gera nuotaika šventės dalyvių eisenoje. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Po medžiais Vingio parke. 2018. Škicas.

Dainų šventės Teatro diena

K.K.Šiaulytis. Kalvis Ričardas šalia dumplių. 2018. Škicas. 21 x 29,7

Dainų šventės Teatro diena

Visur nesuspėsi - jau vakar,

 Folkloro dienos bruzdesyje, kilo toks filosofinis sprendimas.

Šiandien vėl, gal keliolikoje scenų vyko Dainų šventės teatro dienos spektakliai,

 dalyviai - mėgėjų teatrai iš visos Lietuvos.

Pasirinkau Bernardinų sodo scenas,

 nors tarp jų nedideli atstumai, bet vis tiek nesuspėsi...

Žurnalistinė nuojauta pasufleravo ką pasirinkti

 - stebėjau keletą linksmų vaidinimų netoli Vienuolyno darželio.

Tautodailininkų mugėje kiekviena palapinė, tarsi nedidelė scena,

kur gali pamatyti mini spektaklį - audėjos, kalviai, medžio meistrai miklina rankas,

bet žiūrovų daugiausia ten,

 kur kvepia kulinarinis paveldas, putoja vietinis alus...

Mane patraukė kalvių cechas, čia radau ką apžiūrėti.

K.K.Š.

2018 07 04

K.K.Šiaulytis. Alksniupių mėgėjų teatro spektaklis "Pergudrauti velnią".

 2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šilutės rajono Salos etnokultūros ir informacijos centro

 Usėnų etnografinis mėgėjų teatras. "Vyrai" 2018. Škicas. 21 x 29,7

Daugiaveidė folkloro diena

K.K.Šiaulytis. Koncertuoja Kalvarijos folkloro ansamblis. 2018. Škicas. 21 x 29,7

Daugiaveidė folkloro diena

Vilnius. Antradienis. Dainų šventės trečioji diena.

 Įspūdžių pilnas bloknotas!

 Tokio Bernardinų sodo dar nebuvau matęs -

a) Humoras, šypsenos - jokiame troleibuse tiek nepatirsi;

  b) Tautinio kostiumo kuplumas - tarsi ką tik iš staklių iškelti;

c) Mugės tirštumas, medinių šaukštų lengvumas,

 keramikos dailumas - akiai paguosti;

d) folkloras visur, tik tvenkinyje gondolų

 su dainuojančiais irklininkais pasigedau...

f) lietus meiliai krapnojo, dulksnojo, paskui palaistė ir,

 vėl kažkur dingo...

g) 

K.K.Šiaulytis. Bernardinų sode. Vedančioji - iš Klaipėdos krašto. 

2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Tautodailininkė Genovaitė Adiklienė.

 2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Tautodailininkė Anelė Araminienė.

 2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Eržvilko "Bandonija". 

Ansamblis skubėjo į kitą sceną, tad spėjau nupiešti tik vieną dalyvę. 

2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Palangiškiai skaito Igno Končiaus prisiminimus 

ir turi ką pridurti - dainuodami...

 2018. Škicas. 21 x 29,7

Roko opera "Eglė"

K.K.Šiaulytis. Lietus ir prožektoriai. Braidom...  2018. Škicas. 21 x29,7

Roko opera "Eglė"

Laimio Vilkončiaus roko opera "Eglė" sulaukė gamtos jėgų paramos

 - liepos pirmosios vakarą Vilniaus Vingio parko Estrados slėnyje 

vyko operos premjera

 gamtos sumodeliuotoje scenografijoje - taip visų išsiilgtame lietuje...

Dangus bėrė vandenį stambaus kalibro lašais -

lietsargiai prinoko drėgme per pusvalandį.

 Dainų estrados skliautas, lyg didžiulės akies vokas nervingai mirksėjo

kilnojamas po juo susibūrusių žiūrovų dūsavimo... -

muzika, lietus, dramaturgija, vokalas, legendinis nerimas ir vakaro vėsa kaustė

dėmesį - vyko neišdildomų meninių gaudynių iškilmės.

Aš, dar ir piešiau... - lietaus laistomuose lapuose.

K.K.Š.

2018 07 01

K.K.Šiaulytis. Roko opera "Eglė". Choras.  2018. Škicas. 21 x29,7

K.K.Šiaulytis. Vladas Bagdonas (Rupūžė).  Roko opera "Eglė".

 2018. Škicas. 

K.K.Šiaulytis. Roko opera "Eglė". 

Televizijos operatoriai savame vaidmenyje.  2018. Škicas. 21 x29,7

K.K.Šiaulytis. Bučinys.

 Jeronimas Milius (Žilvinas), Monika Pundziūtė (Eglė).  Roko opera "Eglė".

2018. Škicas. 21 x29,7

K.K.Šiaulytis. Česlovas Gabalis (Girinis).  Roko opera "Eglė".

2018. Škicas. 21 x29,7

K.K.Šiaulytis. Laimio Vilkončiaus roko opera "Eglė", libretas Sigito Gedos.

2018. Konvoliutas. 29,7 x 42