K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Permainų pavasario paukščiai

K.K.Šiaulytis. Šiemet pavasaris yra keistas.

Gegužės pirmoji prie Buivydiškių ežerėlio. 2020. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Permainų pavasario paukščiai

Besibaigiant Besniegei 2019-2020 metų žiemai smelkėsi nerimas - jei klimato kaita vyksta tokiais tempais, ko laukti pavasarį, vasarą? Interneto pranašautojai skelbė ateisiančius speigus, sausras, badmetį. O gal, jei sausyje nebuvo sniego, ir ievos gegužėje nesužydės?

Pro karantino langą stebiu juodvarnių paukščių draugiją susirinkusią po nuogu klevu, kur ir žiemai pasibaigus vis paberiu kruopų, suaižėjusių duonos žiauberių. Gudruolės varnos greitai apsisuka – pagriebusios stambesnį kąsnį, lekia toliau nuo savo giminaičių. Garsėjančios išmintimi kuosos, pateisindamos apie jas sklandančią legendą, vaikšto iškiliai, lyg susimąstę studentai prieš egzaminą, rūpestingai rankioja kruopų perlus. Šios kompanijos lyderiai kovai – grasios išvaizdos paukščiai, jų juodas metalu žvilgantis plunksnų apdaras primena viduramžių riterių šarvus, prie palyginti mažos galvos pritvirtintas snapas svarus, tarsi piratų kirvis. Tačiau ilgiau stebint suvoki, kovas - tikras trečias brolis šioje šeimynoje. Keliolika jų tupi, kėpso, svirinėja ant klevo šakų, regis bijo nukristi, o kai pagaliau sunkiai modami sparnais šlumšteli žemėn, nė nebando su pusbroliais konkuruoti, slankioja, krypuoja lyg miego suimti, ilgai svarsto, sveika ar ne, tuos birius patiekalus ragauti. Snapas jau neprimena ginklo, greičiau – didelį virtuvinį samtį. Už ką jie buvo praminti kovotojais? Kur dingo jų narsa? Gal ir jie viruso išsigando?

K.K.Šiaulytis. Kovas. Draugiškas šaržas.

Keturiasdešimties paukščių dieną (kovo dešimtąją) į Lietuvą turėjo sugrįžti nurodyta sparnuočių įvairovė. Susiruošiau laukuose jų skaičiuoti, bet nepamačiau nė pagrioviais bėginėjančios kielės, nė astronauto vieversio! Giraitėje prie tvenkinio irgi nieko naujo – straksi čiabuvės didžiosios ir mėlynosios zylutės, medžių kamienais, kaip visada, laipioja vikrūs bukučiai. Bet akis pagavo dar kažką – ant žemės, lyg pamestas spalvingas rūkoriaus žiebtuvėlis tupi raibas kikilis! Bet tą kart jis neprabilo – gal žmona dar neparskridusi?

Kažkur, gan ilgam, stabtelėjo ir pavasaris. Kasdienis sausas šiaurys ar šiurkštus šiaurvakaris vėjas tarsi uždarė laukiamų permainų vartus. Matyt ir mūsų nerimo debesis, tvyrantis virš visos Europos ir Lietuvos, savaip įtakojo pavasario raidą. Žinome, patiriame kaip stebuklingai mus veika gamta skleisdama nuostabiausias gajos, žydėjimo, gyvasties energijas, mus pakylėja, pradžiugina ir balto debesies šypsnys, ir galingo medžio šakų mostas. Be abejo, žmogaus ir gamtos sąveika – abipusė.

Kai, kiek atšilus, įsidrąsinau rengti akvarelinius plenerus, stebėjau kaip pagaliau prabyla ilgai tylėję paukščiai. Ties palaukės pušele vis sutikdavau geltonąją startą, bet gal tik po šešto tokio pasimatymo išgirdau jos ilgesingą dainelę. Tankmėje besiblaškantis juodasis strazdas irgi kažko laukė, bet kai pagaliau pragydo, paaiškėjo, kad čia jų – visa kapela. Kasdien gabalą kelio žingsniuoju ir laukų vieškeliu (jis Vilniaus plane jau pažymėtas kaip Helsinkio gatvė), gegužei įpusėjus, vos ne kas keliolika metrų čia mane sustabdo tai smagi musinukė, žvitri dūminė raudonuodegė, linksma geltonoji kielė, dar kultupys ir čivylis! Buivydiškių ežerėlyje ir kaimyniniuose tvenkiniuose kasdien vis kitokie naujakurių nutikimai. Gal visą mėnesį ramius vandenis drumstė triukšmingai nusiteikę laukiai, kol pagaliau tarpusavyje pasiskirstė pakrančių nendrynus. Vos parsiradusios plačiagerklės krakšlės, rodos viso pasaulio kalbomis keksi, čeksi, porina kokius kelionių nuotykius patyrusios, bet ir kiti turi ką papasakoti – klykauja ratus virš vandenų sukdami kirai, upinės žuvėdros, krūmokšnių tankmėse viena kitai atsiliepdamos gano klausytojų ausis lakštingalos...

Geros nuotaikos pagautas ir aš imu rimuoti, žodžius liežuviu kilnoti, ir štai – aplink besidairydamas sugalvojau mįslę: „Žaliam sijone baltos blauzdos kyšo“! Kas tai?