K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Justiniškės

Rodomi pranešimai su žymėmis Justiniškės. Rodyti visus pranešimus

2020 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

Sodelio istorijos. Kėkštų dvaras

K.K.Šiaulytis. Kėkštas žabauja. 2020

K.K.Šiaulytis

Sodelio istorijos.

Kėkštų dvaras

2020-ųjų pavasaris buvo kitoks – patyrėme pandeminio karantino stresą. Didžiuma vilniečių gyveno nuotoliniu būdu – pasaulį stebėjo ekranų languose. Informaciniai kanalai plukdė žinią: “kadangi viešose erdvėse ženkliai sumažėjo žmonių, mieste aktyvesni tapo ateiviai – laukiniai žvėrys ir paukščiai”. Tai pastebėjau ir aš: mūsų sodelyje, Justiniškių priegatvyje, paukščių sugrįžtuvių metu šiemet pasirodė net trys miškų gyventojai – liepsnelė, kikilis ir karetaitė. Deja, keletą dienų pasisukinėję dingo – ištyrė, kad čia dar per maža slaptumo. Bet kiti sparnasnapiai, jau gal dešimtmetį Justiniškėse laigantys kėkštai, sugalvojo sodelyje savo dvarą įsteigti. Vieną gegužės rytą ėmė palangėse šeimininkauti – vos sužaliavusiame alyvų krūme straksi, tupinėja, snapais šakeles lanksto, laužo – žabauja. Sumečiau – renka medžiagą lizdui! Netrukus paaiškėjo, kad būstas renčiamas tiksliai ten, kaip vikipedijoje nurodyta, čia pat augančios jaunos eglės viršūnėje. Bet kėkštų įkurtuves užfiksavo ir nuolat Taikos gatvėje patruliuojanti varna. Iš kažkur atlapatojusi stropioji budėtoja tiesiog įkrito eglėn – keliais kaplio grybšniais kėkštų sąnašas išdraskė. Suskubę naujakuriai mėgino tvarkdarę pešioti, ši – tik į gretimą beržą persimetė. Kėkštai, pasiryžę apginti lizdo likučius, irgi ten nutūpė. Pusvalandį vyko tylios derybos, tik vėjas trijulės plunksnas kedeno. Varna matyt įtikino, kad čia nuo seno jos valdos, taigi, nauji kaimynai nepageidaujami!

Kėkštai, gal surado Justiniškėse kitą eglę, nes mūsų sodelyje lankėsi visą vasarą – karštą dieną atsigerti ir šiaip, nuotykių ieškodami. Dabar, žiemą, jie atskrenda į slyvoje kabančią paukščių lesyklą, kelias minutes supasi, snapu graibo saulėgrąžas, bet, lyg prisiminę neatidėliotinus darbus, strykteli ant gretimos šakos, nuo jos atsispyrę – lekia kitur naujienų rinkti.

P.S.

Apie tekste panaudotą naujadarą “sparnasnapiai”.

Sparnus turi ne tik paukščiai, bet ir vabzdžiai, lėktuvai, automobiliai, angelai. Tad, ieškant sinonimo žodžiui paukštis, tiksliau būtų vartoti ne “sparnuotis”, bet mano pasiūlytą – sparnasnapis.

K.K.Šiaulytis. Kėkštas alyvų krūme. 2020

K.K.Šiaulytis. Eglės viršūnė. 2020

K.K.Šiaulytis. Kėkštas. 2020

K.K.Šiaulytis. Varnna ir kėkštas. 2020

K.K.Šiaulytis. Derybos. 2020

K.K.Šiaulytis. Kėkštai po konflikto su varna. 2020

2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Permainų pavasario paukščiai

K.K.Šiaulytis. Šiemet pavasaris yra keistas.

Gegužės pirmoji prie Buivydiškių ežerėlio. 2020. Akvarelė

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Permainų pavasario paukščiai

Besibaigiant Besniegei 2019-2020 metų žiemai smelkėsi nerimas - jei klimato kaita vyksta tokiais tempais, ko laukti pavasarį, vasarą? Interneto pranašautojai skelbė ateisiančius speigus, sausras, badmetį. O gal, jei sausyje nebuvo sniego, ir ievos gegužėje nesužydės?

Pro karantino langą stebiu juodvarnių paukščių draugiją susirinkusią po nuogu klevu, kur ir žiemai pasibaigus vis paberiu kruopų, suaižėjusių duonos žiauberių. Gudruolės varnos greitai apsisuka – pagriebusios stambesnį kąsnį, lekia toliau nuo savo giminaičių. Garsėjančios išmintimi kuosos, pateisindamos apie jas sklandančią legendą, vaikšto iškiliai, lyg susimąstę studentai prieš egzaminą, rūpestingai rankioja kruopų perlus. Šios kompanijos lyderiai kovai – grasios išvaizdos paukščiai, jų juodas metalu žvilgantis plunksnų apdaras primena viduramžių riterių šarvus, prie palyginti mažos galvos pritvirtintas snapas svarus, tarsi piratų kirvis. Tačiau ilgiau stebint suvoki, kovas - tikras trečias brolis šioje šeimynoje. Keliolika jų tupi, kėpso, svirinėja ant klevo šakų, regis bijo nukristi, o kai pagaliau sunkiai modami sparnais šlumšteli žemėn, nė nebando su pusbroliais konkuruoti, slankioja, krypuoja lyg miego suimti, ilgai svarsto, sveika ar ne, tuos birius patiekalus ragauti. Snapas jau neprimena ginklo, greičiau – didelį virtuvinį samtį. Už ką jie buvo praminti kovotojais? Kur dingo jų narsa? Gal ir jie viruso išsigando?

K.K.Šiaulytis. Kovas. Draugiškas šaržas.

Keturiasdešimties paukščių dieną (kovo dešimtąją) į Lietuvą turėjo sugrįžti nurodyta sparnuočių įvairovė. Susiruošiau laukuose jų skaičiuoti, bet nepamačiau nė pagrioviais bėginėjančios kielės, nė astronauto vieversio! Giraitėje prie tvenkinio irgi nieko naujo – straksi čiabuvės didžiosios ir mėlynosios zylutės, medžių kamienais, kaip visada, laipioja vikrūs bukučiai. Bet akis pagavo dar kažką – ant žemės, lyg pamestas spalvingas rūkoriaus žiebtuvėlis tupi raibas kikilis! Bet tą kart jis neprabilo – gal žmona dar neparskridusi?

Kažkur, gan ilgam, stabtelėjo ir pavasaris. Kasdienis sausas šiaurys ar šiurkštus šiaurvakaris vėjas tarsi uždarė laukiamų permainų vartus. Matyt ir mūsų nerimo debesis, tvyrantis virš visos Europos ir Lietuvos, savaip įtakojo pavasario raidą. Žinome, patiriame kaip stebuklingai mus veika gamta skleisdama nuostabiausias gajos, žydėjimo, gyvasties energijas, mus pakylėja, pradžiugina ir balto debesies šypsnys, ir galingo medžio šakų mostas. Be abejo, žmogaus ir gamtos sąveika – abipusė.

Kai, kiek atšilus, įsidrąsinau rengti akvarelinius plenerus, stebėjau kaip pagaliau prabyla ilgai tylėję paukščiai. Ties palaukės pušele vis sutikdavau geltonąją startą, bet gal tik po šešto tokio pasimatymo išgirdau jos ilgesingą dainelę. Tankmėje besiblaškantis juodasis strazdas irgi kažko laukė, bet kai pagaliau pragydo, paaiškėjo, kad čia jų – visa kapela. Kasdien gabalą kelio žingsniuoju ir laukų vieškeliu (jis Vilniaus plane jau pažymėtas kaip Helsinkio gatvė), gegužei įpusėjus, vos ne kas keliolika metrų čia mane sustabdo tai smagi musinukė, žvitri dūminė raudonuodegė, linksma geltonoji kielė, dar kultupys ir čivylis! Buivydiškių ežerėlyje ir kaimyniniuose tvenkiniuose kasdien vis kitokie naujakurių nutikimai. Gal visą mėnesį ramius vandenis drumstė triukšmingai nusiteikę laukiai, kol pagaliau tarpusavyje pasiskirstė pakrančių nendrynus. Vos parsiradusios plačiagerklės krakšlės, rodos viso pasaulio kalbomis keksi, čeksi, porina kokius kelionių nuotykius patyrusios, bet ir kiti turi ką papasakoti – klykauja ratus virš vandenų sukdami kirai, upinės žuvėdros, krūmokšnių tankmėse viena kitai atsiliepdamos gano klausytojų ausis lakštingalos...

Geros nuotaikos pagautas ir aš imu rimuoti, žodžius liežuviu kilnoti, ir štai – aplink besidairydamas sugalvojau mįslę: „Žaliam sijone baltos blauzdos kyšo“! Kas tai?

Autorius karantino plenere (foto). 2020 04 21. Foto D.Š

K.K.Šiaulytis. Valanda prie tvenkinio su antimis ir laukiais. 2020. Škicas, akvarelė

K.K.Šiaulytis. Kalbantis medis. 2020. Škicas, akvarelė

K.K.Šiaulytis. Tvenkinių apsuptyje. 2020. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Pražydo ievos. 2020. Akvarelė

K.K.Šiaulytis. Mįslė.

Esė "Permainų pavasario paukščiai"

ir akvarelės, škicai publikuojami laikraštyje

"Lietuvos aidas", bei jo internetinėje svetainėje

- http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/23773-05-29-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR0uN0Qe6KDRImDcuT4bg3QTnGdjGAqBJu_RAkM3DGs40HLKqwqdbRM7klg

2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Paukščių teatras

K.K.Šiaulytis. Didžioji zylė kokoso riešute. 2011. Škicas

K.K.Šiaulytis

Iš kelionės albumo

Paukščių teatras

Pagaliau žiema! Vėl veikia palangės teatras – paukščių lesykla! Sceną stebiu slapčia, iš užkulisių, iš savo studijos, - žvirbliai, zylės ir kiti sparnuočiai – aktoriai - komedijų ir dramų kūrėjai. Būna... lesyklėlė pilna kruopų ir sėklelių, tačiau atsiranda kokia keistuolė zylutė ar žaliukė, įsirėžia vidury lesalo krūvelės, skečia sparnus, čirškia, gąsdina – nelįskit, čia mano! Po kurio laiko, nusibodus pavydėti, kapt juodą geldelę ir sprunka į netolimą gluosnį, ten zylėms patinka sutūpti, saulėgrąžas lukštenti. Žiemai prailgus, kažkur netoliese apsistoja ir sakalai, vanagai. Deja, kiekvieną dieną jie pasiima įprastą duoklę. Praretėję paukštelių būriai ima vengti mano palangės, kažkur slapstosi nuo savo plėšriųjų gentainių. Skaidriausia scena kurią teko stebėti buvo tokia: pavasarėjant, lesyklėlėje sutūpusios kelios žaliukės užvertusios galvas rinko, gurkšnojo nuo stogelio pakibusius sniego tirpsmo lašus... Kad ir kaip ten bebūtų, čia skleidžiasi kiekvieną kartą vis kiti, dažniausiai žvirblių rašomi spektaklių scenarijai, dar pripildomi ir jų, į krykštavimą panašaus čiulbesio koncertų. O šiandien...

Bakšt bakšt snapu į šakelę, krypt krypt sukinėjasi papuręs karklažvirblis slyvos krūme. Šalta. Aplink, kiek akys aprėpia, pliki tarsi pliauskos devynaukščiai Justiniškių pastatai. Sniegas tarpunamėse jau sukritęs, pavargęs, murzinas ir sušalęs – nebe toks purus, švytintis, kaip prieš keletą dienų, kai snaigėmis sklendė - rodos iš niekur. Sakoma, žvirblis pilkas, bet įsižiūrėsi – nugara, sparnai, uodega rudai juodai margi, papuošti smėlio atspalvių vėrinėliais, rusvu plunksnų kontūru, galvos trumpai kirpta šukuosena – sodriai ruda, snapas juosvas, jo apačioje, pagurklyje, juodas lopas. Dar dvi juodos lyg angliukai dėmės pūpso ant balkšvų skruostų, o balta stilinga apykaklė pasimato tik tada, kai žvirblis galvą kraipo. Krūtinėlė, visa apatinė kūnelio dalis – pilkšva vaivorykštė. Tarsi ir nieko ypatinga. Tačiau gamtos paslapčių žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo: žiūrėkit atidžiau – tai mieliausias, gražiausias mūsų paukštis! Tikrai, sparnuotį, kaip ir žmogų, puošia ne vien rūbas, bet ir būdas. Žvirbliai drąsūs, kaimyniški, smalsūs ir, sakytum, mėgstantys humorą, be to, dar ir geri aktoriai! Kartais jie moka apsimesti, kad ir vanago nemato - tupi su juo tame pačiame šabakštyne, nes žino – čia, brūzgyne, jų aršus oponentas nepasieks! Žiemą žvirbliai mėgsta murksoti prieš saulę, girliandomis rikiujasi netoliese (gal kad juos matyčiau), tupi vijokliuose. Staiga kažkuris prisimena, kad lesykla pilna skaldytų grūdų, puola ten, jam iš paskos - dar tuzinas sugarma ir visi smagūs, purpsėdami kviečio trupinius renka. Kartais kitaip – visas keturiasdešimties naminių žvirblių ir karklažvirblių būrys lyg iš patrankos iššautas pakyla, pabyra, išsisklaido į medžius, po to vėl sugrįžta, abejingi, tarsi nuobodžiaudami stebi, kaip į lesyklos pastogę šokinėja didžiosios ir mėlynosios zylės, žaliukės.

Sėkmė! Šiandien lesyklą aplankė retenybė – svilikas. Per ašuonerius paukščių teatro sezonus jį mačiau gal penketą kartų. Svilikas – pusės balandžio dydžio. Šonai stačiai nusklembti, visa povyza kažkuo primena dėžutę. Sparnai lyg muškietininko apsiaustas suglausti prie nugaros. Jie juodi, su baltu dryžiu, melsvo atspalvio. Nugara kaštoninė, uodega juoda, striuka, jos galas ir pauodegys balti. Įspūdingiausia sviliko dovana – snapas – stambus, piramidės formos ir neproporcingai didelis – tokio dydžio, kaip visa jo galva. Vyraujanti apdaraų spalva – pilka, tačiau lyg dulksna padabinta anglų raudonos šuorais, o viršugalvis - tiesiog švyti – tamsiai oranžinis. Galvą išdidžiai kraipo, gal todėl, kad sunku tokį snapą nulaikyti – šis sviliko „įrankis“ prilygsta replėms – vasarą lyg niekur nieko juo triuškina vyšnių kauliukus, o lesyklos saulėgrąžas taip taršo, kad lukštai į šonus žyra lyg skutamo ešerio žvynai.

Žaliukės svečiavosi vakar, pastebėjau, gal tai atsitiktinumas, dažniausia jos skraido būreliais po devyniolika. Tai tikrai žali žali, žvirblio dydžio paukščiai. Net geltonas rėžis sparne, ir tas atrodo lyg būtų žalias. Snapas stambus, pritaikytas įvairioms sėkloms lukštenti. Kartą į lesyklą buvo atskridęs dar žalesnis ir net už sviliką didesnis paukštis raudona kepure – žalioji meleta!

Tekstas ir piešiniai publikuoti

dienraštyje "Lietuvos žinios" 2007 m. sausio 27 d