Kęstutis
K.Šiaulytis
Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių,
pasižvalgymai Lietuvoje
Škico menas (4). Kelionių akimirkos (1)
Už lango – rugpjūčio vakaras. Vėjas ir monotoniška svirplių muzika džiovina sulijusių medžių lapus, žolynų stiebus. Tik užrašiau šiuo žodžius – svirplys nutilo, vėjas nurimo. Gal nepatiko, kad jais domiuosi, stebiu? Žinau, kai piešiu žmones, pavyzdžiui dailės parodos atidaryme, jie, kaip sakoma, „nugara pajaučia“, kad yra „skenuojami“. Pasirinktas „pozuotojas“ muistosi, nerimsta, žvairuoja į mane, bet susitaiko su mintimi, kad bus „įamžintas“ popieriaus lape. Pamenu šypsnio vertą atsitikimą iš tų laikų, kai dar buvau studentas. Kišiniovo aerouoste teko visą parą laukti atidėto lėktuvo reiso į Vilnių. Laukimo salėje škicavau pavargusius bendrakeleivius, kai nusibodo, piešiau televizoriaus ekrane pasirodžiusią dainininkę (gal tai buvo Sofija Rotaru?). Netikėtai ji dainuoja: ...„ i hudožnik menia narisoval“... Aplink snūduriavę keleiviai nusijuokė, smagiau tapo laukti skrydžio namo.
Turiu prisipažinti, kai tenka dalyvauti posėdžiuose, susirinkimuose, seminaruose, paskaitose, net koncertuose – vis škicuoju. Ne todėl, kad nuobodžiauju – tai yra toks, mano dalyvavimo renginyje būdas. Piešiu kelionėse pro traukinio, autobuso langą, lėktuve, stotyse, vedžiojamas gido ar vaikštinėdamas turistiniame mieste savarankiškai. Briuselis garsėja šokoladu, Torunė – sausainiais, Ryga – balzamu, bet parsivežti kelioninį škicą – geriausias suvenyras. Jei tenka kokiame mieste ilgiau buvoti, surengiu asmeninį plenerą. Kiek teko patirti, smalsiausi praeiviai – Bonoje. Kažkada ten pleneravau gal gerą dešimtadienį. Tapau Reino peizažą su pilimi ant kalno, prieina žmonės, klausia, ar gali stebėti kaip piešiu. Pačiame mieste aptikau įdomų objektą – išlankstomą, sakyčiau antikvarinį, bukinistinių knygų kioską. Kažką jame nusipirkau, tada prisėdau fiksuoti tą originalų skvero artefaktą. Netrukus knygininkė pasidomėjo kaip sekasi, pasidžiaugė akvarele, tad atsilyginau – nupiešiau dovanų jos portretuką. Ji, apsisuko, surado kiosko lentynoje knygą, kurią matyt matė kaip aš varčiau, bet nepirkau – įteikė man. Dabar turiu ypatingą prisiminimą iš Bonos – dailininko keliautojo ir rašytojo Karl Stirner knygą „Wanderungen am Mittelmeer“.
Tūkstančiai mano pieštų kelionėse sutiktų žmonių portretėlių liko jiems padovanoti – gal iki šiol neišmetė? Pastaraisiais metais įsigudrinau, dovanojamus piešinius fotografuoju, arba net prašau papozuoti dar kartą, kad turėčiau bendravimo liudijimą savo archyve, mat, tikiuosi surengti škicų parodą. Kol kas – publikuoju „LA“ puslapiuose. Vieną garsiausių Lietuvos keliautojų – Algimantą Jucevičių, piešiau išvykoje į Skuodą, ten vyko Simono Daukanto minėjimas. Kitą garsų keliautoją, kasdienybės stebėtoją Vytautą Domaševičių, „aptikau“, žinoma, Žvėryne.
Sakoma – visas mūsų gyvenimas yra viena didelė kelionė, tad numatomi draudimai naudotis visuomeniniu transportu – ne problema. Jau esu piešęs zyles už virtuvės lango, žirkles ant savo darbo stalo. Tie, sąlyginai „uždaryti“ mėnesiai ar dienos – tik, gal kiek keistas šių dienų laiko tėkmės epizodas. Jis irgi vertas škicų, ne tik karikatūrų!
Straipsnis ir škicai publikuojami
laikraštyje “LIETUVOS AIDAS“ .
rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje -
https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26020-08-06-dailininko-
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą