Kęstutis K. Šiaulytis
BOTANIKOS SODAS
VILNIOS UPĖS GLOBOJE
Vilniaus
universiteto botanikos sodų istorijoje, gal įspūdingiausi, o kartu ir
romantiškiausi buvo 1799 - 1832 metai, kai sodas veikė Gedimino kalno
pietrytinėje papėdėje, Sereikiškėse. Čia klestėjusio Botanikos sodo “aukso
amžių” sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas
(1761 05 06 - 1847 04 27). Profesorius buvo švietimui, mokslui atsidavusio
pijorų vienuolių ordino narys, kunigas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė
geologijai, botanikai, rengė šių mokslo sričių vadovėlius, steigė gamtos
pažinimo kabinetus, muziejus.
1799-aisiais, Sereikiškių
lankoje, tarsi iš visų pusių Vilnios upės ir jos kanalų apglėbtoje „saloje“, žėlė
tik apleistų miestelėnų daržų balandos, žliūgės, na, gal dar koks tuzinas
žolinių augalų, krūmelių. Po 25-erių metų, šioje vietoje S. B. Jundzilo vadovaujamame
Botanikos sode vešėjo 8979-ių rūšių augalai, atstovaujantys visos mūsų planetos
augmenijos pasaulį. Sodas buvo tvarkomas pagal žymiausio visų laikų botaniko Karlo
Linėjaus (1707 - 1778) rekomendacijas. Tyrinėjami augalai žaliavo lysvėse
suskirstytose geometrine tvarka, šilumamėgiams augalams buvo pastatyti trijų
lygių šiltnamiai, sodas aptvertas aukšta tora. Pats S. B. Jundzilas gyveno sodo
teritorijoje, universiteto įsigytuose Kirdiejų rūmuose, kuriuose buvo įrengti gamtos
mokslų dėstytojų butai. Tad, profesorius ir pro savo buto langus,
pusryčiaudamas ar gerdamas kavą galėjo gėrėtis botanikos pasaulio žavesiu. 1825
metais Botanikos sodą tvarkyti perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas Juozapas Jundzilas
(1794 - 1877). Deja, po kelerių metų, carinės valdžios įsakymu Vilniaus
universitetas buvo uždarytas (1832), dalyje sodo įrengti kariniai įtvirtinimai,
o Kirdiejų rūmuose apsigyveno carinės armijos kariškiai. Botanikos sodas,
pavaldus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai, dar veikė iki 1842 metų.
Šiais laikais,
nedidelė (pietinė) buvusio Botanikos sodo dalis priklauso dabartiniam Bernardinų
sodui, šiauriniame plote plyti teniso kortai, o Sereikiškių vardas liko kitai
sodo atraižai – Kirdiejų rūmų aplinkai ir Gedimino kalno papėdėje esančiam
skverui. Bernardinų sode, buvusio istorinio Botanikos sodo kampelyje, įrengta
tarsi muziejinė, bet gyva, žaliuojanti S. B. Jundzilo kurto botanikos pasaulio
ekspozicija.
Kada atsirado tas keistas vardas – Sereikiškės, o pagal Vilniaus miesto istorijos tyrinėtoją, menotyrininką Vladą Drėmą – Šereikiškės? Žinomos kelios versijos, bet, kadangi nei viena nepatvirtinta rašytiniais šaltiniais, aš turiu savo variantą. Ta Vilnios pakrantė ilgai buvo apleista, paupio lankoje kerojo krūmynai, nendrynai, o šalia, kaip antipodas, jau nuo 1469-ųjų klestėjo rojų primenantys Bernardinų vienuolyno sodai, daržai. Gal, pajuokauti mėgstantys vilniečiai, stagarais lyg šeriais apaugusiai upės lankai tuomet ir prilipdė Šerių-Šereikiškių vardą?
