K.K.Šiaulytis. GALERIJA: lapkričio 2021

2021 m. lapkričio 30 d., antradienis

RUDENS TAURĖ

K. K. Šiaulytis. Rudens taurė. 2021. Aliejus, drobė. 35x45

K. K. Šiaulytis. Žuvis namų natiurmorte. 2021. Aliejus, drobė. 40x60

2021 m. lapkričio 25 d., ketvirtadienis

HUMORO KALENDORIUS. GRUODIS. Sniego Žmonių integracija

K. K. Šiaulytis. Pasitarimas valdžios kabinete

Kęstutis K. Šiaulytis

HUMORO KALENDORIUS

GRUODIS. Sniego Žmonių integracija

Kadangi skaitote šį laikraštį, vadinasi, vis dar priklausote viduriniajai klasei. Ne vien dėl to, kad turite pinigų spaudai, bet ir, kad vis dar domina šalies naujienos, kad neišblėso noras tobulinti mūsų pasaulį.

Nerimastingos žinios apie planetoje besiformuojantį šiltnamio efektą, paskatino ne vieną susimąstyti, kas atsitiks su Sniego Žmonėmis, jei nepristabdysime klimato kaitimo? Šie hominidai slapstosi Himalajų kalnuose, Altajuje, Amazonės džiunglėse, Sibiro taigoje, gal ir Labanoro girioje bei kitose mažai lankomose vietose. Tiesa, kai kas abejoja tų būtybių realumu, bet, nepaisant to, mes turėtume susirūpinti jų socialine ekologija. Nesvarbu, kad ječiai, taip dar vadinami SŽ, neužfiksuoti mokslinėmis priemonėmis – užtat ne kartą aprašyti keliautojų dienoraščiuose, nuotykių ieškotojų prisiminimuose, aptarti tarptautinėse konferencijose. Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikėtų sukurti kitokį, naują Sniego Žmonių įvaizdį masinėse medijose: tam atvejui, jei, iškirtus miškus Aukštaitijoje, Provanse ir kitur, snieginiai pradėtų ieškoti prieglobsčio Paryžiuje, Vilniuje ar Utenoje. Šį darbą galėtų atlikti politinį elitą aptarnaujanti žurnalistika. Turime puikių rašto kosmetologų, kaip ir visą pulką užsieniuose apipešiotų valstybės veikėjų – bet jie, kruopščiai balinami interneto portaluose atrodo taip gražiai, kaip pavasarinio sodo obelaitės. Taigi, jetis – ne gaurais apaugęs trimetrinis monstras, o gan dailus, kampuoto fasado, rusva barzdele pasmakrėje, šeriukais panosėje, giliai po kakta įkritusių akių, bet aštraus žvilgsnio, sportinės išvaizdos, skvarbių minčių gamtosauginis kaimynas, kuris pilnai pasiruošęs dirbti miesto sodininku ar kalnakasybos ekspertu. Literatūroje teigiama, jog sniego žmonės turi telepatinių galių – jas būtų galima panaudoti gaudant kontrabandininkus, korumpuotus valdininkus, demaskuojant riaušininkus. Vyriausybė privalėtų įkurti keletą NVO (nevyriausybinių organizacijų), kurios parengtų miestų, miestelių bendruomenes aptariamų planetos senbuvių sutiktuvėms. Kad Sniego Žmonės nepasigestų įprasto gyvenimo būdo, pastatykime jiems Kalnų parke Nacionalinę Ledo Areną! Reikėtų pradėti jau dabar, gal suspėtume iki 2070-ųjų, kai sužaliavusios Grenlandijos ir aptirpusios Antarktidos ječiai panorės prisiglausti mūsų krašte. Tad pradėkime jau šiemet kaupti sniegą! Kodėl iki šiol, taip neatsakingai švaistome šį gamtinį resursą?! Pripildykime šaldytuvų aruodus baltuoju turtu! Tik talkindami valdžiai, sukursime Tvarią Lietuvą! Tegyvuoja NVO jaunimas – Seimo pamaina!

Aptarėme plačias aplinkosaugines aktualijas. Bet, kaip įprasta, artėjant metų galui, susigriebiame užmiršę nuosavus, kažkada suplanuotus, bet nepadarytus darbus. Muziejai niekur nedings, tačiau neaplankytas parduotuves gali įveikti infliacija – liks tik tuščios lentynos. Nuskubėjau į Norfą. (Ten perku ir laikraščius). Keistas gamtinis reiškinys – kavos pupelės ir bulvės pabrango, tarsi, susitarusios. Ką, apie tai mano genetikai, agronomai? Daržovių-vaisių suokalbis, ar klimato kaitos pasekmė?

K. K. Šiaulytis. Kiškis pasitinka Naujuosius Metus

K. K. Šiaulytis. Generolas ir dailininkas šventiniame pobūvyje

K. K. Šiaulytis. Pabėgimas

K. K. Šiaulytis. Naujametinis biatlonas

K. K. Šiaulytis. Kalėdinių dovanų dalybos

Straipsnį rasite ir

„LIETUVOS AIDO“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26582-11-26-humoro-kalendorius

2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerija“. Dailininkas Gintaras Kraujelis. Šviesos refleksijų menininkas

G. Kraujelis. a 1. Aliejus, drobė

LIETUVOS AIDO

„Vieno Puslapio Galerija“

Dailininkas Gintaras Kraujelis

Druskininkų miesto muziejuje atidaryta dailininko Gintaro Kraujelio tapybos darbų paroda „Keršografija“. Lietuvos dailininkų sąjungos portale rastumėte visą pluoštą žinių apie šį dailininką. G. Kraujelis gimė 1956 m. 1975 baigė Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1983 – Vilniaus dailės institutą. Sukūrė 40 didelių vitražų visuomeniniams ir privatiems interjerams, per 200 mažo formato pakabinamų vitražų. Žymesni kūriniai – vitražai Panevėžio Marijonų bažnyčioje, Pakruojo Santuokų rūmuose, rašytojų portretai Vilniaus centriniame knygyne. Lietuvos dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomeninkų sąjungos narys. Nuo 1983 metų dalyvauja parodose, surengė keliolika personalinių parodų, tarp jų – 2007 metais Vokietijoje, Bonoje Hardbergo rotušėje, 2013 – Liuksemburge.

K.K.Šiaulytis. Gintaras piešia. Škicas

G. Kraujelis. a 5. Aliejus, drobė

Kęstutis K. Šiaulytis

Šviesos refleksijų menininkas

Daug metų pažįstu dailininką Gintarą Kraujelį, stebiu jo kūrybą ir, pajuokausiu, – jį patį. Tai žmogus, kuris niekada nepasakys nei vieno nereikalingo žodžio, neatliks beprasmio veiksmo, nesės už vairo tik tam, kad „kažkur nulėkti“. Taip Gintaras sustyguoja ir savo drobes, jose – nei vienos betikslės detalės, net nei vieno atsitiktinio potėpio ar linijos. Stebint, kaip jo darbuose, sakytum, teka, srovena subtiliai surikiuotos spalvinės dėmės – atrodo pasiduosi vilionei, tapytojo kvietimui keliauti į paslaptingą, sakralinę erdvę. Tą rimties uostą gali pasiekti medituodamas drobėje šviesos žaismę kambarinių gėlių lapijos gyvastyje, menininko surastus „keršus“ kolorus.

Vis tik, ne spalva, bet šviesos tyrimas, yra svarbiausias užmojis pastarųjų metų Gintaro tapyboje. Dailininkas apjungė, iškėlė „aikštėn“, savo ilgametę kūrybinę patirtį vitražo ir fotografijos menuose, sakyčiau manifestuoja sprendimą – šviesa yra visa ko pradžia ir pabaiga! Tapybos drobių paveiksluose, dailininkas tiria pačią šviesos prigimtį – kaip ji kuria formas, kaip įgalina materiją tapti matomu reginiu. Šviesa reiškiasi ir kaip spalva – gal fizikos dėsnių pasėkoje, o gal, dailininkui panorus, skverbdamasi per žalią lapą paverčia jį violetiniu ultramarinu, lazuritu, suskamba lengvomis linijomis, virpa saulėto vitražo „zuikučiais“. Šviesa Gintaro drobėse skaidosi, tirpsta, tviska – net akina žiūrovą. Siekiant apmąstytų tapybinių sprendimų Gintarui talkina jo profesinis meistriškumas, nugludintas ilgametėse kruopštumo „pratybose“ su pieštukais ir kartono lakštais, kuriant sudėtingų kompozicijų vitražo darbus, kur apgalvotas, nužymėtas, kiekvienas spalvoto stiklo centimetras plačiuose bažnyčios ar kito visuomeninio pastato languose.

Jau daugiau nei šimtmetis, kaip dažnas dailininkas siekdamas originalumo, bandydamas atrasti naujus avangardo horizontus, praranda ne tik realybės krantus, bet ir pačią kūrybos prasmę. Gintaras Kraujelis – ir novatoriškas, ir modernus tapytojas, sugebantis tęsti žymiausių praeities menininkų diskursą.

G. Kraujelis. a 6. Aliejus, drobė

G. Kraujelis. a 4. Aliejus, drobė

G. Kraujelis. a 2. Aliejus, drobė

Straipsnį ir dailininko Gintaro Kraujelio

tapybos darbų reprodukcijas rasite ir

“LIETUVOS AIDO” internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26532-11-18-lietuvos-aido

2021 m. lapkričio 11 d., ketvirtadienis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Pietinių girių versmės

K. K .Šiaulytis. Nemunas, pakeliui iš Švendubrės į Druskininkus.

2012.Akvarelė. 29,7x42

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Pietinių girių versmės

Šiandien vėl, kaip ir kiti sėdintys prie kompiuterių, atsiverčiau Lietuvos Google žemėlapį. Žvalgausi tarsi nuo debesies. Žinia, internete fotografinio žemėlapio versijoje gali pamatyti ne tik savo namo stogą, bet ir gatvės sankryžos šviesoforo stogelį. Parūpo nors virtualiai aplankyti vis dažniau žinių naujienose minimas Kapčiamiesčio, Dainavos girias. Esu ne kartą tuose kraštuose, jų išlakiuose pušynuose buvojęs – tai nuostabi užmigusių legendų, užmirštų sakmių, kurias atsekti gali tik ežerų, upelių, versmių varduose, šalis. Rininiai ledynmečio ežerai mėlynomis gijomis vagoja visą žemėlapio tarp Veisiejų ir Kapčiamiesčio plotą. Ančios ežero krantų ilgis 28 km, Veisiejo – 43 km, Vilkinių ežero – 11 km. Kokie aistringi meškeriotojai apeitų dar šimtinės šių apylinkių ežerų ežerėlių pakrantes – atstumas susidarytų kaip nuo Vilniaus, per Lazdijus iki Varšuvos! Pasirinkau žinynuose šių ežerų vardų, gal, garsiai ištarus, atgims slapūnės istorijos: Blūdelis, Dabotis, Krakinis, Finagiejis, Bonelis, Niedus, Seliovinis, Ragažėlė, Pelekas, Gudinis, Juodasis Bilsas, Juodasis Kauknoris... Paslaptingi ir upeliai – Neviedė, Seira, Bilsinyčia, Avirė. Maros upelė kilpiniuoja Lietuvos–Lenkijos, vėliau Lietuvos–Baltarusijos pasieniu. Tokį pat vardą turi ir didelė Afrikos upė. Tenykštė Mara teka per Tanzaniją, Keniją, Serengečio rezervatą, įteka į Viktorijos ežerą. Maros tėkmėje murkdosi begemotai, vartosi krokodilai, taškosi buivolai, troškulį malšina zebrų, antilopių bandos. Mūsų upelėje irgi atsigeria briedžiai, pakrančių pelkutėse rausiasi šernai, ja mėgsta plukdytis baidarininkai. Kitos, saugančios Lietuvos pasienį su Gudija, upės vardas Igara – skamba kaip garsiosios Sibiro Angaros vardas. Koks mažas pasaulis!

Pastaraisiais metais tolimi žemynai dar daugiau priartėjo – dreifavo Lietuvos link. Matyt, Indijos drambliai ir fakyrai, Afrikos savanų būgnai, Arabijos turtai nebevilioja nuotykių ieškotojų, jei jie iš civilizacijų lopšio – Tigro ir Eufrato Tarpupio, iš vietovių, kur archeologai spėja buvus biblijinį rojų, patraukė prie mūsų pasienio. Gal gervės ar skraidantys kilimai per kalnus ir jūras atidangino Sindabado, Saladino palikuonis? Gal jie ieško tūkstančio ir vienos nakties nuotykių prie Nemuno, Merkio, gal organizuos Kaune Bagdado turgų? Jau turime ne vieną Babiloną ir Akropolį...

Kapčiamiesčio giria suaugusi su Lenkijos Augustavo giria – kaip viena, šio masyvo bendras plotas – 1600 kvadratinių kilometrų, jei mūsų pasieniečiai nepagelbėtų, dykumose užaugę svečiai ten apsigyventų iki kito pavasario...

Klaidžiodamas po žalumu prisodrintą žemėlapį nusileidau akimis iki Varviškės miško (kažkodėl pakvipo naminuke), tada Nemunu pakilau iki Gerdašių, o ten, anapus mūsų upių tėvo, jau Dainavos giria, Švendubrė, Druskininkai, žiniasklaidos išgarsintas Latežeris...

K. K .Šiaulytis. Veisiejo ežero pavasaris. 2005. Akvarelė. 29,7x42

K. K .Šiaulytis. Ratnyčios upelis. 2013. Akvarelė. 42x29,7

K. K .Šiaulytis. Geltona sodyba Švendubrėje. 2019. Aliejus,drobė. 50x50

K. K .Šiaulytis. Prie Ančios ežero. 2005. Akvarelė. 24x32

K. K .Šiaulytis. Latežerio pušys. 2019. Akvarelė. 42x29,7

Straipsnį ir akvareles publikuoja

laikraštis “LIETUVOS AIDAS“.

Rasite ir „LA“ internetinėje svetainėje.

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/26490-11-12-dailininko

2021 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

HUMORO KALENDORIUS. LAPKRITIS. Grigo Ratai danguje

K. K. Šiaulytis. Grįžulo Ratai

Kęstutis K. Šiaulytis

HUMORO KALENDORIUS

LAPKRITIS. Grigo Ratai danguje

Kai paskutinis klevo lapas vartydamas ore raudoną-geltoną puses nutūpė tiesiai į mano rankas, atsirado galimybė atidžiau jį patyrinėti. Poetas futuristas tuo pasinaudojęs išplukdytų aštuoneilį:

Krito – migo,
nešė sapno žinią:
nudrisko viršūnės
– ne naujiena!
Dingo žalioji
vasaros sesija...
Grėblio dantys raukšlėja

naują kadenciją!

Kadangi aš ne poetas, o tik futuristas, tad tyrinėju vizualiką. Pastebėjau – klevo lapas primena žymiausią šiaurinės padangės žvaigždyną – Grįžulo Ratus. Tiesa, padangių platybėse spindintis vežimaitis mažiau kampuotas, bet dišlius, šiuokart lapo kotas – toks pat ilgas, atsiknojęs – kinkyk ristūnus! Klevo lapo karpinys įspūdingas – jo smailės galėtų būti pavadintos Grįžulo žvaigždžių vardais: centrinė – Dubche, kiti – Merakas, Fekda, Megrezas, Aliotas, Micaras, Benetnašas.

Susigriebiau, kada paskutinį kartą žvalgiausi nakties skliauto tyrlaukiuose? Laimė, jau temsta, tad pakeliu galvą – parko medžių nuogos šakos šoka tolimų šviesulių begalybėje, nusimetusios sijonus braido Paukščių Tako upėje, maudosi tarp Oriono, Tauro, Persėjo, Cefėjo žvaigždynų. Antai, mirksi Šiaurinė, Vėlinių laike žvelgdami į ją, ne vienas svarstėme, ar tikrai veikia reinkarnacija – nejaugi, kada nors, vėl teks Žemėje gimti, o gal...? Jei jus vilioja visatos ūkai – neliūdėkit! Astronomai paskaičiavo – vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje yra apie 200 milijardų žvaigždžių, o aplink jas sukasi 11 milijardų į Žemę panašių, gyvybei evoliucionuoti tinkamų planetų! Gal ir Pragaro, Skaistyklos nėra – likimas tik nukreipia atgimti kitose planetose; geriausia būtų – suskirstytose pagal pareigas, nuopelnus, pomėgius. Štai sukasi merų, didesnė – seniūnų, milžiniška, apsemta vandenų – meškeriotojų planeta, nykštukinės laukia filatelistų, bibliofilų, filosofų. Bet ką veiks ministrai, apgyvendinti vieni, be patarėjų, pavyzdžiui, Jupiteryje? Atsakau: jų padėjėjai, pagalbininkai, sekretorės, konsultantai, ekspertai, komunikatoriai, masažistai ir kiti visokie stilistai, sutūps 79-iuose Jupiterio palydovuose.

Deja. Net mįslinga vėlyvo rudens šviesmečių padangė nevaduoja iš nūdienos liūno... O kaipgi kitaip!? Apsižvalgau: daugiaaukščių languose švyti televizinės galaktikos, kompiuterinės visatos, ten savo paskyrose siaučia ppp (politikos, pinigų, podiumų) žvaigždūnai, spingsulės, lampados. Valdžia įkyriai lenda ir iš ekrano, ir per kaminus, braunasi prie tavo stalo, ministrės tiesiog lipa į tavo lovą – nurodinėja kurią valandą keltis, kaip rengtis, kaip kosėti, čiaudėti, praustis, daugintis, kokiais dezodorantais dezinfekuotis. Uoliausi(ios) – dar rausiasi tavo kišenėse, uostinėja šaldytuve, žvalgosi spintoje, garaže, ir net... portsigare. Ką ten slepi?

Istorija mena tuos laikus, kai žmonėmis rūpinosi taurūs, prakilnūs Olimpo dievai. Politologijos profesoriai galėtų Dzeuso, Atėnės pavyzdžiais ugdyti aukštos prabos politikus. Deja, dabartiniai matyt lankė tik paskalų-pletkų universitetus, tad, organizuoja vien erzelį, skraido įkyrių muselių trajektorijomis...