ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ IMPRESIJOS (1)

K. K. Šiaulytis. Druskininkų miesto muziejus

 gegužėje. 2023. Akvarelė, 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

ŽALIOSIOS DRUSKININKŲ

 IMPRESIJOS (1) 

 Jūrinių Paplūdimių Kurortai (JPK) maloniai kviečia XXI-ojo amžiaus įtampų nustekentus pasaulio piliečius į smėlio gulyklas, kur, užmerkus elektroninių ekranų nuvargintas akis, kartu su dar tūkstančiais mielų nuogalių, ramiai snūduriuojama, belaukiant kol ateis metas rikiuotis pietautojų, vakarieniautojų eilėse.

 Sveikatingumo kurortai kitaip mumis rūpinasi. Taip, akims tikrai reikia poilsio – bet geriausias būdas jas atgaivinti – stebėti mus supančioje gamtoje klestinčią žalumą. Žalia spalva – tarsi nuolat mus lydintis, lyg gėlės žiedas besiskleidžiantis stebuklas. Kai balandžio mėnesį medžių, krūmokšnių šakų pumpurų perlamutrinė žalsvumos šviesa apgaubia pamiškes, parkus – kažkas mumyse pasikeičia – tarsi pabunda. Nujaučiame, žinome, tuoj gyvastingai skaidri, gal dausose nuausta žalia skraistė apklostys mūsų kasdienybę. Kiekvienas žemės grumstas svajoja kokia nors žolele pasireikšti! Manau, kad kaip mūsų piršto atspaudo raštas yra toks vienintelis, nepasikartojantis, taip ir kiekvieno augalo žalumas – vis kitoks, autentiškas. Jei vikipedijoje rasite žinutę, kiek pasaulyje skirtingų augalų, žinokite – tiek yra ir žalios spalvos atspalvių, įspalvių, atšvaitų. Kaip tapytojas priminsiu – dar, regimojo pasaulio įspūdžius keičia saulės apšvietimas, ryto žavumas, vakaro nostalgija, drėgmės miglos ir… mūsų charakteriai.

 Druskininkai – garsiausias ir žaliausias Lietuvos sveikatingumo kurortas! Šiemet druskininkiečiai svečius pasitinka nauju miesto meniniu akcentu – skulptūra skirta savo žemiečiui, pirmeiviui Sūručiui, kuris, anot legendos, besirūpindamas negaluojančiu žirgu, atrado šio Nemuno kranto Vijūnėlės ir Ratnyčios tarpupyje esančias sūriųjų vandenų versmes, jų gydomąsias savybes. Bronzinis Sūrutis išdidžiai stovi šalia M. K. Čiurlionio gatvės ir Vilniaus alėjos sankryžos, žvelgia į miesto muziejaus bokšte plevėsuojančią vėliavą, gėrisi Druskonio ežerėlio žaisme. Skulptūrą juosiančiame grindinyje įspaustas įrašas primena: „1794 m. birželio 20 d. Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove – taip buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kurortas“. Skulptūros atsiradimą inicijavo Sūručiui dėkingi druskininkiečiai, jos autorius – Romualdas Inčirauskas.

 M. K. Čiurlionis savo garsiame kūrinyje „Miškas“ (1907-1908) vainikavo Druskininkų pušis karalienėmis, šis dailininko regėtas, spalvomis išreikštas įvaizdis, po šešiasdešimties metų tapo miesto herbu. Jį 1968 m. sukūrė grafikas Arūnas Tarabilda.

 Karališki pušynų šilai žiemą vasarą šildo Druskininkus smaragdiniu spindesiu, ataustu jų kamienų variu, ringių šakų auksu. Šiuolaikinė „muzikuojanti“ miesto architektūra, senamiesčio medinių vilų ansambliai, alėjų ir skverų skulptūros, margi gėlynai bei žaismingai laimingi poilsiautojai, kartu su visur esančiais paukščiais rezga žavią kurortinę nuotaiką – tik mokėk stebėti, klausytis, gėrėtis. Tą meninės, kūrybinės patirties svarbą, čia vis primena ir M. K. Čiurlionis, jo muziejus, jo paveikslai, kurių reprodukcijas, tarsi lemties ženklus, randame žaliosiose Druskininkų promenadose.

K. K. Šiaulytis. Laivas "Druskininkai" laukia

 savo keleivių. 2022.Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Paminklas Sūručiui.

 2023. Akvarelinis škicas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis.  Popiečio akimirka

 Vilniaus alėjoje. 2022. Akvarelinis škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Skulptūra „Poilsis“ Nemuno

 pakrantėje. 1959. Skulptorius J. Kėdainis.

2022. Akvarelė, 24 x 32

 Publicistinę esė ir akvareles spausdina 

valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje - 

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29696-2023-05-26-dailininko-

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ. „Fauves“ – Žvėryno raktas

K. K. Šiaulytis. Žvėryne žydi alyvos.

 (Vakarais jos kaukia vilkais, naktimis

 geria Neries vingio sutemas). Drobė, aliejus

ŠUOLIAIS PER MENO ISTORIJĄ

Kęstutis K. Šiaulytis 

„Fauves“ – Žvėryno raktas 

 Kai klaidžioju po Vilniaus Žvėryną, kaip po realybės paveikslų dėlionę, ta gamtos, medinės architektūros bei savitos „žvėrynietiškos“ buities mozaika, regai kuria visą XX amžiaus meno reiškinių užuominų galeriją. Atrodytų, čia gamta skleidžiasi niekad neblėstančiu impresionizmu, bet, už sodybų vartų, „sudurtinių“ daugiabučių kiemų pakampėse rikiuojasi ir žaismingi ekspresionistiniai darželiai, kubistinės garažų, priestatėlių, laiptinių struktūros, dadaistinio išradingumo artefaktai: skardinė vonia su ratais, matyt, kokio kiemsargio patobulinta, po medžiais – savadarbės vasarotojų pastogės su „autentiškais“ baldais, „radybų“ koliažais papuošti geometriškai taisyklingi raudonplyčiai dviaukščiai „skladukai“. Kartą pralinksmino mažos trobelės verandoje tviskantis veidrodis vietoje lango, o neseniai, šaligatvio grindinyje, jau šį pavasarį kažkieno rūpestingai sudėliotas mini gėlių darželis. Jei aplankysi Maloniąją, Treniotos, Traidenio, Pušų ir dar du tuzinus kitų gatvių, pastebėsi, kaip vietiniai medžių genėtojai, pastatų dažytojai, tvorų meistrai, užeigų interjeristai, o ir sumanūs rankdarbių savanoriai patys to nenujausdami kuria grafiti, žemės meną, instaliacijas, Arte Povera skulptūrinius objektus – tam tinka kiauri kibirai, medinės taros dėžės ar šiaip atliekami rakandai.

 XX amžiaus meninių stilių atgarsiai aidi ir mūrinėje Žvėryno architektūroje. Vytauto gatvėje, tarsi rūsti uola stūkso Art Deco stiliaus namas (24), čia pat, netoliese, kaip ir Kęstučio gatvėje, šviečia keletas Art nouveau-secesinių-jugendo stiliaus fasadų. Moderni, kaip ir postmodernistinė statyba nelabai čionykščių senbuvių godojama, nors jau nuo 1966-ųjų, Žvėryne iškilo pastatų, kurių nesigėdytų Helsinkis, ar net Kopenhaga.

 Bet, vis tik, ne veltui sakoma – nuo savęs nepabėgsi. Žvėryne tiesiog klesti Anri Matiso (1869- 1954) ir jo bičiulių tapytojų “atrastas” fovizmas. Šį raiškų prancūzišką žodį „les fauves“, kurį į lietuvių kalbą reiktų versti – „žvėrys“, 1905 metais panaudojo vienas meno kritikas, aptardamas Paryžiaus Rudens salone eksponuojamas Matiso, Maurice Vlamink, Albert Marquet, Andre Derain ir dar būrelio tapytojų drobes. To meto dailės žinovus sujaudino „laukinės“, gaivališkos, intensyvios, ryškios minėtų dailininkų paveikslų spalvos, drąsi, ekspresyvi, spontaniška tapysena. Paieškokite internete, be jau minėtų, dar ir Raoul Dufy, Kees van Dongen kūrinių – visi jie tiesiog įsimylėję realybę, savo drobių vaizdinius, spalvas, šviesą, emocijas surinkę, sugaudę pamėgtuose pleneruose.

 Atidžiau pasižvalgius Žvėrynas atrodo lyg sulipdytas iš fovistinių motyvų. Dangaus žydrynė – Dufy nutapyta, merginos – tarsi atplaukusios iš van Dongeno sapnų, Neries linkiai, medžių guotai vingiuoja Vlaminko nubrėžtais kontūrais. Bet Žvėryno namų spalvos – pats tikriausias „fauves“: įvairiausių atspalvių ir pablukimo mėlyni, visokio intensyvumo „žaliukai“, gausybė geltonų, rausvų, rusvų, rudų, juodų, net violetinių pasitaiko. O kai rudenį „prabyla“ Žvėryno uosiai ir klevai, jų oranžiškai geltoną šviesą atsispindi, net anapus Neries rymančių Seimo rūmų langai.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno soduose sudygo 

nauja architektūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Vilnius, pro žaliąjį Žvėryno langą.

 Drobė, aliejus

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kampinis. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Rudeniniai miražai. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Pasivaikščiojimas tarp spalvų.

 Akvarelinis etiudas

 Tekstą - pašnekų esė,  „Fauves“ – Žvėryno raktas"

  publikuoja valstybės laikraštis 

"LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29649-2023-05-19-

Dailininkas Tadas Daugirdas

A. Žmuidzinavičius. Archeologo

 Tado Daugirdo portretas. 1910. 

Reprodukcija atviruke. Leidykla „Vaga“, apie 1975 m.

Kęstutis K. Šiaulytis 

 Dailininkas Tadas Daugirdas

 Tadas Daugirdas (1852-1919), enciklopedijose pirmiausia pristatomas kaip archeologas, tačiau jis visa savo esybe buvo dailininkas, kurį prigimtinė vizualinio intelekto galia pakvietė, įgalino sėkmingai darbuotis įvairiose kultūros sferose. Daugirdą, savo profesijos pranokėju mini Lietuvos archeologai, istorikai, muziejininkai, kolekcininkai. Kaip dailininkas – tapė peizažus, projektavo vitražus, baldus, kūrė kitose taikomosios dailės srityse, tyrinėjo tautodailę, istorinę ikonografiją, organizavo parodas. Gyvendamas Varšuvoje (1877-1891), dirbo spaudos dailininku, rašė menotyros straipsnius, įvairių parodų apžvalgas aukštuomenei skirtuose žurnaluose, laikraščiuose.

 Žinia, Lietuvos bajorija XIX amžiuje siejo save su Lenkija, jos kultūra – vaikus mokė lenkų kalba, skaitė lenkišką spaudą, ateities planus regėjo „varšuviškuose“ horizontuose. T. Daugirdas, kitaip nei daugumas jo rato žmonių, savo kūrybą paskyrė Lietuvai. Nuo 1891-ųjų gyvendamas paveldėtame Plembergo dvare, kurio žemės plytėjo netoli Ariogalos, Dubysos pakrantėse, aktyviai dalyvavo Kauno ir Vilniaus lietuvių kultūriniame gyvenime. Nuoširdi draugystė jį siejo su Maironiu, šias didžias asmenybes matyt vienijo ir gamtos grožio pajauta. Kas negirdėjo skambiųjų Maironio „Lietuva brangi“ posmų:

  „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,

   Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja...“

 Su kolega dailininku kilusiu iš Dzūkijos, Seirijų miestelio, Antanu Žmuidzinavičiumi (1876-1966), Daugirdas susipažino, susibičiuliavo pakviestas dalyvauti pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907-1914). Žinoma, jog Žmuidzinavičius ne kartą lankėsi Plemberge, yra išlikę jo tapyti dvaro sodybos peizažai ir net du T. Daugirdo portretai. Klasikinis, dažniausiai reprodukuojamas – „vasarinis“, su plačiabryle skrybėle, kitas, „žieminis“, kur Daugirdas apsisiautęs įspūdingais meškenos kailiniais. Tapybos seanso metu dailininkai turėjo apie ką šnekučiuoti. Abu studijavo dailę Miunchene, lankė Europos muziejus, dirbo Lenkijoje, bičiulius vienijo domėjimasis Lietuvos istorija, valstybės politinio būvio ateitimi.

 Atgimstančios Lietuvos sąjūdyje imta svarstyti kokie turėtų būti valstybės heraldiniai ženklai – vėliava, herbas. Jau M. K. Čiurlionio paveiksle „Miestas. Preliudas“ (1909) skrieja mūsų Vytis. A. Žmuidzinavičius talkino Antanui Smetonai, užsimojusiam leisti laikraštį „Lietuvos Aidas“. Dailininkas sukūrė istorinę laikraščio antraštę, kurioje vaizduojamas ir Vytis. T. Daugirdas nuo seno domėjosi heraldika, tyrinėjo Lietuvos miestų herbus, išleido pluoštą atvirukų su jų atvaizdais, tad, kaip žinovas, kartu su Žmuidzinavičiumi, buvo pakviestas į komisiją Lietuvos vėliavai sukurti. A. Žmuidzinavičius teigė, jog lietuviams gamta yra dangaus dovana, todėl jos simbolis – žalia spalva, vėliavoje yra būtina, raudoną, kaip istorinės Lietuvos vėliavos spalvą pasiūlė Jonas Basanavičius, o saulės šypsnį, geltonąją – Tadas Daugirdas.

 Smagu, šią publicistinę esė pabaigti metafora: bičiuliai dailininkai – Tadas Daugirdas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Jonas Basanavičius, yra Lietuvos vėliavnešiai!

 Post scriptum. Raseinių krašto istorijos muziejus 2022 m. organizavo ekslibrisų konkursą, parodą, skirtą T. Daugirdo 170-osioms gimimo metinėms. Raseiniuose buvo eksponuojami ir mano sukurti ekslibrisai.

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Draugystė“. 2022

 T. Daugirdas. Šeduvos herbas. Atvirukas

T. Daugirdas. Jurbarko herbas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas „Vizijos“. 2022

T. Daugirdas. Rietavo herbas. Atvirukas

Esė "Dailininkas Tadas Daugirdas" publikuoja

 Valstybės laikraštis "LIETUVOS AIDAS".

Peržvelgti galite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

29609-2023-05-11-dailininkas-tadas-daugirdas?

Dainavos girių artefaktai

K. K. Šiaulytis. Juodasis strazdas Ratnyčios pakrantėje.

 2023. Aliejus, drobė. 25 x 35

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje 

Kęstutis K. Šiaulytis 

Dainavos girių artefaktai 

 Kai buvodami Druskininkuose susiruošiame į “Lynų kelio” padangę, ten, aukštai, turime tik septynias minutes apsižvalgymui. Bendrakeleivių (“orlaivyje” 10 vietų) galvos sukiojasi, akys laksto, foto priemonės fiksuoja bažnyčios bokštą, Nemuną, Meilės salą, artėjančią Slidinėjimo areną. Bet pats didžiausias objektas, kaip visada, lieka nepastebėtas. Tai – bekraštės Dainavos girios! Dairaisi aplink – kiek akys užmato, iki mėlynai jūrinių horizontų vilnija pušynų bangų keteros. Apačioje, vos menkas žemės plotelis tuščias boluoja – Druskininkų aerodromo skiautė. Gi, apvalūs, plokšti ir kitokie kurorto stogai, lyg spalvingos ūmėdės miško paunksmėje slapstosi.

 Kai klajoju pačiose Dainavos girių jūros gelmėse, kaip koks alkanas ruonis skabau, rankioju, medžioju pušų vertikalių, juodalksnynų tankmių, viržynų, smilgynų laukymių regos lobius. Vienur tviska mėlynynų daubos, marga, rangosi samanų, kerpių gijos, kitur, keroja, tarsi kokie žvaigždėti koralai smaragdu spindi kadagių skulptūrinės figūros. Prieini, gal norėdamas rankomis apglėbti, parsinešti namo tą prigimtinį meno kurinį – tikrai tilptų studijoje, gyvuotų vazone šalia rašomojo stalo. Prieini, bet pasiimi tik žiupsnelį violetiška melsva žėrinčių uogų – primins visą girios kvapų orkestruotę… Girioje muzikuoja ne tik paukščiai: kvatoklės Druskininkų žaliosios meletos, Ratnyčios melsvasparniai bukučiai, panemunių užkimę keršuliai. Link Ūlos ir Merkio skuba, teška, dzūkuoja per akmenis ošdamos upelių tėkmės, skamba smėlio takelių melodijos, spalvomis džiazuoja grybų tiltų ansambliai, tyliai šoka pamiškių drugelių pynės, dūzgia bičių spiečiai ir, atrodo – švilpauja Druskonio ežerėlio pakrantės beržai! 

 Kas dar lieka – akvarelės, škicai, tapybos drobės, tarsi vandenynų pakrantėse pabirusios jūrinės kriauklės, gamtos dovanų artefaktai.

K. K. Šiaulytis. Ratnyčios ištaka iš Latežerio.

 2023. Aliejus, drobė. 50 x50

K. K. Šiaulytis. Lenktasis tiltas ties Ratnyčios

 ir Nemuno santaka. 2022. Akvarelė. 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Sodyba Švendubrėje. 

2022. Aliejus drobė. 50 x 50

K. K. Šiaulytis. Druskininkai.

 Parko tiltas per Nemuną. 2022. Akvarelė. 29,7 x 42

Tekstą, mini esė ir kūrybinius artefaktus

 publikuoja laikraštis "LIETUVOS AIDAS". 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/29584-2023-05-05-dailininko-