Kęstutis K. Šiaulytis
RUDENS VEIZUOLAI
IR SMELKĖS
Causerie – pašnekų esė
Apie artėjančius miglotus rudens vakarus pirmieji praneša balkonų durų vyriai – rodos, juose apsigyveno kokie girgždabalsiai svirpliai. Jau kitaip rytais už lango šnarpščia ir žadinami automobiliai. Tuoj po jų, pakiemiuose įsijungia nepailstantys, spalvotomis liemenėmis papuošti didmiesčio vejų žoliapjoviai, jie vis graužia nebe gegužinę žalsvę – drasko visko mačiusius, nuo benzino tvaiko surambėjusius augmenis.
Šiandien keliuosi „į gamtą“. Lyg sloguodamas sankryžose krenkščia stoties maršrutu riedantis autobusas, o provincijos tarpmiestinis, kuriuo braunuosi į kaimo plenerą, maldamas vieškelio dulkes linguoja, vibruoja, braška, dūsauja – manding taip apdainuoja prabėgusią vasarą.
Autobuse, aš beveik vienas to koncerto klausytojas, dar dvi keleivės plaukioja mobiliame internete, vairuotojas, irgi burkuoja telefonu. Pakelės beržai tiek išblukę, tarsi grafitiniu pieštuku škicuoti, kažkokių dailininkų ir aplinkiniame peizaže pasidarbuota: tolumoje tarsi keraminis puodas kuproja klevinė sodyba, už jos, perregima akvarele varva rausva padangė, o ties posūkiu atsivėrę ražienų laukai – gal ūkininkaujančio skulptoriaus didžiuliais šiaudų ritiniais nudaigstyti, tos bronzaspalvės „trinkelės“ pabirę tarsi kokioj meno mugėje, čia, tarp jų, ir dvi gervės goglinėja, gal menotyrininkės? Tik tiek tėra atpažįstamų objektų, rudenėjančiame landšafte dominuoja abstrakcijos – tai šen, tai ten spalvų padrabstyta, pakalnėje švyti ežero koliažas, šalia, lyg Pikaso drobėje, guli žvyrkelio virvagalis. Paupiuose mauduolių nebeaptiksi. Įdomu, kaip mes, žmonės, atrodome išsprogusioms žuvų akimis? Kolega dailėtyrininkas spėtų: kaip modernaus meno kūriniai! Gal dėl to, žuvys baidosi, sprunka nuo kranto, kad ir gražiausios moterys vandenin brenda...
Rugsėjo dienos – vakaro nuojautų persmelktos. Pietų metas tik baigėsi, o saulė jau mieguista, padūmavusiuose pataluose mėnulio ieško – tegul jis, imasi sutemų tarnystės! Skubu ežere semti vandenį dar vienai akvarelei, bet šalta pakrantės drėgmė perkeičia popieriaus lakštą – jei užtėškei didesnę dažo balutę, nesulauksi sausros! Pakrantės sąžalynus pavaizduoju keliais teptuko guostais, bet akis netikėtai pakeičia žiūros dėmesį, pagauna vienišą laumžirgį, kuris supasi įsikibęs nendrės stiebo, o tas, tarsi vabzdžio įgaliotas, savo palinkusiu žaliu sparnu piešia ratilus ežero veidrodžio akvarelėje – ten raibuliuoja visa ko atspindžiai – apversta padangė ir mano krantas: akimirkos ornamentiniai dariniai vis mainosi, nutolę tirpsta tarsi nebuvę.
Kitaip, visomis Europos kalbomis prabyla parduotuvėje supirkti rudens natiurmortai ir aromatai, bet grybai – mūsų miškų!
