Kęstutis K. Šiaulytis
Spaudos dailininko dienoraštis
VILNIAUS KAZĖS PRAMANAI
IR KITI NUTIKIMAI
Istorijos malūno akmeninės girnos į dulkes trina politikų derliaus ašvienines avižas (suprask – pažadų kalbeles), o štai, per šimtmečius arklių pasagomis gludinti, visokio rango čebatais mindyti Vilniaus grindinio akmenys, atvirkščiai, granito ausimis gaudo ką iš praeivių nugirdę, o paskui, žiūrėk, prabyla aktorių, literatų, mokslininkų, miesto gidų, dailininkų kūryboje. Seniausias toks fenomenas pasireiškė 1816-1822 metais, kai garsieji Vilniaus šubravcai (lenk. szubrawcy, mūsiškai – nenaudėliai), leido humoristinį savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“ (Grindinio žinios). Nemaža tada nėriniuotų uždangų praskleista, karietų ir brikelių, kurpaičių, pentinų ir klumpių nuotykių aprašyta tuose, per penkerius metus pasirodžiusiuose laikraščio numeriuose.
Amžių girnoms pasisukus, antikvarinės archeologijos puoselėtojai teatro „Arbatvakariai“ steigėjai-aktoriai (šių dienų šubravcai), su Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejumi bei VšĮ Vilnius UNESCO literatūros miestas, vėl, po 202 metų, dalinasi bruko nuogirdomis, šį kart, sukoncentruotomis VGF formate – Vilniaus Grindinio Festivalyje. Vingri VGF iškalbos gija vyniojasi pagrindine sostinės senamiesčio gatve – Pilies ir Didžiosios dvivaldystėje, tad nieko keisto, jog prie šventės prisijungė ir čia esantys Valdovų rūmai, Vilniaus universitetas, Vilniaus rotušė bei Signatarų namai.
Festivalio programą radau internetinėje Šlapelių muziejaus svetainėje, skaičiau specialiame ta proga pasirodžiusiame laikraštuke, deja, tariau, kažin ar suspėsiu visuose šio savaitgalio tridienyje (rugsėjo 20-22 d.) numatytuose VGF renginiuose sudalyvauti. Bet festivalio atidaryme prie Šlapelių namo, penktadienį, 18 val., kaip ir gatvės teatro interakcijoje – būsiu! Dar norėčiau Valdovų rūmuose vyksiančiose Meduolių vaišėse skanauti, Vilniaus rotušėje Arbatvakario spektaklį stebėti, su Vilniaus Kaze klumpakojį sušokti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą