Kęstutis K. Šiaulytis
CAUSERIE – PAŠNEKŲ ESĖ –
ŠMAIKŠTĖ – SPAKTYVA
Kai prieš kelis
dešimtmečius ėmiausi ne tik dailės, bet ir literatūrinės kūrybos, mano tekstų
naršytojai tarė juose apčiuopiantys žiūrėtojo, matytojo bei karikatūristo
patirtį. Ne kartą girdėjau – „Rašai peizažus“, „Vis juokauji“... Ką gi, jau
liaudies patarlių kalviai žinojo – „Nuo savęs nepabėgsi“. Konstruojant
karikatūras, būtina įvaldyti gebėjimą į reiškinius, aktualijas, įvykius
pažvelgti „kitu kampu“. Mintyse vartalioji pasirinktą dėmesio objektą tarsi
Rubiko kubą, kol randi tokį žiūros tašką, kuris tavyje implikuoja kitamanybę,
įžiebia originalią idėją. Kai perteiki jas abi piešiniu – štai ir karikatūra.
Tos, būna visokios – tiesmukos, giliaprasmės, kartais, net žadinančios
filosofinius apmąstymus. Bet, galiausiai, visokių humorografijų (karikatūrų,
komiksų, šaržų) vertę lemia žiūrovas, jo gebėjimas atkapstyti piešiniuose
užslėptą mintį. Panašus ir publicistinės esė likimas – autorius rašo, o
skaitytojo bagažas mintija kaip reaguoti į paskleistus tekste įžvalgų kerus.
Gamtinius
kraštovaizdžius tapant akvarele ar raidžių rinkiniu, klojasi vienaip, o kai
bandai apvilkti žodžiu mūsų gyvenimo realijas – tarsi savaime dygsta
humoristinės šaipoklės. Tokios publicistinės, mažagabaritinės, lengvabūdės esė,
dažniausiai suklostytos laikraščio, žurnalo galugalio skiltyje, vadinamos
„causerie“ vardu. Lietuviškai tas žodis gal tariamas „kauserie“, o nusako –
pokalbį, pašnekesį, bambėjimą... Apie tą kalbabrydę radau įrašų interneto
duotybėse (vertė Gogle, paredagavau aš): „Causerie stiliaus kūrėjas dėsto tik
savo nuomonę, balansuoja žodine akrobatika, pokštauja..., ...tekste leidžiami
kalbiniai triukai, burtai, hiperbolės, tyčinis kalbinių ir stilistinių normų
nepaisymas ir kiti absurdiški ar humoristiniai elementai... Sakiniai paprastai
yra trumpi, vengiant per daug aiškinti, o skaitytojui paliekama vietos graibyti
tarp eilučių.“
Tą stilių
atpažinęs savo rašiniuose, pradėjau galvoti kaip skambiai jį praminti
lietuviškai. Siūlėsi vis kažkokie marginalai: „pliurpalai“, „blevyzgos“,
„tauškalai“..., tokių, visas puslapis išsirikiavo. Tarp jų aptikau visai neblogą žodį –
„šmaikštė“, bet, tuokart pasirinkau ramesnį – „pašnekos“. Deja ir šis vardenis
nepilnai nusako causerie stiliaus intencijas, nenurodo, jog tai, apie ką
šnekučiuojama, yra pamatyta spoksojimo būdu.
Akivaizdu, jog
žodis „spoksoti“ turi vidinių sąsajų su lotynų kalbos žodžiu „specto“, kuris
irgi tariamas su k vietoje c raidės – spekto. Platusis Kazimiero Jokanto
„Lotyniškai lietuviškas žodynas“ pateikia visą eilę panašių žodžių: specto –
žiūrėti, veizėti, kartais – tirti, galvoti, spręsti..., spectrum – įvaizdis,
specula – sargybinis (žvalgybinis) bokštas, speculator – šnipas, žvalgas,
speculor – dairytis aplinkui, speculum – veidrodis, spectabilis – matomas, vertas
matyti, žymus, spectaculum – vaidinimas teatre, reginys, spectator –
žiūrėtojas, stebėtojas, žinovas, spectatus – šaunus, puikus... Čia išlukštentos
specto reikšmės tinka ir trumpakalbei esė nusakyti, o ji – žodžiais nusakytas
spoksojimas. Causerie skaitai – užmetei akį, dar kartą dėbtelėjai – teksto
žaismė per akies obuolį į kaukolės dėžę raidėmis subyrėjo.
Besamprotaujant, vos ne į metafizikos bokštą
įkopus, toptelėjo dar viena kalbos retenybė – „spaktyva“, šiuolaikiškai –
žiūronas. Pagalvojau, kaip būtų išmintinga, pašnekų esė nusakyti taip trumpai
ir skambiai – „spaktyva“! Ištarei – rodos žiūri į žvaigždes.. O dar, –
tarpukaryje tokį pavadinimą turėjo populiarus humoro žurnalas.
Laikraščio "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 8,16-asis puslapis.
