Kęstutis K. Šiaulytis
ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA
Šiame puslapyje
planavau išsamiai papasakoti, kaip smagu keliais štrichais ar teptuko potėpiais
gaudyti žmonių veido, tiksliau – charakterio, bruožus. Tą kūrybos sritį
pamėgau dar tais laikais, kai tekdavo valandų valandas praleisti visokių
pasitarimų, susirinkimų salėse. Škicuodavau sėdinčius posėdžiautojų prezidiumuose,
šnekorius tribūnose bei jų ištikimus klausytojus. Taip greičiau priartėdavo
kavos pertraukos, tų renginių finalinės ovacijos... Viena tokio sumišimo dalyvė,
pastebėjusi, kad man neblogai sekasi dailinti šukuosenas, tiesinti nosis ir
aukštinti kaktas, pakvietė mane škicuoti rimtuose pobūviuose, kur per vakarą
tekdavo linijų vingrėmis šimtinę linksmuolių apibūdinti. Kai pastebėjau, kad
lietuviai nebebijo būti „pagauti“ popieriaus lakšte, portretiniais škicais
apdalinau visus pažįstamus, gimines, kolegas, plenerų, ekspedicijų, kelionių
bendražygius (troleibusuose nepiešiau).
Esu sukūręs keliolika tūkstančių tokių veidografijų, škicai sugulė pozavusiųjų archyvuose, bet ir mano stalčiuose liko dar keli šimtai. Paskaičiavau, jei kiekviename laikraščio numeryje pateiksiu po dešimt veidų, tai prireiks 50 „Lietuvos aido“ numerių. Kad puslapyje sutilptų ir vienuolika, trumpinu tekstą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą