Kęstutis K. Šiaulytis
Antano Žmuidzinavičiaus
Nemunai
Šiemet minėsime
Lietuvos dailės pirmeivio, Dzūkijoje, Seirijuose gimusio dailininko Antano
Žmuidzinavičiaus (1876 10 31 – 1966 08 09) 150 metų jubiliejų. Su žemiečiu,
beveik kaimynu, druskininkiečiu, metais vyresniu M. K. Čiurlioniu, A.
Žmuidzinavičius susipažino tik Varšuvoje, vienuose piešimo kursuose. Po kelerių
metų jie abu jau tapo tikri vilniečiai, kartu Vilniuje kūrė Lietuvių dailės
draugiją, organizavo pirmąją Lietuvių dailininkų parodą (1907). Ir Čiurlionį,
ir Žmuidzinavičių dailės kūrybai įkvėpė, pakvietė, Lietuvos gamtos grožio,
didybės pajauta. M. K. Čiurlionio dailėje jo gamtos rega išsiliejo muzikiniu
skambesiu, poetine, simboline raiška, o A. Žmuidzinavičiaus drobėse – Lietuvos upės,
ežerai, Baltijos jūra, laukų ir miškų gėlynai, pušynų kolonados, piliakalnių
karingos kupros rikiavosi tarsi nuostabioje geografinėje enciklopedijoje. Ne
kiekvienam duota, kaip šiems dviem menininkams, matyti ir savo kūryboje
išreikšti slaptingas gamtos vydijas!
A. Žmuidzinavičius
prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ (1961), užsimena apie savo kūrybos
kritikus ieškančius dailėje tik novatoriškų dermių, darinių. Bet, jei kritikų
buvo du, trys, tai dailininko kūrybos gerbėjų – tūkstančiai! Plačiose peizažinėse
tapytojo drobėse, kukliuose plenerų etiuduose, tarsi amžiams užkoduota mūsų
žemdirbiškos esybės žiūra. A. Žmuidzinavičius menas byloja nuolat vykstantį
gamtos galybių virsmą, debesijų erdvių ir žemės tvirtybės sąveiką, mūsų čia
buvimą. Žvelgi į kokią A. Žmuidzinavičiaus drobę, kurioje, rodos tik kokio
ežero pakrantė pavaizduota, bet jauti, ten, šalia dviejų pušų stovi ir tu –
matuoji akimis veidrodinę pasaulio begalybę.
Vėl atsiverčiu knygos „Paletė ir gyvenimas“ puslapius. Dailininko prisiminimai čia sukloti atskirais pasakojimais, kurie smagiu žodžiu nukelia mus į XX amžiaus pradžią, tarpukario Lietuvą, Miuncheną, Paryžių, Amerikon ar – į Čepkelių raistą! Pastaroji istorija prasideda taip: „1907 metų vasarą mudu su Tadu Ivanausku nutarėme perbristi Gudų girios dalį...“. Linkiu ir jums, kolegos laikraščio skaitytojai, šią smagiu pavasariu prasidedančią vasarą keliauti po Lietuvą, paieškoti Antano Žmuidzinavičiaus ežerų ir Nemunų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą