K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Itališkoji Žemaitija. Rietavas

K.K.Šiaulytis. Rietavas, Jūros upės vingis Rietavo parke.

2011. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Itališkoji Žemaitija. Rietavas

Rietavas – modernių siekių miestas. Iki Didžiojo karo, lemtingųjų 1914 metų, jis garsėjo naujausiais stebuklais - kunigaikščiai Oginskiai nutiesė pirmąją telefono liniją (1882) jungusią Rietavą, Plungę, Kretingą, Palangą, čia nušvito pirmieji elektros žibintai mūsų krašte (1892), naujai perplanuotas, perstatomas buvo ir pats miestas. Oginskių dvaras, o kartu ir Rietavas, tuomet buvo žinomas kaip žemės ūkio inovacijų, agronomijos, žirgininkystės bei kultūros ir švietimo centras.

Kunigaikštis Irenėjus Oginskis (1808–1863), apsisprendęs kurti šeimos rezidenciją Žemaitijoje, savo ateities vizijose matyt regėjo Rietavą, kaip kokį Šiaurės Italijos nedidelį miestą, supamą mažesnių ir didesnių sodybų, dvarelių. Šalia kūrėsi kitas panašiai tvarkomas miestas – Plungė, toliau į vakarus garsėjo Kretinga su bernardinų vienuolynu, dar toliau – Tiškevičių Palanga, ir štai jums - Žemaitijos Lombardija! Po kunigaikščio mirties, sūnūs Bogdanas ir Mykolas, tęsė tėvo darbus, įgyvendino jo vizijas. Besidomintieji minėtų Žemaitijos miestų istorija, pritartų, jog antrojoje XIX amž. pusėje, nuo 1870 metų iki Didžiojo karo, 1914 metų, šis kraštas daug kuo prilygo to meto Italijos provincijos regionams.

Kad čia yra Lietuvos Italija, pirmiausia visiems turėjo skelbti Rietavo Šv. Arkangelo Mykolo neoromaninio stiliaus bažnyčia su aukštomis kampanilėmis (bokštais), tokie bokštai – varpinės aptinkami visoje Italijoje. Bažnyčia pradėta statyti 1853 metais, baigta – 1873, architektas Gonsovskis iš Romos.

Pats Rietavo dvaras, rūmai, aplink juos esančios sodo erdvės, tvenkinių ir protakų tinklas, taip pat turėjo priminti Italijos didikų palazzo, jų parkus-sodus, kur želdynų visuma formuojama iš atskirų giraičių, sodelių, gėlynų, alėjų, tarp gamtinių erdvių įkomponuojami įvairiausios paskirties pastatai.

Rietavo dvarą nuo miestelio ir dabar skiria aukšta mūro tvora. Ignas Končius savo garsiojoje knygoje „Žemaičio šnekos“ rašo, kad tvoroje buvusi įmūryta Šv. Kotrynos koplytėlė (ši Italijos šventoji globoja Sieną ir Romą. 1939 m. birželio 18 d. Pijus XII paskelbė ją Italijos, o 1999 m. Jonas Paulius II – Europos globėja). Į Rietavo parką ir šiandien patenkama pro senuosius Baltuosius ir Raudonuosius vartus, papuoštus riaumojančių liūtų statulomis. Liūtai matyt primena praeiviui esant ribą tarp miestelėnų ir didikų pasaulio, tarp kasdienybės darnos ir legendinės tobulybės. Manau jie skelbia ir dar vieną žinią – įeidamas pro šiuos vartus, patenki į išpuoselėtą gamtovaizdį, gal būt, net į nedidelį rojų, kur tarp žydinčių krūmų vaikštinėja išdidūs to išsiilgtojo sodo paukščiai – povai, tvenkiniuose plaukioja gulbės. Netoli už Raudonųjų vartų kažkada švytėjo oranžerija, jos viduje augo palmės, bananų medžiai duodavo vaisius. Šalia palmidės buvo įrengta apžvalgos aikštelė, iš kur vėrėsi vaizdas į Jūros upės ir Jaunupio slėnį. Spėju, kad kažkur čia, turėjo būti ir nedidelis renesansinis sodelis su fontanėliu ir, gal būt, nimfėjumi, taip mėgiamais itališkų parkų atributais. Šiaurinėje parko dalyje esanti didžioji alėja buvo apsodinta eglėmis, kurios, tarsi užtvara, saugojo nuo darganų lepesniems augalams skirtas erdves. Parko lomoje, tarp senų vietinių medžių, tikriausiai vešėjo pietietiški, kiaurai permatomus žalius kupolus aukštyn keliantys vikmedžiai, įvairių rūšių pušys. Vingrių pasivaikščiojimų takų pakraščiai vasaros metu buvo apstatomi dideliais puodais su apelsinmedžiais, agavomis.

Betyrinėdamas parką suvokiau - Rietavo itališkumas yra šio miesto likiminė žymė.

Ir šiuolaikinis Rietavas vis asocijuojasi su kažkuo itališku – miesto erdvėje dominuojanti balta, didinga, bet kartu savotiškai grakšti bažnyčia sukuria įspūdį, kad čia, net apniukusią dieną – saulėta. Aikštėje ant granitinio postamento stovinti balta merginos su deglu skulptūra ir tolėliau esantis platus, šulinį primenantis baltas fontanas, tarsi perkelti iš kokio Italijos miestelio, o rietaviškių sodybos, tikrai primena pietietiškas vilas - skendi sodų, rožynų, bijūnų žydėjime, trūksta tik medinių žaliuzių languose. Čia buvojant, itališkų nuotaikų, tarsi Felinio filmų kadrų, akis pagauna nuolat, nė nemirktelėjusi. Svetį, užėjusį į kurią Rietavo kavinę, pasitinka draugingai lyg Romos priemiesčio picerijoje. Jei reikės pakeisti prakiurusią automobilio padangą – atsiras nedidelė automechaninė dirbtuvėlė su į Mastrojanį panašiu ir itališkai paslaugiu meistru. O štai dar vienas epizodas - iš kaimo atvykusi apsipirkti matrona neskuba namo, atsistojusi prie miesto fontano trupina ką tik nupirktą pyragą čia plaukiojantiems laukiniams ančiukams. Tokį gyvenimo tikrumą pamatyti gali tik Italijoje ar Žemaitijoje.

Bet akvarelininkui vis maga sugrįžti į parką, stebėti jo vaizdžius pasakojimus! Senų skroblų kamienų reljefai, ąžuolo šakų meandrai, eglių darnūs ornamentai guodžia dailininko dėmesį – neliūdėk, kad šiandien tu ne Versalyje ar Villa Borhese parkuose, pasižvalgyk aplink - Žemaitijos žolynai šoka tarsi žalios fėjos, jų aukšti kuodai ar skėtotos šukuosenos marga baltų, gelsvų, rausvų atspalvių begalybėmis. Pasakyk, ar ne puikus štai klumpakojis - debesies šešėlis kopia per kalvelę, o štai ten - balzganas gluosnis, tarsi koks padavimų milžinas grumiasi, vartosi parko skersvėjuose.