Kęstutis K. Šiaulytis
KELIONĖ GULBIŲ
KELIO KRAŠTE – 3
Kai užkopi ant
Medvėgalio didkalnio, kažkas pagauna dvasią – jo galybė, akiračių platybės, o
gal, mistinė sąšauka – vilionė: pasiklysti miškų platybėse, akių skrydžiu aplankyti
Luokės Šatriją, mintimis – kilmingą Tverų Lopaičių piliavietę skalaujamą
srauniosios Aitralės, Paplienijos keteras, kurias vis gludina pro Žarėnus plūstanti
Minija? Atrodo, tikrai neužtruksi nušokti iki Pavandenės kaimyno Moteraičio, o
tada, visai šalia ir garsioji Sprūdės piliavietė, nuo kurios, žvilgsniu
Biržulio, Lūksto, Paršežerio mėliais vėl sugrįši Medvėgalin.
Prisimenat, Maironis
tarė nuo šios viršūnės matąs keturiolika bažnyčių! Poetas, baladės „Medvėgalio
kalnas“ posmuose mini ir vietinių žmonių padavimus:
„...Kartais girdžias baubiant jautį,
Net sukrato šiurpulys!
Kartais atsilieps nuo kalno
Žvengdamas arklys;...“
Ir kitame
stulpelyje:
„...Ant Medvėgalio anuomet
švento Jono naktimis,
Budint danguje mėnuliui
Sargo akimis...“
1920-ųjų metų
baladės publikacijoje Maironis brūkštelėjo pastabą: „Sulig pasakojimo
Apolonijos Petkaitės surašyta“. Matyt, poetas svečiuodamasis Medvėgalio
apylinkėse sutiko pasakotoją kuri paporino „daug, oi daug atsitikimų“
pavirtusių baladės sakme.
Taip laiko
slenksčiais plaukia legendos, senolių giesmės, dainos, burtų, apžavų istorijos!
Maironis eilėmis ne kartą prakalbino mūsų upes, ežerus, kalnus, mūsų istoriją.
Jo posmai, tarsi kokie impresionistų paveikslai, skatina kraštą, šalį matyti
kitaip – nuolat kuriančiomis akimis. Įdomu, kada Norbertas Vėlius perskaitė šią
baladę? Kai mokėsi Laukuvos mokykloje? O gal „Medvėgalio kalno“ eilutes citavo
mokiniams, kai pats porą metų čia mokytojavo? Keliaudami „Gulbės kelyje“
sutikome kaimo senbuvę, lino raštų drobių audėją Rūtą Žymantienę, kuri
prisiminė savo mokytoją, klasės auklėtoją N. Vėlių.
Senų istorijų liudijimai užsimena, o ir pats Maironis eilėraštyje „Dyvitis“ mini, jog prie šio ežero keliavo pro Aukštagirę. Taigi, brikele link Padievyčio dvaro lėkė ir per Gulbių kaimą! Gal šiose publikacijose aptariamo Gulbių kelio – Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinio etnokultūrinio pažintinio kelio puoselėtojai yra numatę atminimo stogastulpį įrengti ir Maironiui, didžiam poetui ir keliautojui po Lietuvą?
P.S.
Šį Gulbių kelio
pasakojimą verta pabaigti poeto Marcelijaus Martinaičio (1936 - 2013) mintimis apie
N. Vėlių: „Norberto Vėliaus palikimas
yra žymus, jis priklauso garsiajam antrosios XX amžiaus pusės tyrinėtojų ir
mūsų gyvenimo programuotojų kvartetui. Tai A. J. Greimas, M. Gimbutienė, V.
Kavolis ir jis – Norbertas Vėlius, tai jie keturi, atskleidę mūsų sąmoningumo
trajektorijų buvimą kultūroje ir beveik vienu metu pasitraukę į Didžiosios
deivės amžinybę, palikę įsipareigojimą tęsti mūsų religinio, kultūrinio,
mitinio bei istorinio buvimo Lietuvoje ir istorijoje paieškas.“
Cituota iš Antano Rybelio sudarytos knygos: Marcelijus Martinaitis „Lietuvių etnologijos etiudai“ / (Pomirtinis Vėliaus asmens buvimas). Vilnius: Margi raštai, 2020, p. 296-298
