KELIONĖ GULBIŲ KELIO KRAŠTE – 2

Vaizdusis žemėlapis spustelėjus "pirštą" pasididina.

MEDVĖGALIO SĄŠAUKA

 Vaizdusis žemėlapis. Sudarė K. K. Šiaulytis

P – PILIAKALNIAI: P 1. Medvėgalio kalnas, P 2. Medvėgalio piliakalnis, P 3. Alkos kalnas, P 4. Pilės (Kepaluškalnis) piliakalnis, P 5. Bilionių piliakalnis, P 6. Padievyčio piliakalnis, P 7. Treigių piliakalnis, P 8. Burbiškių piliakalnis, P 9. Burbiškių papilys.

GULBIŲ KELIAS: G 1. Stogastulpis Norbertui Vėliui, G 2. Stogastulpis Liudvikui Kšivickiui, G 3. Paminklinis akmuo Antanui Straukui. G 4. Skulptūrinis ženklas Irenai Petkutei–Neringai, G 5. Stogastulpis Simonui Daukantui, G 6. Didysis klevas su koplytėle, G 7. Paminklinis akmuo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviams, G 8. Gulbių kaimo senkapiai, G 9. Atminimo kryžius, G 10. Stogastulpis Česlovui Kudabai, G 11. Paminklas Laurynui Rokui Ivinskiui, G 12. A. K. Skinderio kapavietė Požerės bažnyčios šventoriuje, G 13. Paršežerio poilsiavietė

R – REIKŠMINGI OBJEKTAI

BILIONIAI: R 1. Bilionių seniūnijos parkas, R 2. Aukštagirės apžvalgos bokštas, R 3. Aukštagirės slidinėjimo trasa, R 4. Etnografinė Bilionių sodyba “Givenėms”.

KITI: R 5. Sietuvos kūlgrinda, R 6. Didžiųjų Vankių kūlis (akmuo), R 7. Bytautų kapinaitės Medvėgalio kalne, R 8. Karūžiškės dvarvietė, R 9. Spėjama legendinio šventojo Ašvietės miško vieta. R 10. Kaltinėnų Prisikėlimo kryžius.

Kęstutis K. Šiaulytis

KELIONĖ GULBIŲ

 KELIO KRAŠTE – 2

 Gulbių kelio žygeivišką dvasią sutelkia čia nuo 2010-ųjų metų statomi paminkliniai stogastulpiai, Lietuvos gynėjams skirti skulptūriniai atminimo ženklai, senojo kaimo kraštovaizdžio reginiai. Šalia pateiktame iliuminaciniame žemėlapyje „MEDVĖGALIO SĄŠAUKA“ rasite platesnę krašto aprėptį, joje – Gulbių kelio juostą, kaimo palydovės Viksvės upelės mėlyną žymę.

 Kelionę Gulbių keliu pradedame nuo Žemaičių plento, šį kartą – pėsti (viso labo – 3370 metrų). Keliaujant, kairėje pusėje, už sodybų, ariamos žemės ruožų, vis žaliuoja Viksvės upelio vidurupio slėnis, kitame jo „krante“, jau pakilumoje, Laukuvos – Varnių plentu rieda vos matomi automobilių siluetai. Dešinėje Gulbių kelio pusėje rymo medžiais apsodinti vienkiemiai, kyla nedideli miškeliai. Po pusvalandinio žygio pasiekėme senojo gatvinio kaimo centrinę dalį. Abipus kelio, sodų gilumoje slepiasi trobos, sodybų amžių liudija pakelėje stūksančios šimtametės eglės. Keliaujame rudenį, tad dešinėje, tarsi raudonai geltonas debesis plaikstosi klevų gojus. Čia, po šiais medžiais, valstybės saugomi kaimo senkapiai, ant kalvelės – dailus medinis kryžius. Arčiau kelio – paminklinis akmuo „1918 – 1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviams, Šilalės krašto savanoriams“. Šio didaus granito gūbrį puošia originalus kalvio darbo kryžius-saulutė ir gulbių karūna. Aplink, net penki hektarai žemės yra apsauginė senkapių zona. Archeologai rado VI-XVI amžiaus artefaktų. Spėjama, kad čia būta ir maro palaidojimų. Iki šiol kelyje beveik neteko įveikti jokių nuokalnių-įkalnių, bet dabar, prieš akis veriasi gan gilus Viksvės upelio aukštupio slėnis. Kaip pasakojo daug metų iš savo kiemo slėnį stebinti Rūta Žymantienė – visko būta. Pavasariais Viksvė čia pavirsdavo ežeru, jame neršdavo metrinės lydekos, o vieną lietingą vasarą liūne nuskendo vežimas su šienu ir jį gelbėjusiu valstiečiu. Žingsniuojant, vos ne riedant pakalnėn, už kelių šimtų metrų kaimo kelias susijungia su buvusiu vieškeliu, jį žymi išlikusi pakelės medžių grupė. Jei skubėsime, nė nepastebėsime, jog „perbridome“ Viksvę. Upelė nuo kelio vos įžiūrima tarp aukštų sąžalynų. Jau įkalnėje verta stabtelėti prie Atminimo kryžiaus. Sako, jog kažkur čia palaidoti II pasaulinio karo pabaigoje žuvę tankistai. Pirmasis Gulbių kelio etapas baigiasi ties „Pėsčiojo Riterio“ – Česlovo Kudabos skulptūriniu stogastulpiu. Skulptūroje – keliautojo kairėje rankoje riterio šalmas, kitoje – vaidilos krivūlė.

 Antrasis Gulbių kelio ruožas trumpesnis, bet painus. Kiek paėję plentu Požerės link, sukame dešinėn į  Aukštagirės gatvę. Prie Stasio Eitučio sodybos kyla skulptūrinis Lauryno Roko Ivinskio paminklas. Jos autorius liaudies meistras A. Pocius. Medinę skulptūrą nuo lietingo oro saugo rašytojo, spaudos veikėjo rankoje laikomas skėtis. Šalia – stulpas su gandralizdžiu. Sparnuotų vasarotojų debesingų buveinių – gal geras pusšimtis aplinkinėse erdvėse. Dar kiek paėjėkime Aukštagirės gatve, netrukus, kairėn siūlo pasukti tikra tarpsodžių gatvelė turinti A. Skinderio vardą. Ja vinguriuodami atsidursime Požerės miestelio centre, o bažnyčios šventoriuje rasime ir tautos žadintojo, rašytojo, kunigo Antano Kaributo Skinderio (1869 – 1948) kapą. Jei esate pasirengę dideliam žygiui – traukime Medvėgalio kalvyno link, bet šį kartą, savo nuotykį pabaikime poilsiu prie Paršežerio. Šio ežero varde – daugiau mįslių, nei jums atrodo.

 Mūsų virtualioje kelionėje talkino Gulbių kelio iniciatorius, istorikas, etnografas Virginijus Jocys.

Post scriptum

Norberto Vėliaus sudarytame keturtomyje „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ pirmajame tome, kryžiuočių kelių po Žemaitiją apraše minimas šventasis Ašvietės miškas. Istorikas Romas Batūra pakomentavo šią žinią: „Šventasis Ašvietės miškas buvo į šiaurę nuo Kaltinėnų. Ten teka Ašvija, prasidedanti nuo Medvėgalio. Medvėgalio-Bilionių-Dievyčio ir Kražių regionas – sakralinis plotas, kurio gynybinis centras, vienas svarbiausių Žemaitijoje, – Medvėgalio pilis.“

 Apsilankius Bilionių, Laukuvos krašte, patiri kaip vietiniai žmonės vertina istorinę krašto praeitį. Visos Bilionių seniūnijos vasaros šventės prasideda ant jų garsiojo piliakalnio, šalia esančioje etnografinėje Rupšlaukio sodyboje vyksta kaimo teatro spektakliai, dailiųjų amatų ir meno plenerai. Paminėsiu šių renginių organizatorius: Loreta Grudytė Daukantienė, Zenonas Levickis, Virginija Geštautienė ir kt. Plenero dalyvių, medžio meistrų V. Bandzos, D. Jankausko, R. Navicko, A. Pociaus, A. Martinaitičio, R. Puškoriaus, A. Tresiaus ir kitų, drožti, skobti, kalinėti darbai puošia Bilionių seniūnijos, Gulbių kelio erdves. Medvėgalio platumas puoselėja ir Varnių regioninio parko darbuotojai, tarp jų, prisimenu keletą ryškiausių asmenybių: Ireną Zimblienę, Kazį Praerą, Liną Šedvilą.

Tęsinys kitame „LIETUVOS AIDO“ numeryje.

K. K. Šiaulytis. Bilionių seniūnė 

Loreta Grudytė Daukantienė.

K. K. Šiaulytis. Gulbių kaimo 

seniūnaitė Raimonda Macienė

K. K. Šiaulytis. Laukuvos bendruomenės

 pirmininkė Birūta Viknienė

 K. K. Šiaulytis. Bilionių bendruomenės

 pirmininkė Virginija Geštautienė

 Straipsnis spausdinamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 42.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

KELIONĖ GULBIŲ KELIO KRAŠTE

K. K. Šiaulytis. Stogastulpis Česlovui Kudabai

Kęstutis K. Šiaulytis

KELIONĖ GULBIŲ

 KELIO KRAŠTE

Gulbių kelias – taip, vikrų, darbštų, šimtmečius menantį vieškelį vadina šilališkiai, laukuviškiai ir jų vilniečiai prieteliai. Kaip ir dera slaptingame Medvėgalio krašte, kur vis dar laumės audžia paupių ir balų rankšluosčius, kur mėnulis gano debesis žuvingų tvenkinėlių veidrodžiuose, kur sodybų klevai rezga oranžines mįsles – ir tas kelias turi ne vieną paslaptį, o dar – ir bent kelis vardus. Geografiniuose žemėlapiuose – tai  Norberto Vėliaus gatvė, Varnių regioninio parko planuose – Aukštagirės pėsčiųjų ir dviračių tako dalis, o Šilalės kultūrinio paveldo sąrašuose – Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinis etnokultūrinis pažintinis kelias.

 Kai buvo tiesiamas (1934 – 1939) senasis Žemaičių plentas, jo smagus veržlumas, lyg mitinių ašvienių traukiamos vežėčios, savaip sukarpė to meto Lietuvos kraštovaizdžius. Ties Laukuva plentas  kirto istorinį Padievyčio dvaro traktą, tarsi nepastebėjęs peršoko Viksvės upelį, skubėdamas aplenkė Laukuvą, įveikė ir Lokystos upelio tėkmę, tiltuku nudardėjo per Aitrą ir tik ties Rietavu ilgėliau stabtelėjo pasigrožėti Jūros upės sraunuma. Mano gentainiai pasakojo – plentas įklimpo Kapstato ežero pelkėje, ir tik ją įveikęs kopė Endriejavo kalvagūbrin, o nuo jo riedant – jau ir Gargždai netoli! Bet grįžkime ties Padievyčio trakto ir plento kryžkele. Nuo Žemaičių plento atrėžta šiaurinė dvarkelio atkarpa bėganti per Gulbių kaimą link Požerės bažnytkaimio – tapo šio pasakojimo ašimi. Jau mūsų laikais, šį kelią lankyti panūdo daugybė Lietuvos etnografų ir tautosakininkų, mat visai netoli tos kryžkelės yra garsiausio šalies etno kultūros tyrėjo, mitologo Norberto Vėliaus (1938 -1996) tėviškė.

 „Versmės“ leidyklos 2001 metais suorganizuotos kraštotyrininkų ekspedicijos metu, besidairant nuo legendinio Bilionių piliakalnio, berenkant tautosaką tarp Dievyčio ir Paršežerio, tarsi koks užmirštas manuskriptas netikėtai savo istorijas atvėrė tuomet dar bevardis Gulbių kaimo vieškelis. Ties vienu jo posūkiu, dabar jau paminklu atžymėta Vyties kryžiaus kavalieriaus vyr. puskarininkio Antano Strauko (1898–1941) gimtoji sodyba, netoliese ir drąsios Lietuvos partizanės, poetės Irenos Petkutės–Neringos (1932 – 1953) gimtieji namai. Gulbių kaimo senkapiai, iškilūs pakelės kryžiai – marų, karų negandų liudininkai. Berenkant medžiagą Laukuvos valsčiaus monografijai, kurios sudarytojas ir vyriausias redaktorius Virginijus Jocys yra ir šios kelionės iniciatorius, sužinota, kad Požerės apylinkėse yra gyvenęs, Šilalėje krikštytas garsusis žemaitis Laurynas Rokas Ivinskis (1810–1881). Kraštotyrininkams ekspedicijos metu talkinę vietiniai bendradarbiai, atminties lobių saugotojai, sukruto – kaip dar galime įamžinti savo krašto praeitį? Netrukus, Gulbių kelyje pastatytas stogastulpis N. Vėliui atminti. Bilioniškiai nutarė, kad jų seniūnijos ribose esančiame kelyje turi iškilti atminimo stogastulpis ir žymiam lenkų archeologui Liudvikui Kšivickiui (1859 - 1941), kuris visam mokslo pasauliui pagarsino Bilionių piliakalnį, palyginęs jo grožio vertę su Egipto piramidėmis. Žemaičiai neužmiršo ir didžio mūsų krašto gerbėjo, keliautojo, geografo Česlovo Kudabos (1934 – 1993). Jam skirtas paminklinis stogastulpis žymi Gulbių kelio pabaigą, bet mūsų kelionė – nesibaigia.

 Tęsinys kitame „LIETUVOS AIDO“ numeryje.

K. K. Šiaulytis. Gulbių kaimo legenda

K. K. Šiaulytis. Rudeninis Paršežeris siautėja

K. K. Šiaulytis. Žemaičių plento ir 

Gulbių kelio sankryža. 

Ant pakilumėlės –stogastulpis Norbertui Vėliui

K. K. Šiaulytis. Požerės miestelio bažnyčia

 žvelgiant iš A. Skinderio gatvės 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 41. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36952-2026-10-22-kelione-gulbiu-kelio-kraste

TYTUVĖNŲ BERNARDINAI

K. K. Šiaulytis. Šv. Pranciškaus Asyžiečio stigmatizacija. 

XVII a. skulptūra eksponuojama bernardinų vienuolyno celėje.

 Akvarelinis etiudas

Kęstutis K. Šiaulytis

TYTUVĖNŲ BERNARDINAI

 Motiejus Valančius, dvitomėje knygoje „Žemaičių vyskupystė“, išleistoje 1848 metais Vilniuje, pasakoja ir apie Žemaitijos bernardinų vienuolynus – Kretingoje, Tytuvėnuose, Telšiuose, Dotnuvoje. Skyrių apie tytuvėniškius „zokaninkus“ (vienuolius), Valančius pradeda taupiu, bet iškalbiu sakiniu: „Endriejus Volavyčia su savo moteria Kotryna Goslauskaite, žinodamu apie dievobaimingumą ir darbumą bernardinų, panoro įsteigti jiems klioštorių savo miestely Tytuvėnuose“. Atvykę į Tytuvėnus, bernardinai „pargobino iš Vilniaus amatininką Kasprą arba Kaspravyčią“, kuris, 1614 metų birželio 20 dieną, gal šviesos ženklu nurodytoje vietoje, pradėjo statyti bažnyčią. Tikėtina, jog architektas Kaspras (Tomas Kasparas) buvo pranciškonas tretininkas, jis sugebėjo pajausti, jog šią vietą – aukštą Tytuvos upelio krantą su plačiais reginiais į Žemaitijos girių tolumas, būtų pasirinkęs pats pranciškonų ordino įkūrėjas Šv. Pranciškus Asyžietis (1181 – 1226 10 04). Vienuolių bernardinų pranciškoniška dvasia, pamaldumas, meilė artimui, parapijiečiams, pagarba gamtinei aplinkai ir, Valančiaus žodžiais, bernardinų – „lietos vyrų“, t. y., garbingų, šviesių žmonių „vedimas ūkio“, per kelis šimtmečius sukūrė didingą Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblį. Bažnyčią 1635-ųjų lapkričio 1 d. pašventino vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1771-1779 metais įrengtos dengtos arkadinės galerijos su Kryžiaus kelio stotimis, 1775 pastatyta Kristaus laiptų koplyčia, 1788 m. rekonstruoti barokiniai bažnyčios bokštai. Kadangi statinių ansamblis puoselėtas daug metų, bažnyčios ir vienuolyno architektūroje žymūs ir vėlyvosios gotikos, vėlyvojo renesanso, ir baroko bruožai.

 Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia, bernardinų vienuolynas, Kryžiaus kelio arkadinės galerijos ir šventorius su jame esančia Kristaus laiptų koplyčia yra unikalus, ženklus Europoje ir pasaulyje religinių pastatų ansamblis, kurį šiandien gausiai lankantys piligrimai regi kaip švytinčią dvasingumo tvirtovę.

 Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje išgarsėjo Tytuvėnų piligrimų centras įsikūręs buvusiame bernardinų vienuolyne. Žinią apie svetingą, ekskursijomis, edukacijomis, vienuolyno muziejinėmis ekspozicijomis ir kultūros renginiais stebinantį centrą, po šalį išnešioja čia pabuvoję keliauninkai.  

 2026 metais, visame pasaulyje minimas Šv. Pranciškaus Asyžiečio Tranzito – Perėjimo, gimimo Dangui 800 metų jubiliejus. Šv. Pranciškus yra Italijos globėjas, o kaip didžiausias visos Dievo kūrinijos šlovintojas paskelbtas ir gamtos globėju. 2026-ųjų spalio ketvirtąją, sekmadienį, šventojo Tranzito jubiliejus buvo paminėtas ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje vykusiose mišiose.

K. K. Šiaulytis. Bernardinų vienuolyno celėje eksponuojamos

 skulptūros iš senosios Tytuvėnų Šv. Jurgio bažnyčios:

 „Sopulingoji dievo motina“, XVI-XVII a. 

ir „Šv. Evangelistas Jonas“, XVI-XVII a. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų bažnyčios šventoriaus 

arkadinių galerijų kampinė koplytėlė su reljefine 

Kryžiaus kelio skulptūra. Akvarelė

K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos 

Angelų Karalienės bažnyčia

 ir bernardinų vienuolyno ansamblis.

 Padangėje – išskrendančių žąsų gijos. Akvarelė

 Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 40.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36911-2026-10-14-tytuvenu-bernardinai

BAROKINIS TYTUVĖNŲ RUDUO

 K. K. Šiaulytis. Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų

 vienuolyno ansamblis žvelgiant

 nuo Tytuvos tvenkinio. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

BAROKINIS TYTUVĖNŲ RUDUO

 Garsingas Tytuvėnų miestelis kasmet prisišaukia tūkstančius turistų, piligrimų, vasarotojų ir poilsiautojų. Informaciniai leidiniai primena jog tarpukariu Tytuvėnai buvo žymus kurortas, viliojęs svečius  pušynų pastogėmis, trijų ežerų – Bridvaišio, Giliaus, Apušio vilnimis ir šio krašto žmonių svetingumu. Manoma, jog miestui vardą davė upelis Tytuva, jo ištakos Bridvaišio ežere yra visai šalia piliakalnio, kuriame X-XII amžiais ir gyveno pirmieji tytuvėniškiai. Pritariu kalbininkams, upelio vardą siejantiems su žodžio „titnagas“ pirmuoju skiemeniu – „tit“, kuris, savo ruožtu, senose prokalbėse siejamas su žodžiais: šviesa, diena, saulė, liepsna ir kt. Gal kažkada, piliakalnio papėdėje, ties upelio ištaka buvo alkavietė, kūrenta šventoji ugnis, o jos liepsnų atšvaitai plaukė juodoje upelio tėkmėje lyg titnago įskeltos žiežirbos?

 Akvarelines keliones smagu pradėti ties vandenimis – pasisemi kaušą ir tapai bangų mėlius! Bridvaišio ežeras turi dvi salas, mažesnioji – Varnų, o kiek didesnė nusipelno Didžiosios vardą. Į šią salą galima patekti siūbuojančiu pontoniniu tiltu, bet ir ji pati primena plūdurą, smarkiau treptelėjus koja – linguoja. Matyt, salą-laivą su ežero dugnu riša tik čia stypsančių šimtamečių  juodalksnių šaknys.

 Kitas šio vaizdų pasakojimo akvareles nuliejau jau Tytuvos upelio vandeniu. Žvelgi nuo miestelio centre esančio tvenkinio aukštyn – ten švyti Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis, jį puslankiu supa barokiniai klevų kupolai nusidažę degto molio čerpių spalva. Vakarinėje pakrantėje, šaknimis šlaitą įsikibęs su vėjais galynėjasi matyt seniausias miestelio klevas. Tapydamas, ties jo viršūne pastebėjau blyškų, jau dylantį vidurdienio mėnulio profilį. Smalsautojo akis pakelia ir Šv. Jurgio kalnelio žalia medžių arkada, miestelėnų palangėse obuoliais raudonuojantys sodai, pavienių ąžuolų bokštai.

 Po platesnes apylinkes pasižvalgyti, aplankyti senas dvarvietes, piliakalnius, keistąją akmenų Rūžą,  plačius miškus, pelkių tyrus ir dar – stebuklingąją kaimyninę Šiluvą, kviečia Tytuvėnų regioninio parko informaciniai stendai. Bet miestelio herbas primena, jei jau esate čia – svarbiausias jūsų kelionės tikslas tebūnie Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis!

 Vaizdų kelionės tęsinys kitame „LA“ numeryje.

K. K. Šiaulytis. Seniausias ir matyt aukščiausias

 Tytuvėnų klevas šalia XX amžiaus pradžioje buvusios

 pradinės mokyklos. (Klevo kamieno apimtis – apie 3 metrai.) 

Akvarelė, pieštukai

K. K. Šiaulytis. Besimeldžiantis Šv. Pranciškus Asyžietis.

 Skulptūra eksponuojama bernardinų 

vienuolyno celėje. Akvarelinis škicas

K. K. Šiaulytis. Bridvaišio (Tytuvėnų) piliakalnis

 tapytas žvelgiant iš Didžiosios salos. Akvarelinis etiudas

K. K. Šiaulytis. Bridvaišio ežero Didžioji sala. 

Akvarelė Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 39.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36889-2026-10-09-barokinis-tytuvenu-ruduo