Labas! Esu dailininkas – akvarelininkas, karikatūristas, edukatorius. Kviečiu pasižvalgyti mano keliolikos tinklaraščių jungtyje. Viena jų grupė skirta meno edukacijai, kitą vadinu „Kelionių albumų“ lentyna, trečiąją – „Humoro idėjos"
Vakaras
2023 m. lapkričio 29 d., trečiadienis
K. K. Šiaulytis. Paroda "Akvarelinės Druskininkų impresijos. "
2023 m. lapkričio 23 d., ketvirtadienis
Nauja realybė – slapti ir gundantys informaciniai karai
Spaudos dailininko dienoraštis
Kęstutis K. Šiaulytis
Nauja realybė – slapti ir gundantys
informaciniai karai
Causerie - Pašnekų esė
Praeitin nurašyti tie laikai, kai lietuviui visa reikalinga informacija sutilpdavo į Lauryno Ivinskio (1810-1881) rengiamą veikalą “Kalendorius, arba metskajtlius ukiszkas”, pasirodydavusį 1848-1864-aisiais. Dabar, net nevartydami popierinių puslapių, kas 24 valandas gauname tokią mums patiekiamų “žinių” dozę, kad ją suklojus į knygą, kasdien susidarytų solidus enciklopedinis tomas. Pastebėjote, prie to daug žadančio, vos ne švento žodžio, pripiešiau kabutes, tad jūs teisėtai suklusote – ar viskas gerai, su mus taip narčiai užklupusia žingeidžiava?
Patys netikėčiausi ir kartu daugiaprasmiai
įspūdžiai patiriami modernių parduotuvių konglomeratuose, kur virš galvų
skraido papūgos su prie kojos prikabinta kaina, sklando karštašonių bandelių
kvapai, prisiglausti kviečia dailių antropomorfinių formų foteliai, su
pasiūlymu įsigyti tarsi veltui – išsimokėtinai. Kad nepamestum galvos, rastum
kelią iki tau reikalingos prekės, tenka pasitelkti tiek įgytus gebėjimus, tiek
įgimtą nuovoką bei savisaugos instinktus. Maisto prekyvietės ypač turtingos
jusline informacija, ne šiaip sau sakoma: neik apsipirkti alkanas – akys
ištuštins piniginę. Ten, net agurkėliai stiklainiuose surikiuoti lyg meninė
instaliacija, o raugintų kopūstų statinėje taip švyti vienintelė spanguolė, kad
nepraeisi nepakrovęs viso to į prekių karutį! Tarp lentyninių kalnų pasijauti
lyg geologas kasantis auksines pakuotes (kavos), sidabrines skardines
(skumbrių), deimantais tviskančias karameles. Jei netyčia užklydai į stipresnių
gėrimų skyrių, tau švyti kažkada skaitytų nuotykingų “Drąsiųjų kelių” viršelius
primenančios butelių etiketės – su burlaiviais ir piratų kapitonų portretais,
Meksikos dykumų kaktusais, romantiškais Škotijos viržynais, Prancūzijos pilių
kuorais. Nesuklydote, tie spalvingi vaizdiniai, skirti ne Aleksandro Diuma ar
Valterio Skoto romanų reklamai. Moksliukus suvilioja “tikrą tiesą” bylojantys
smulkiaraidžiai prekių aprašai, aptariantys produkto sudėtį ir priemaišas:
nitratus, sulfitus, konservantus, fruktozę, laktozę, stabilizatorius,
modifikatorius, dažiklius, koaguliantus, oksidantus. Tuose trumpametražiniuose
tekstuose neužmirštos ir maistinės, gydomosios, biologinės bei ekologinės vertės.
Kainas perskaityti, tapgi išmanu: jos varijuoja spalva bei papildomais įrašais:
apie nuolaidas, akcijas, palankias valandas ar dienas. Apsipirkimuose dalyvauja
ir tavo ausys – lyg šikšnosparniai
triukšmingame muzikiniame fone atsirenka džiugaus balso deklamuojamus
prekybcentrio pranešimus.
Bet visa tai – tik informacinė mažmena,
palyginus su skaitmeninių žiniatinklių musgaudžiais (pastarasis dvižodis
sudarytas iš “mus gaudo”), prie kurių prilipę praleidžiame didžiąją gyvenimo
dalį. Jaunimėlis – įsikibęs mobiliakų, prakutėliai – kabo internete, o
nuobodžiaujantys senjorai snūduriuoja televizinių programų lopšiuose. Per visas
jusles mus pasiekiantis kūrybingasis dvidešimt pirmasis amžius, nesitenkina reportažais
ar interviu – naujausi mus intriguojantys žanrai: “tūsas”, “feikas”, “mobingas”
ir nervus sustyguojantys komentarai!
Kartą, protagalvis ekranų kalbėtojas prasitarė: informacija yra galia ir turtas! Nejaugi tos gėrybės dalinamos veltui – kaip sūris pelėkautuose?
2023 m. lapkričio 17 d., penktadienis
Kaune, Miko ir Kipro Petrauskų namuose
Kęstutis K. Šiaulytis
Kaune, Miko ir Kipro Petrauskų namuose
Kauno miestas turtingas istorijos ir kultūros palikimu,
pirmosios Nepriklausomybės epochos reliktais. Matyt todėl, atvykus į Laikinąją
sostinę taip stipriai jaučiama to pavasariškai gaivaus, veržlaus, kūrybinės
dvasios kupino dvidešimtmečio (1918-1940) aura.
Žinia, rudens prietemų miglose kažkodėl
dingsta laiko pojūtis, dabartis dyla, nyksta tarsi medžių rūbas, bažnyčių
varpai skamba kaip ir prieš šimtmečius, bokštų laikrodžiai rodo tik romėniškų
skaitmenų valandas, tad nieko keisto, jei Nemuno krantinėje ar Rotušės aikštėje
pasirodys, kad kokiame siluete atpažinai Juozą Tumą-Vaižgantą, Kazį Binkį, kitame
– Augustiną Gricių, Petrą Cvirką, o gal, net ir Franką Kruką… Žingsniuodamas
nuo Katedros link Laisvės alėjos stebi žibintų blausume išnyrančius “antikvarinių”
namų fasadus, užeigų langus. Vaidenasi, ten, prie vyno taurės, kažkas skaito Juozo
Keliuočio “Naująją Romuvą”, Valentino Gustainio redaguojamą valstybės laikraštį
“Lietuvos aidą”… Visame senajame Kaune, o ypatingai klaidžiose Žaliakalnio
alėjose, akivaizdu – nūdienos informacinių srautų užprogramuotas gyvensenos kūliavirstis,
čia yra nežinomas reiškinys!
Spalio pabaigoje, su vilniškio teatro “Arbatvakariai” trupe atvykome į tą Žaliojo Kalno oikumeną – šiuolaikinio pasaulio neužgožtus Miko ir Kipro Petrauskų namus. Atvežėme aktorės Eglės Tulevičiūtės režisuotą muzikinį spektaklį „Mikas. Žmogus orkestras“. M. Petrauskui (1873 10 13-1937 03 23) skirtame biografiniame pastatyme vaidmenis atliko aktoriai Kristijonas Siparis ir Saulius Sipaitis, solistas Povilas Padleckis, pianistė Eglė Perkumaitė, smuikininkas Andrius Pleškūnas. Broliai Mikas ir Kipras gimė vargonininko, dirbusio Ignalinos krašto bažnyčiose, šeimoje. Tarp brolių gimtadienių – tik mėnuo, bet užtat, dvylikos metų skirtumas. Tad jaunesnysis Kipras (1885 11 23-1968 01 17), kaip muzikas, dainininkas, mokslinosi vyresniojo, jau vargonininku tapusio Miko, globoje. Tą vakarą, sausakimšoje Petrauskų namų salėje Kauno melomanai, kartu su vilniečiais scenos aktoriais keliavo žymiojo kompozitoriaus, dainininko, muzikinės kultūros puoselėtojo Miko Petrausko gyvenimo vingiais, nuklysdami į užjūrio Niujorką, Bostoną ir vėl sugrįždami Lietuvon. Žaliakalnio namą, sau ir broliui, Mikas pastatė už dolerius, parsivežtus iš dosniosios Amerikos.
Dabar M. ir K. Petrauskų namai yra Kauno miesto muziejaus dalis. Antrajame aukšte atkurtas autentiškas Kipro Petrausko buto interjeras. Kambariuose kabo žymių XX amžiaus pradžios šalies dailininkų: Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Kazio Šimonio, akvarelės klasiko Kajetono Sklėriaus darbai. Buto, kaip dailės galerijos įvaizdį papildo tada populiarių interjerinių skulptūrų gausa, secesiniai ir art deco stiliaus baldai.
Dar viena ekspozicija kviečia į Valstybės teatrą. Čia lankytojas atsiduria tarsi scenoje tarp garsių Smetonos laikų aktorių. Gali pasidaryti keletą „selfių“ su įžymybėmis ir atsisveikinti, tačiau, jei domina ano meto teatrinis gyvenimas, neužteks nei poros valandų peržvelgti, patyrinėti visą kruopščiai muziejininkų parengtą ekspoziciją.
2023 m. lapkričio 9 d., ketvirtadienis
Broniaus Kviklio kelionės laike po mūsų Lietuvą
Kęstutis K. Šiaulytis
Broniaus Kviklio kelionės laike
po mūsų Lietuvą
Kraštotyrininkas, žurnalistas, skautininkas Bronius Kviklys (1913 11 10-1990 08 28), šią lapkričio savaitę, kai minime jo skaitlingą 110-ies metų jubiliejų, tikriausiai pakviestų mus kelionėn po savo numylėtąją Lietuvą. Trumpos vėlyvo rudens dienos – ne kliūtis pabuvoti sapnų gimtinėse, tėviškėse, apsilankyti mažuosiuose šalies miesteliuose, kurių, matau atmintyje išraižytame žemėlapyje, kaip pupų priberta prie veidrodinių ežerų, ežerėlių, upių slėniuose, piliakalnių pašonėse, didžiagirių draugėje, istorinių traktų kryžkelėse. B. Kviklys, savo enciklopediniu keturtomiu veikalu „Mūsų Lietuva“ (1964-1968), kurį sukūrė, sudarė, surikiavo gyvendamas tolimojoje Amerikoje, Čikagoje, išmokė mus keliauti „nuotoliniu būdu“ ir, net laikoskrydžiu – mintimis nusibelsti į „unijinę“, „carinę“, „kaizerinę“, nulėkti į Nepriklausomąją Lietuvą. Šiandien, jau galime su šypsena prisiminti ir „kolūkių epochą“, kai sovietiniai darbadieniai biro iš kiauro maišo, bet už rublį, galėjai nusipirkti net penkiasdešimt ideologiškai „pakaustytų“ laikraščių po dvi kapeikas.
2006 metais, su uteniškiu dailininku, kraštotyrininku Jonu Pleckevičiumi ieškojome Broniaus Kviklio gimtinės Zastrone. Baltais vieškeliais apsukome gerą kalvų, klonių ratą, o radome visai netoli Daugailių, kaip vietiniai nurodė – tarsi miškelyje medžiuose slypinčią sodybą. Senųjų pastatų nelikę, čia įsikūrę jau kitų laikų žmonės, bet, tarp bokštais žaliuojančių eglių kyla didžiojo kraštotyrininko atminimo kryžius. Panašus, nuostabiai aukštaitiškas, švyti ir Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje. Klebonas papasakojo, jog tai kopija kryžiaus, kokį Bronius Kviklys buvo dovanojęs lankytai pradžios mokyklai.
Lyg B. Kviklio paraginti, tąkart, per keletą dienų aplėkėme Utenos krašto ežerus, piliakalnius, ieškojome Jono Kazimiero Vilčinskio gimtinės. Jonas mikliai vairavo, ragino savo, kiek atmenu melsvą, automobilį – jam rūpėjo kolegai aprodyti vasaros žavesyje skendintį, poetų rimuotą Šventosios, Alaušo, Indrajo, Tauragno kraštą.