Labas! Esu dailininkas – akvarelininkas, karikatūristas, edukatorius. Kviečiu pasižvalgyti mano keliolikos tinklaraščių jungtyje. Viena jų grupė skirta meno edukacijai, kitą vadinu „Kelionių albumų“ lentyna, trečiąją – „Humoro idėjos"
Vakaras
2024 m. gruodžio 25 d., trečiadienis
2024 m. gruodžio 23 d., pirmadienis
2024 m. gruodžio 10 d., antradienis
„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai
Kęstutis K. Šiaulytis
„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai
Vilniuje, senamiesčio labirinto vakariniame pakraštyje, Pranciškonų gatvėje esančioje galerijoje "RA", atidaryta Kalėdinių miniatiūrų paroda. Ši, bene mažiausia sostinėje, vos keliolikos kvadratinių žingsnių galerija, tarsi ta, žieminė-kumštinė pasakos pirštinė, kurioje apsigyveno visas pulkas žvėrelių... Tik čia, vietoje pelės ir kiškio keturkojų draugužių, sutilpo net 85 autorių, 193 meno kūriniai. Lapatai, lapatai, trepu trepu sunešė dailininkai čia, vos ne rankinėse telpančius tapybos, grafikos, skulptūros darbus, o galerininkė, dailininkė Rūta Eidukaitytė net tris dienas triūsė kol tuos švietalus ant sienų sukabino. Paroda veiks iki gruodžio 27 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Kai apsilanko trejetas smalsuolių, atrodo, kad saliukė jau pilna žmonių, bet per parodos atidarymą čia sutilpo net trisdešimt trys meno asabos, dar liko vietos ir užklydusiems turistams... Šioje jaukioje, židinio ir kūrybinės ugnies įkaitintoje erdvėje, malonu tyrinėti ką dailininkai įspraudė į mažąjį formatą... Stebėtina vaizdinių įvairovė! Kai Vilniaus didžiųjų dailės mugių ekspozicijose klesti koketiška prabanga, miniatiūrų autoriai kuria meninę įtaigą tarsi vienu ypu – čia aptiksi kuokštą ironijos, rimties salelę, keliais štrichais išreikštą didžią idėją ar tikrovės akimirką, tapybinių potėpių paslaptis. Pakomentuosiu trumpa ištara: čia kabo tuzinas išradingų, tuzinas linksmų, tuzinas spalvingų... drąsių, mąslių, žaismingų, šventiškų kūrinių, o dar tuziną – įsigijo svečiai, vien per parodos atidarymo pavakarę.
2024 m. gruodžio 4 d., trečiadienis
PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI
Kęstutis K. Šiaulytis
PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI
Mūsų miškų
fauna pagerbta, įvardinta Žvėryne, įsijautę pėdsekiais galime tykoti nuotykių
Lokių, Lūšių, Vilkų ar Stirnų gatvėse, tačiau medžioklių taip godojami šernai – užmiršti, nors jų veiklos pėdsakų
vis randama šiame Vilniaus užneryje. Pastebėta, kur tik tie miškų artojai
Žvėryne kokią duobutę išrausia, žiūrėk, jau kažkas ten pamatus lieja, ilgasparniais
statybų kranais plasnoja, plytas kilnoja. Bet šernai jau rado čia ir ramią,
saugią vietelę migiams įsirengti, matyt ilgam apsistojo Bebrų gatvės pašonėje,
tvora įrėmintoje laukymėje, per kurią po žeme vis dar teka Šaltupis, kažkada ir
malūnų ratus sukęs.
Rudenišką,
besniegę žiemą, dienos metas visai sutrumpėja – naktis
į Žvėryną atvažiuoja jau popietiniais troleibusais. Jie, keleivių patogumui viduje
apšviesti, rieda vienas po kito Kęstučio gatve lyg įstiklintos verandos, bet
aplink – priešingai, tik dar tamsiau pasidaro. Gelbsti lėtas gruodžio lietus –
žibintų atspindžiais tviska šlapios medžių šakos, žaižaruoja šaligatvių balos,
o ir šlapi stogai dar vieną kitą blyksnį pagavę atgal į gatvę siunčia.
Tapybiniai
Žvėryno plenerai visais metų laikais savitais koloritais akį stebina: dar
pusplikis pavasaris gelsvus klevų žiedynus lyg debesis padangėse plukdo, gegužiui
įpusėjus sunoksta alyvų violetai, pabyra balti, rausvi sodų potėpiai. Žalia
spalva kiaurus metus Žvėryno proskynų nepalieka – kyla eglių bokštais, pušų
skliautais bei pablukusiu smaragdu dažytais trobesiais. Bet ir erdvinės pastatų-tvorų
kompozicijos, senosios sodybos, pastogės, kaip ir tos, naujai įsikūrusios
modernistinės buveinės –
lyg
specialiai paveikslams sukonstruotos. Praeivių, taip lengvai škicais nepagausi,
pajutę kad stebimi, slepiasi, nuskuba, tik viena kita praeivė šypsenėle
pasisveikina.
Nuo seno
žvėryniečiai kuria savo daržų-namų konglomerato, kaip meno galerijos įvaizdį. Vieni
puoselėja kokį retą augalą kaimynams nustebinti, kiti, net šaligatvio bruke
randa sklypelį gėlėms. Parduotuvių vitrinose marga linksmas popsas ir atšiaurus
avangardas –
pasižvalgykite Vytauto gatvėje, o štai Sėlių-Kęstučio sankryžoje, linksmomis
afišomis lyg tai arklių kirpykla reklamuojama.
Trumpiausias pastebėjimas: pastaraisiais metais vis gardesne kava Žvėrynas kvepia!
2024 m. lapkričio 27 d., trečiadienis
FLUXUS – kaip Juodasis penktadienis
Kęstutis K. Šiaulytis
FLUXUS – kaip Juodasis penktadienis
Tarp garsiųjų
XX-ojo amžiaus meno modernizmų įsiterpę
FLUXUS, kaip ir DADA, savo manifestuose skelbė visokio profesionaliojo meno
galą (ne, galią). Dadaistai, tą
ardomąją veiklą pradėję 1916 metais Ciuriche, Šveicarijoje, po pirmojo
pasaulinio karo susirinkę Paryžiuje pasiskelbė siurrealistais. Taigi, jų
kūrybos išteklių kasyklos būsiančios už realybės horizontų, kažkur, slaptybės
kontinentuose!
Kaip visiems
žinoma, tarptautinio FLUXUS judėjimo įkūrėjas yra New York’e gyvenęs, Kaune
gimęs lietuvis, architektas, dizaineris Jurgis Mačiūnas (1931 11 08-1978 05 09),
meno enciklopedijose randamas kaip George Maciunas. Jurgis ne tik davė vardą
tam judėjimui: fluxus – tėkmė, srautas, bet ir kvietė, telkė visokius po pasaulį
išsibarsčiusius nenuoramas muzikus, poetus, dailininkus dalyvauti šiame kūrybos
atsinaujinimo proveržyje. FLUXUS pratęsė dadaistų praktikuotus nieko dėtos
visuomenės, smalsios publikos ir „pasikėlusių“ menininkų šokiravimo seansus,
tik tas darbas vyko gerokai platesniu mastu – Vokietijoje, Japonijoje,
Korėjoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje... Fluxus koncertuose Londone,
Miunchene, Niujorke matyt buvo sudaužytas ne vienas fortepijonas, laužomos
fleitos ir trimitai, ištaškyti kibirai vandens... Kai Jurgis Mačiūnas pradėjo
pirmuosius Fluxus judesius, jį palaikė tik vienas bendramintis, irgi lietuvis –
Almus Šalčius. Tačiau netrukus draugėn susibūrė ir talentingoji japonė Yoko
Ono, garsusi Džonas Lenonas (John Lennon 1940 10
09-1980 12 08) ir, kas
be ko – patrakęs poetas, filmininkas Jonas Mekas (1922 12 24-2019 01 23).
Ne tik gražių tradicijų mariose irkluojančius
amerikonus lietuvius išdaigomis, pokštais gąsdinęs Georgas M., galiausiai
siekė to, kas artima daugeliui žmonių – kreipė (aktualu ir šiandien) mūsų
žvilgsnius Konkretybės link, ragino kasdienybėje pastebėti, atrasti visa kur
esančią kūrybos paslaptį, skatino kiekvieną mūsų tapti pasaulio regėjimo
menininku.
Kaip matome – tarp FLUXUS ir Black Friday yra daug bendro: ne tik gimtinė – New York, bet ir dovanos idėja. Tą dovaną rasime, tereikia apsižvalgyti.
2024 m. lapkričio 13 d., trečiadienis
LEGENDINIS HUMORO ŽURNALAS „ŠLUOTA“ – linksmas sovietmečio veidrodis
Kęstutis K. Šiaulytis
LEGENDINIS HUMORO
ŽURNALAS „ŠLUOTA“
– linksmas sovietmečio veidrodis
Kam teko dalyvauti
anų laikų šlovingose komunizmo statybose, prisimename kaip rūpestingai buvo
prižiūrimos mūsų mintys, liežuviai ir ausys. Visuotiniai įtaigios gražbylystės
seansai vyko neeilinių suvažiavimų, įvairiausių sąskrydžių bei kasdienių
susirinkimų, posėdžių salėse, jaukiuose kabinetuose, darbo kolektyvų popietėse.
Kino teatrų prietemoje buvo tramdomos upės, į kosmosą kilo raketos, skambėjo
komjaunuoliškų statybų dainos, televizijos ekranų stiklainiuose linksmai dūzgė
rugiapjūčių kombainai ir audėjų staklės, dūmojo traktorių ir gamyklų kaminai,
šypsojosi darbo pirmūnai ir mažakalbiai agronomai, o plačios, tik dvi kapeikas
kainuojančios popierinės dienraščių drobės mirgėjo vis gerėjančių gamybinių
rodiklių ataskaitomis. Keista, bet tame darniame liaudies maudymo ir
(per)auklėjimo turnyre buvo leista dalyvauti, kiek kitokias meninės hipnozės
formas skleidžiančiam spaudos organui – satyros ir humoro žurnalui „Šluota“.
Ta, lyg iš dangaus nukrito, plačiu ražų sijonu įsisuko 1956-aisiais. Mėgstančių pašposauti,
linksmžodžiauti, Lietuvoje niekada netrūko, tad naujoji spaudos tarnaitė greit
susilaukė daug kavalierių. Teisėtais žurnalo autoriais save laikė ir
skaitytojai – mat humorą neužtenka sukurti, smagaus dūksmo reikia turėti ir
norint jį suprasti.
Kaip legendose
porinama, gal laumės lėmė, gal kokie CK pinčiukai apsiriko, o gal tik laimingo
atsitiktinumo dėka, žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas jaunas,
drąsus žurnalistas Juozas Bulota. Jo šokdinama skaitytojų meiliai praminta
„Šluotelė“, netrukus buvo spausdinama šimtatūkstantiniu tiražu, kiekvieną
atskirą egzempliorių griebdavo vartyti-tyrinėti ne tik jį įsigijęs pirkėjas,
bet ir visas jo šeiminykščių, kaimynų, bičiulių – humoro mįslių lukštentojų
būrelis. Taigi, kažkam apsiskaičiavus, gebančių aštria satyriko akimi regėti
socialistinę tuometybę, daugėjo lyg pavasarinių Nemuno vandenų ties Šilute.
Dabar nutraukiu šią
mielą poringę, nes, ką tik pasirodė apkūni (344 p.) knyga skirta legendinei „Šluotai“ – „Autoritarinis
juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“. Autorė – Neringa
Klumbytė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė, Havighursto centro Rytų
Europos, Rusijos ir Eurazijos studijų Lietuvos programos direktorė. Veikalą
anglų kalba 2022 metais išleido Kornelio universiteto leidykla (286 p.), mūsakalbį, papildytą
naujomis autorės įžvalgomis – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo
bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, vertėja Daiva
Litvinskaitė.
Perkeliu čia,
paskutinę ant lietuviškojo leidinio galinio viršelio spausdintą pastraipą –
„„Autoritarinis juokas“ atskleidžia Lietuvos visuomenės sovietizacijos
ribotumą. Nors autoritariniai režimai formuoja kasdienybę ir siekia
kontroliuoti privačius gyvenimus, autoritarizmas nugalimas ne tik
revoliucijose, bet ir per kasdienines istorijas ir juoką.“ Pasakyta, parašyta –
lyg užantspauduota! „Humoras – dalykas rimtas!“, sakydavo ir „Šluotos“
skaitytojai...
Mačiau, stebėjau, kaip Neringa Klumbytė prieš gerą dešimtmetį ėmėsi „Šluotos“ – o ta, tarsi sūkurys pagrobė žaviąją mokslininkę. Jos laukė gal devyni šimtai žurnalo numerių pasirodžiusių iki 1994 metų (leidžiamas buvo du kartus per mėnesį), redakcijon plaukę skaitytojų laiškai, dabar saugomi valstybiniuose archyvuose, bei, ten irgi sugulę rankraštiniai redakcijos dokumentų segtuvai ir bylos. Neringa, vasaromis atvykusi į Lietuvą skubėjo susitikti su žurnalą rengusiais redaktoriais, dailininkais, „Šluotos“ bendradarbiais. Žurnalistas Juozas Bulota jaunesnysis, atvėrė mokslininkei savo tėvo, rašytojo, žurnalisto, vyriausiojo „Šluotos“ redaktoriaus Juozo Bulotos (1918-1994) archyvus. Sovietmečio klystkeliais kartu su mumis ėjusį legendinį humoro žurnalą autorė knygoje aptarė ir platesniame, istoriniame kontekste, tad „Šluotos“ ražų sijonas tarsi pasipildė dar ir plačia moksline prijuoste. Pasinėriau į „Autoritarinį juoką“ kaip į kokį mokslinį romaną – netikėčiausiais rakursais veriasi ano meto periodinės leidybos peripetijos, žurnalistų, redaktorių kūrybos laboratorijos, honorarų ir kitokia politika. Dėkoju Neringai Klumbytei, visų, ano meto humoro kūrėjų vardu!
2024 m. lapkričio 6 d., trečiadienis
VOLTERIŠKI JUTUBERIŲ POLĖKIAI
Kęstutis K. Šiaulytis
Spaudos dailininko galerija
VOLTERIŠKI JUTUBERIŲ POLĖKIAI
Žymusis prancūzų
rašytojas – Voltaire (1694-1778), kažkodėl vis prisimenamas bręstant
revoliucijoms ar kiek švelnesniems perversmams. Štai, 1916 metais, Šveicarijoje, Ciuriche,
maištingai nusiteikę dailininkai, muzikai, rašytojai, poetai, pasišovę nuversti
senuosius meno stabus, savo linksmų pobūvių užeigą pavadino “Cabaret Voltaire”.
Toje nevienareikšmėje įstaigoje užgimęs DADA – dadaizmas, atrodo, smagiai
ūžavojo perkratydamas meninės kūrybos principus.
Šiemet, lapkričio 21-ąją, 330-asis Voltairo
gimtadienis. Ne visuose žinynuose sutelpa jo biografiniai duomenys, tai –
nerimastingas gyvenimiškų nuotykių ieškotojas, imperatorių bei karalių
bičiulis, šaipūnas, turtuolis ir vargšas viename darinyje, filosofas,
enciklopedistas, rašytojas, poetas, dramaturgas, publicistas, satyrikas...
Mūsuose, daugiau-mažiau tokiais pat gebėjimais, užmojais ir originaliais
sprendimais pasižymi visi PPP – politologai, politikos apžvalgininkai,
politikieriai. Bet, pastariesiems priskirtini ir mes, eiliniai žiūrovai,
virtuvėse, miegamuosiuose ar prie alaus bokalo, nenuilsdami debatuojantys
televizinių žiniuonių bei internetinių vaizdaraščių – jutuberių primestomis
temomis.
YOUTUBO
lietuviškojoje visatoje, lyg kokie jupiteriškų apimčių subjektai, žybsi
lengvųjų žanrų savišvietos prožektoriai, o PPP vaizdo įrašai, nors ir su humoro
priemaišomis, tenkinasi tik to kosmoso asteroidų vaidmeniu, tiesa, vienas kitas
traukia ir iki mėnulio gabaritų. Vis tik, šiemet, gamtinių kataklizmų ir
politinių permainų metais, interneto žvaigždynus stebinčiųjų dėmesio dažniau
sulaukia ir permanentinės opozicijos vaizdaraščiai. Elektroninė darbastalio
pelė, vos uodega vikstelėjusi atveria audringojo Arno Klevečkos KiTaipTV,
šokteli į atkakliosios Rūtos Janutienės OpTV, kaista Giedrės Gorienės
KomentarasTV laidose, ieško sūrio NeRedaguota podkaste, kuriame spąstus
žiūrovams organizuoja Edvinas Jusys, o randa – pas Kęstutį Skrebį,
valstietiškuose aruoduose.
Amerikoje vykstančiuose prezidento rinkimuose šiandien, lapkričio šeštąją, respublikono Donaldo Trumpo pergalingi balsai dar tik skaičiuojami, bet jutuberių mikrofonai jau švilpauja linksmas melodijas – bus daug intriguojančių naujienų bei pramanų...
2024 m. spalio 30 d., trečiadienis
RUDENS KARPINIAI
Kęstutis K. Šiaulytis
Spaudos dailininko galerija
RUDENS KARPINIAI
Tik spalyje, gelstant, krentant klevo lapams,
pamatai, kaip gražiai jie iškarpyti: atrodo, liepsnoja smailialiežuviais
botagėliais, stiebiasi, šoka darnia viršūnių simetrija… Gi vasarą, žalios
medžių kupetos vos retkarčiais žvilgsnį sustabdo. Taip, irgi, tik per Seimo
rinkimų preliudiją pamatai, kokių puikių žmonių nueinančioje valdžioje būta,
kokie jie ryžtingi, išmanūs, kupini nebaigtų, bet atsakingai suplanuotų gerų
darbų! Tačiau, dar aistringesni, irgi aštrialiežuviai, saldžiagerkliai
nebuvėliai, kas ketveri metai netašytomis figūromis užpildo žiniasklaidos
diskusijų tribūnas – siūlosi į pralaisvėjusius politinius algalapius. Tie
provincialai, marginalai, pasigalandę gal Salantuose aptiktas milžiniškas
Palangos Juzės žirkles, kramsnote kramsnoja pirmtakų politikos geradėjų
nuveiktus darbus. Skutai, skiautiniai, draiskanos plaikstosi ne tik televizijų
studijose, bet ir rajonų kultūrnamių salėse!
Sveikintina, kad ta kriaučiška Rinkimų
kampanija šiemet greitai praūžė. Suspėjome vos per bulviakasio metą naują
valdžią išsirinkti. Naujokai, greit klumpes pametę, ekranuose jau kostiumuoti
pozuoja. Šaunioji Vilija, dar ir holivudine šypsena džiugina, o jos bendražygis
Juozas kitaip savo įvaizdį kuria: iš švarko kišenės išlindusi nosinaitė užmena
mįslę – gal čia aisbergo viršūnė kyšo, o gal, visą Everestą gerų žinių turi
priglaudęs…
Kitaip klostosi užjūriuose. Ten, politinių karpinių sezonas tęsiasi jau visus metus. Donaldas žirkliuoja, Kamala siuva, ado, ruošiasi net migrantus madingai aprengti. Žiūrėsime, kas netrukus lips ant Vašingtono podiumo.