Kęstutis K. Šiaulytis
FUTURIZMO EKSPRESAS
Kaukėtos
užgavėnių dūksmo misterijos sukūryje jau sudeginome Morę – Žiemos speigų,
negandų įvaizdį. Tuo tarpu Italijoje – pats Žiemos Olimpinių Žaidynių siautulys
– slidininkų veržlumo, greičio, paukštiškų skrydžių, viražų, o čiuožėjų – rekordinių
šuolių, verpetų, suktinių šventė. Įsivaizduoju, kaip džiūgautų praėjusio
amžiaus Italijos futuristai, poetai ir dailininkai, stebėdami šiuolaikinio,
tikrai avangardinio sporto nuotykius! Gal pats Boccioni (Bočioni) pasakytų: „Aš
to nesugebėjau nutapyti, ką jūs šiandien išdarinėjate lėkdami su snieglentėmis!“
Futurizmo idėjų
pranašas poetas Filippo Tommaso Marinetti (1876 12 22 – 1944 12 02), žvelgdamas
į šiandieną gal tartų kiečiau: “Nuspėjau ateitį – visi tapote šoferiais:
judėjimo ir komunikacijos fanais!“ 1909 metų vasario 5-ąją Bolonijoje
paskelbtame „Futurizmo manifeste“ Marinetti užsimojo atnaujinti ne tik
literatūrą, dailę, bet ir visuomenę, tautų gyvenseną, valstybių santvarkas, o tam
– būtina sugriauti visus per praėjusius amžius susiformavusius ir jau
apipelijusius idealus! Kultūra turi pabusti iš praeities estetinių sapnų, išsikraustyti
iš muziejinių saugyklų ir salių, kasdienybės ramybę, pasyvumą, baimę,
neryžtingumą turi pakeisti svaigus veržimasis į Ateitį! Ne romantinis
įkvėpimas, o rūsti agresija, dinamizmas, darbo energija – yra naujos kūrybos
variklis! Tik tada, Futurum – Ateitis, sušvis ugningais motorų prožektoriais!
Siekiant visą Europą supažindinti su manifesto idėjoms, tų pačių metų vasario 20-ąją
šis pamatinis modernizmo veikalas paskelbtas pirmajame seniausio Prancūzijos
dienraščio „Le Figaro“ puslapyje. Vėliau surašyti ir architektūros, skulptūros,
tapybos, net kino, radijo futuristiniai manifestai.
Lengva
deklaruoti revoliucines idėjas, bet kas jas imsis įgyvendinti? Itališkojo
futurizmo aukso amžius 1909 – 1916 metai, tą laiką savo kūryba įrėmino žymiausias
šios meno srovės tapytojas, skulptorius Umberto Boccioni (1882 10 19 – 1916 09
17). Jo skulptūros vaizduojančios žmogaus figūrą liepsningame judesyje – „Erdvės
tęstinumo unikalios formos“ (1913) nuotraukų rasite visuose enciklopediniuose
meno istorijos veikaluose, ji iškalta ir ant itališkos 20-ties euro centų
monetos. Lietuvoje, Boccioni tapybos darbo reprodukcija buvo publikuota net,
taip vakarietiško meno nemėgusiame sovietmetyje, L. Šepečio knygoje „Modernizmo
metmenys“ (1967). Tas paveikslas savotiškai aktualus tapo šiemet, jame,
daugiabriauniame judesyje lekia raudonas žirgas su raiteliu. Ši drobė,
„Elastika“, reprodukuojama visuose modernaus meno albumuose, interneto
portaluose.
Perversmingos futurizmo
idėjos ne vienoje šalyje susuko menininkų galvas. Juos masino Marinetti
kvietimas vaizduoti fabrikine urbanizacija alsuojančius miestus, siekiai
išaukštinti žmogų pažabojusį visokį to meto „mašinizmą“ – garvežių bildesį,
lėktuvų sparnus ir propelerius, automobilių spidometrus. Tapytojų drobėse,
tarsi karo frontuose, siautėjo dekoratyvių formų lūženos, atplaišos, kryžiavosi
žaibuojančių linijų gijos – matyt simbolizuojančios naujo, ateities pasaulio
galias.
Lietuvos
dailėje buvo nedaug, o dabartį pasiekė dar mažiau to naujojo meno ženklų. Meno
istorikai pamini novatoriškąjį Adomą Galdiką, romantiką, bet skrajų mostų
vaizduotoją Kazį Šimonį, tapytoją Vladą Didžioką. Apie lietuviškojo futurizmo
pirmeivį, dailininką, rašytoją Vytautą Bičiūną, menotyrininkė Giedrė
Jankevičiūtė pasakoja straipsnyje „Futurizmo pėdsakai Lietuvos dailėje“.
Tekstas publikuotas žurnale „Krantai“, bet rasite ir interneto platybėse.
Vytautas Pranas
Bičiūnas (1893 09 20 – 1943 10 30) nepaprasto kūrybingumo asmenybė, žmogus
aprėpęs daugybę mūsų kultūros barų – reiškėsi kaip dailininkas, teatro
veikėjas, rašytojas, dailės ir literatūros kritikas, menotyrininkas, politinis
bei visuomenės veikėjas, dailės pedagogas, piešimo vadovėlių autorius,
kraštotyrininkas, žurnalų, knygų iliustratorius. Jam, kažkada, jaunystėje,
suteikta pravardė – „futuristas“, lietuviškai – ateitininkas, gal tinkamas
žodis visai V. P. Bičiūno kūrybai nusakyti? Betgi, mūsuose, smagiau nei
dailininkai, futurizmą dar 1922 – 1924, pristatė jaunųjų poetų, literatų
tuntas, garsiojo žurnalo „Keturi vėjai“, bendraautoriai. Priminsiu tik du: Kazį
Binkį ir Juozą Tysliavą. Pateiksiu pastarojo smarkuolio kelias, iš eilėraščio
„Traukinys“, iškirptas eilutes:
„Traukinys pašėlo lėkti –
Kloniai virpa, upės tiesias;
[...]
Mano brolius laimė liečia;
Ten, kur naujos dienos spiečias; ...“
Literatūros
istorija mini, kad keturvėjininkų kūryba, tarsi kokia Morė, buvo sudeginta ant
kritikų laužo, bet, atrodo, dar gyvuoja ir šiandien...
