Vakaras

Vakaras

2026 m. vasario 18 d., trečiadienis

FUTURIZMO EKSPRESAS

K. K. Šiaulytis. Dadaistinis aeroatvirukas „F. T. Marinetti“.

Kęstutis K. Šiaulytis

FUTURIZMO EKSPRESAS

 Kaukėtos užgavėnių dūksmo misterijos sukūryje jau sudeginome Morę – Žiemos speigų, negandų įvaizdį. Tuo tarpu Italijoje – pats Žiemos Olimpinių Žaidynių siautulys – slidininkų veržlumo, greičio, paukštiškų skrydžių, viražų, o čiuožėjų – rekordinių šuolių, verpetų, suktinių šventė. Įsivaizduoju, kaip džiūgautų praėjusio amžiaus Italijos futuristai, poetai ir dailininkai, stebėdami šiuolaikinio, tikrai avangardinio sporto nuotykius! Gal pats Boccioni (Bočioni) pasakytų: „Aš to nesugebėjau nutapyti, ką jūs šiandien išdarinėjate lėkdami su snieglentėmis!“

 Futurizmo idėjų pranašas poetas Filippo Tommaso Marinetti (1876 12 22 – 1944 12 02), žvelgdamas į šiandieną gal tartų kiečiau: “Nuspėjau ateitį – visi tapote šoferiais: judėjimo ir komunikacijos fanais!“ 1909 metų vasario 5-ąją Bolonijoje paskelbtame „Futurizmo manifeste“ Marinetti užsimojo atnaujinti ne tik literatūrą, dailę, bet ir visuomenę, tautų gyvenseną, valstybių santvarkas, o tam – būtina sugriauti visus per praėjusius amžius susiformavusius ir jau apipelijusius idealus! Kultūra turi pabusti iš praeities estetinių sapnų, išsikraustyti iš muziejinių saugyklų ir salių, kasdienybės ramybę, pasyvumą, baimę, neryžtingumą turi pakeisti svaigus veržimasis į Ateitį! Ne romantinis įkvėpimas, o rūsti agresija, dinamizmas, darbo energija – yra naujos kūrybos variklis! Tik tada, Futurum – Ateitis, sušvis ugningais motorų prožektoriais! Siekiant visą Europą supažindinti su manifesto idėjoms, tų pačių metų vasario 20-ąją šis pamatinis modernizmo veikalas paskelbtas pirmajame seniausio Prancūzijos dienraščio „Le Figaro“ puslapyje. Vėliau surašyti ir architektūros, skulptūros, tapybos, net kino, radijo futuristiniai manifestai.

 Lengva deklaruoti revoliucines idėjas, bet kas jas imsis įgyvendinti? Itališkojo futurizmo aukso amžius 1909 – 1916 metai, tą laiką savo kūryba įrėmino žymiausias šios meno srovės tapytojas, skulptorius Umberto Boccioni (1882 10 19 – 1916 09 17). Jo skulptūros vaizduojančios žmogaus figūrą liepsningame judesyje – „Erdvės tęstinumo unikalios formos“ (1913) nuotraukų rasite visuose enciklopediniuose meno istorijos veikaluose, ji iškalta ir ant itališkos 20-ties euro centų monetos. Lietuvoje, Boccioni tapybos darbo reprodukcija buvo publikuota net, taip vakarietiško meno nemėgusiame sovietmetyje, L. Šepečio knygoje „Modernizmo metmenys“ (1967). Tas paveikslas savotiškai aktualus tapo šiemet, jame, daugiabriauniame judesyje lekia raudonas žirgas su raiteliu. Ši drobė, „Elastika“, reprodukuojama visuose modernaus meno albumuose, interneto portaluose.

 Perversmingos futurizmo idėjos ne vienoje šalyje susuko menininkų galvas. Juos masino Marinetti kvietimas vaizduoti fabrikine urbanizacija alsuojančius miestus, siekiai išaukštinti žmogų pažabojusį visokį to meto „mašinizmą“ – garvežių bildesį, lėktuvų sparnus ir propelerius, automobilių spidometrus. Tapytojų drobėse, tarsi karo frontuose, siautėjo dekoratyvių formų lūženos, atplaišos, kryžiavosi žaibuojančių linijų gijos – matyt simbolizuojančios naujo, ateities pasaulio galias.

 Lietuvos dailėje buvo nedaug, o dabartį pasiekė dar mažiau to naujojo meno ženklų. Meno istorikai pamini novatoriškąjį Adomą Galdiką, romantiką, bet skrajų mostų vaizduotoją Kazį Šimonį, tapytoją Vladą Didžioką. Apie lietuviškojo futurizmo pirmeivį, dailininką, rašytoją Vytautą Bičiūną, menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė pasakoja straipsnyje „Futurizmo pėdsakai Lietuvos dailėje“. Tekstas publikuotas žurnale „Krantai“, bet rasite ir interneto platybėse.

 Vytautas Pranas Bičiūnas (1893 09 20 – 1943 10 30) nepaprasto kūrybingumo asmenybė, žmogus aprėpęs daugybę mūsų kultūros barų – reiškėsi kaip dailininkas, teatro veikėjas, rašytojas, dailės ir literatūros kritikas, menotyrininkas, politinis bei visuomenės veikėjas, dailės pedagogas, piešimo vadovėlių autorius, kraštotyrininkas, žurnalų, knygų iliustratorius. Jam, kažkada, jaunystėje, suteikta pravardė – „futuristas“, lietuviškai – ateitininkas, gal tinkamas žodis visai V. P. Bičiūno kūrybai nusakyti? Betgi, mūsuose, smagiau nei dailininkai, futurizmą dar 1922 – 1924, pristatė jaunųjų poetų, literatų tuntas, garsiojo žurnalo „Keturi vėjai“, bendraautoriai. Priminsiu tik du: Kazį Binkį ir Juozą Tysliavą. Pateiksiu pastarojo smarkuolio kelias, iš eilėraščio „Traukinys“, iškirptas eilutes:

„Traukinys pašėlo lėkti –

Kloniai virpa, upės tiesias;

[...]

Mano brolius laimė liečia;

Ten, kur naujos dienos spiečias; ...“

 Literatūros istorija mini, kad keturvėjininkų kūryba, tarsi kokia Morė, buvo sudeginta ant kritikų laužo, bet, atrodo, dar gyvuoja ir šiandien...

Juozo Tysliavos eilėraščių rinkinio „Traukinys“
 viršelis. Dailininkas V. Bičiūnas. 
“Vaivos” b-vės leidinys, Kaunas, 1923.

V. Bičiūno sukurta futuristinė 
Lietuvos ūkio banko reklama. 
Žurnalas „Gairės“, 1923, Nr. 1.
 Žurnalo redaktorius – rašytojas Kazys Puida.

V. Bičiūno sukurta futuristinė akcinės
 bendrovės „Guido Hackebeil“ (Vokietija),
 reklama. Bendrovė spausdino knygas
 ir laikraščius, žurnalus, tame tarpe ir žurnalą „Gairės“

Savaitinio radijo programų žurnalo „Bangos“ 
viršelis, 1932, Nr. 34. Viršelio autorius pasirašė 
inicialais V. J. Gal Vytautas Jonynas? 
Žurnalo redaktorius – rašytojas, 
žurnalistas Augustinas Gricius.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 
2026, Nr. 7. Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. vasario 11 d., trečiadienis

OLIMPINĖ ŽIEMA

K. K. Šiaulytis. Žiemos Olimpinių Žaidynių 
Milane ir Kortinoje atidarymas

Kęstutis K. Šiaulytis

OLIMPINĖ ŽIEMA

 Po Naujųjų, 2026-ųjų sutiktuvių, mus užklupo padūkusi, tarsi gurkštelėjusi šampano, tikra, siautulinga lietuviška žiema. Išbalusi pusnimis, pasidabinusi šerkšno plunksnomis ir ledokšniais, pasišiaušusi pūgomis, bet linksma, išdykusi – kaip XX-ojo amžiaus vaikystėse!

  Atlėkė rogių sparnais, nebalnotais žirgais, atšvilpė, užgriuvo lyg šoktelėjusi nuo stataus tramplino – ir Olimpinė žiema. Tos linksmuolės pasitikti, į Italiją, puošnųjį Milaną, garsųjį Dolomitinių Alpių miestelį Kortina d'Ampecą, šilumasaugiais rūbais pasidabinę sugarmėjo viso pasaulio sportinių slystkelių damos ir džentelmenai. Telekomunikaciniai veizolai, foto spungės ir žybsnės gaudė Olimpiados atidarymo šventės vizualinius akordus, graudinosi mums žinutes skraidinę komentatoriai, gi mes, prisiglaudę prie ekranų, tarsi prie senolių krosnies, kurstėme savo šaltanosius prisiminimus. Argi kas nebuvom išbandę šaligatvinių čiuožyklų, rogučių kalnelių, sniego gniūžčių varžybų!? Tad, gal ir todėl, taip smagu stebėti kaip patys vikriausieji ledo ir sniego supermenai čiuožia, nardo baltose kalnų trasose, sukasi, skrenda kokią lentą pažaboję, griūna, daužosi besigainiodami juodą „ice hockey“ ritulį.

 Žiemos sūkuryje – tikra Žmogaus ir Gamtos žaismė!


 K. K. Šiaulytis. Bumeranginių snieglenčių rungtis 
– kur startas, ten ir finišas!

K. K. Šiaulytis. Žiemos skrybėlaitė

K. K. Šiaulytis. Dailusis čiuožimas

K. K. Šiaulytis. Žmogaus ir Gamtos harmonija 
Žiemos Olimpiadoje 2046.
 (Žaliųjų gamtosaugininkų svajonėse)

 K. K. Šiaulytis. Ciklonas ir Anticiklonas
 irgi žaidžia ledo ritulį.

 Esė ir humorografijos publikuojami
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 6.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. vasario 4 d., trečiadienis

DADA REVOLIUCIJA

K. K. Šiaulytis. DADA koliažinė kaligrafija. 2015

Kęstutis K. Šiaulytis

Pasižvalgymai meno skliaute

DADA REVOLIUCIJA

Šiandien, 2026-ųjų vasario penktąją, prieš 110 metų Ciuriche užgimė iš koto verčiantis menininkų judėjimas – DADA. Tos keturios raidės – tai ne koks nors žodžių trumpinys – abreviatūra, pvz.: Durniuojantys Arkliaganiai Dainuojantys Avinai. Tačiau, manau, tokį išaiškinimą, judėjimo pradininkai, šyptelėję priimtų. Vis tik, DADA – tai iš prancūzų kalbos žodyno ištrauktas žodeliukas nusakantis vaikišką arkliuką ant pagalio, tokiais jodinėja ir mūsų dienų penkiamečiai. Lietuviškai, medinį vaikų ašvienį vadinčiau „lazdaarkliu“ arba „žirgalazde“.

 Dadaizmo lizdavietė, vieta kur išsilukšteno, apsiplunksnavo būsimieji judėjimo manifestai, buvo tokia jauki vietelė, „Voltero kabare“ – nedidelės Ciuricho užeigos saliukė. Čia, 1916-aisiais, kasdien rinkdavosi nuo Europoje vykstančio karo pabėgę dailininkai, poetai, rašytojai, karštų diskusijų siautulyje subrandinę ryžtą ne atnaujinti Meną, o sulaužyti visus Didingojo, Gražiojo Meno postulatus. Kaip kažkada narsus filosofas Volteras (1694 – 1778) šokdino Europos diduomenę, aristokratiją, taip ir jo vardą savo gūžtai suteikę naujo pasaulio protagonistai skelbėsi griovėjais, bet ir naujos kūrybos šaukliais.

 Pavieniai menininkai – Prancūzijos modernistai, Vokietijos ekspresionistai, Italijos futuristai jau ardė užsakomojo meno postamentą, o dadaistai deklaravo tiesmukai – tik pats kūrėjas sprendžia kas yra menas, o kas – tik buduarų krakmolai ar vario skambalai.

  Kaip sekėsi menininkams dadaizmo idėjas realizuoti savo kūryboje? Tai – nuostabi, šimtmetinė istorija! Galiu parekomenduoti, interneto kryžkelėse pasekti kelių didžiųjų dadaistų: prancūzo Marselio Diušano (Marcel Duchamp 1887 – 1968), vokiečio Makso Ernsto (Max Ernst 1891 – 1976) ir amerikiečio Mano Rėjaus (Man Ray 1890 – 1976) kūrybos kelią.

 Šiame puslapyje – mano DADA Atvirukų rinkinys.

K. K. Šiaulytis. DADA arkliukas – lazdaarklys, 
arba – žirgalazdė. 2015

K. K. Šiaulytis. Prabilusi akvarelinės paletės dėmė. 2026

K. K. Šiaulytis. Kūrybinės pasąmonės jungtys. 2025

K. K. Šiaulytis. Kūrybingumo versmė. 2026

K. K. Šiaulytis. REVOLIUCIJA! 2025

K. K. Šiaulytis. Skrybėlėtasis, 
bet tai – ne Renė Magritas! 2024

K. K. Šiaulytis. Dvigubas autošaržas. 2025


Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 5.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: