Vakaras

Vakaras

2026 m. kovo 18 d., trečiadienis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, fotografas 
Rimantas Dichavičius. 2017

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠKICO MENAS. VEIDOGRAFIJA

 Šiame puslapyje planavau išsamiai papasakoti, kaip smagu keliais štrichais ar teptuko potėpiais gaudyti žmonių veido, tiksliau – charakterio, bruožus. Tą kūrybos sritį pamėgau dar tais laikais, kai tekdavo valandų valandas praleisti visokių pasitarimų, susirinkimų salėse. Škicuodavau sėdinčius posėdžiautojų prezidiumuose, šnekorius tribūnose bei jų ištikimus klausytojus. Taip greičiau priartėdavo kavos pertraukos, tų renginių finalinės ovacijos... Viena tokio sumišimo dalyvė, pastebėjusi, kad man neblogai sekasi dailinti šukuosenas, tiesinti nosis ir aukštinti kaktas, pakvietė mane škicuoti rimtuose pobūviuose, kur per vakarą tekdavo linijų vingrėmis šimtinę linksmuolių apibūdinti. Kai pastebėjau, kad lietuviai nebebijo būti „pagauti“ popieriaus lakšte, portretiniais škicais apdalinau visus pažįstamus, gimines, kolegas, plenerų, ekspedicijų, kelionių bendražygius (troleibusuose nepiešiau).

  Esu sukūręs keliolika tūkstančių tokių veidografijų, škicai sugulė pozavusiųjų archyvuose, bet ir mano stalčiuose liko dar keli šimtai. Paskaičiavau, jei kiekviename laikraščio numeryje pateiksiu po dešimt veidų, tai prireiks 50 „Lietuvos aido“ numerių. Kad puslapyje sutilptų ir vienuolika, trumpinu tekstą.

K. K. Šiaulytis. Dailininkas,
 tapytojas Vytautas Šatas. 2011

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, tapytojas 
Aleksandras Vozbinas plenere. 2014

K. K. Šiaulytis. Aktorius Ferdinandas Jakšys. 2011

K. K. Šiaulytis. Poetė Lidija Šimkutė 
skaito savo eiles. Vilnius, popietė LRS salėje. 2016

K. K. Šiaulytis. Dailininkas, 
tapytojas Arvydas Šaltenis. 2015

K. K. Šiaulytis. Archeologų pokalbis 
vakaronėje prie laužo. 
Gintautas Zabiela ir Džiugas Brazaitis. 2018

K. K. Šiaulytis. Violeta. Mergina,
 apsilankiusi akvarelės parodoje Vilniuje. 2016

K. K. Šiaulytis. Tris kartus kalbininkas, 
vertėjas Alfonsas Tekorius. 
Portretinių škicų kompozicija. 2017

 K. K. Šiaulytis. Dailininkė, 
grafikė Dovilė Tomkutė. 2016

K. K. Šiaulytis. Autoportretas. 2004. 

Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 11.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. kovo 12 d., ketvirtadienis

Antano Žmuidzinavičiaus Nemunai

A. Žmuidzinavičiaus prisiminimų knygos viršelio antraštė


Nuotraukoje A. Žmuidzinavičius 
savo studijoje, Kaune. Nuotrauka
 publikuota knygoje “Paletė ir gyvenimas”

Kęstutis K. Šiaulytis

Antano Žmuidzinavičiaus

 Nemunai

 Šiemet minėsime Lietuvos dailės pirmeivio, Dzūkijoje, Seirijuose gimusio dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 10 31 – 1966 08 09) 150 metų jubiliejų. Su žemiečiu, beveik kaimynu, druskininkiečiu, metais vyresniu M. K. Čiurlioniu, A. Žmuidzinavičius susipažino tik Varšuvoje, vienuose piešimo kursuose. Po kelerių metų jie abu jau tapo tikri vilniečiai, kartu Vilniuje kūrė Lietuvių dailės draugiją, organizavo pirmąją Lietuvių dailininkų parodą (1907). Ir Čiurlionį, ir Žmuidzinavičių dailės kūrybai įkvėpė, pakvietė, Lietuvos gamtos grožio, didybės pajauta. M. K. Čiurlionio dailėje jo gamtos rega išsiliejo muzikiniu skambesiu, poetine, simboline raiška, o A. Žmuidzinavičiaus drobėse – Lietuvos upės, ežerai, Baltijos jūra, laukų ir miškų gėlynai, pušynų kolonados, piliakalnių karingos kupros rikiavosi tarsi nuostabioje geografinėje enciklopedijoje. Ne kiekvienam duota, kaip šiems dviem menininkams, matyti ir savo kūryboje išreikšti slaptingas gamtos vydijas!

 A. Žmuidzinavičius prisiminimų knygoje „Paletė ir gyvenimas“ (1961), užsimena apie savo kūrybos kritikus ieškančius dailėje tik novatoriškų dermių, darinių. Bet, jei kritikų buvo du, trys, tai dailininko kūrybos gerbėjų – tūkstančiai! Plačiose peizažinėse tapytojo drobėse, kukliuose plenerų etiuduose, tarsi amžiams užkoduota mūsų žemdirbiškos esybės žiūra. A. Žmuidzinavičius menas byloja nuolat vykstantį gamtos galybių virsmą, debesijų erdvių ir žemės tvirtybės sąveiką, mūsų čia buvimą. Žvelgi į kokią A. Žmuidzinavičiaus drobę, kurioje, rodos tik kokio ežero pakrantė pavaizduota, bet jauti, ten, šalia dviejų pušų stovi ir tu – matuoji akimis veidrodinę pasaulio begalybę.

 Vėl atsiverčiu knygos „Paletė ir gyvenimas“ puslapius. Dailininko prisiminimai čia sukloti atskirais pasakojimais, kurie smagiu žodžiu nukelia mus į XX amžiaus pradžią, tarpukario Lietuvą, Miuncheną, Paryžių, Amerikon ar  – į Čepkelių raistą! Pastaroji istorija prasideda taip: „1907 metų vasarą mudu su Tadu Ivanausku nutarėme perbristi Gudų girios dalį...“. Linkiu ir jums, kolegos laikraščio skaitytojai, šią smagiu pavasariu prasidedančią vasarą keliauti po Lietuvą, paieškoti Antano Žmuidzinavičiaus ežerų ir Nemunų!

A. Žmuidzinavičius. “Nemunas prieš audrą”. 
1912 m. Reprodukcija iš albumo
 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

 A. Žmuidzinavičius. “Žmonos portretas”. 
1910 m. Nespalvota reprodukcija 
iš albumo “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Žvejai saulėtekyje”. 
1946 m. Reprodukcija iš albumo
 “Antanas Žmuidzinavičius” (1957)

A. Žmuidzinavičius. “Dvi pušys”. 1930 m. 
Reprodukcija iš J. Jurginio knygos
 „Lietuvos meno istorijos bruožai“ (1960)

 Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 10.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. kovo 4 d., trečiadienis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. ŠVEICARIJOS REGINIŲ PYNĖ

Proginis atvirukas skirtas Dainų šventei Ciuriche,
 1905 m. Chromolitografinis, reljefinis 
atvirukas spausdintas Ciuriche, išsiųstas 1905 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

 ŠVEICARIJOS REGINIŲ PYNĖ

 Vienu puikiu eilėraščiu, netgi, vos keturiomis jo eilutėmis, tarsi poetine Vaivos juosta susiejo Maironis Lietuvą su Europos kalnų karūna – Alpėmis, su paslaptingąja Šveicarija, tarsi nužymėdamas dar tada – devynioliktojo amžiaus pabaigoje, atrodo visam laikui užmiršto Nemuno krašto ateities kelio žvaigždę!

 RIGI KULM

Nuo viršaus Rigi Kulmo, aukščiau debesų,

Išmatyt negali Lietuvos;

Vien tik dunkso aplinkui vainikas kalnų,

Apsisupusių rūbais žiemos.

 Eilėraštis atspausdintas 1895 m., pirmajame Maironio “Pavasario balsų“ leidime. Į Šveicariją, iki Didžiojo 1914 –1918 karo, o vėliau, jau iš Nepriklausomos Lietuvos, keliavo ne vienas mokslo siekiantis jaunuolis, į tarptautinius sambūrius – politikai, šalį pamatyti – smalsuoliai, o gydytojų patarti, į kalnų sanatorijas – sveikatos ieškotojai. Lygumų šalies pasiuntiniai nuo Dubingių, Drūkšių, Dievyčio ar Minijos, sveikino Keturių kantonų ežerą žvelgdami nuo Rigi Kulmo (1797 m) ar Pilato (2128,5 m) debesingų viršūnių, plukdė akis Ženevos, Liucernos, Bodeno, Tuno, Davoso ežerais, kopė, dar tik mintimis, į Materhorną (4478 m), Jungfrau (4158 m) ar Menchą (4107 m).

 Tarpukaryje, Šveicarija, nepaliesta Didžiojo karo negandų, tarsi saugojo savyje Europos Belle Epoque – Gražiosios Epochos, miražus. Tas mielas, šeimyniškas, nuoširdaus religingumo laikmetis, dar pasidabinęs simbolizmo, secesijos, jugendstiliaus viltingomis pynėmis, kur ne kur žybtelėjęs modernizmo pramanais, atsispindėjo ir to meto atvirukuose, kurie, net prabėgus šimtmečiui, vis pasakoja savąjį pasaulį.

 Čia publikuoju aštuonis Šveicarijoje platintus, 1895 – 1920 metais spausdintus atvirukus iš savo filokartinės kolekcijos.

Linkėjimai nuo Keturių kantonų ežero.
 „Vizitinis“ – konvoliutinis atvirukas.
 Chromolitografinis atvirukas spausdintas
 Frankfurte prie Maino (Vokietija). 
Išsiųstas Šveicarijoje 1901 m.

Liucernos liūtas. Paminklas,
 skirtas Prancūzijos karaliui tarnavusiems
 šveicarų gvardiečiams, žuvusiems 1792 m. Paryžiuje,
 atminimui. Atvirukas išsiųstas 1907 m. į JAV.

Liucerna, miestas prie Keturių kantonų ežero. 
Atvirukas spausdintas Liucernoje, apie 1909 m.

Linkėjimai iš kalnų. „Vizitinis“ atvirukas, chromolitografija.
 Išsiųstas į Belgiją 1897 m. Atvirukas spausdintas 
Tiubingene (Vokietija)

Altdorfas (Urio kantono centras),
 paminklas legendiniam Viliui Teliui. 
Atvirukas spausdintas Liucernoje, apie 1909 m.

Ciurichas, Ciuricho ežeras.
 Panoraminis-diagramatinis atvirukas
 su horizonte matomų kalnų vardais. 
Atvirukas spausdintas Ciuriche, apie 1920 m.

Ober-Engadin (Aukštutinis Engadinas)
 su vaizdu į Piz da la Margna kalną (3158 m). 
!914 metais čia įkurtas Šveicarijos 
nacionalinis parkas. Atvirukas
 spausdintas Ciuriche, apie 1911 m. 

Straipsnis spausdinamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 9.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: