„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

Jūratė Mykolaitytė. “Rytas”

Kęstutis K. Šiaulytis

„RA“ galerijos miniatiūrų impulsai

 Vilniuje, senamiesčio labirinto vakariniame pakraštyje, Pranciškonų gatvėje esančioje galerijoje "RA",  atidaryta Kalėdinių miniatiūrų paroda. Ši, bene mažiausia sostinėje, vos keliolikos kvadratinių žingsnių galerija, tarsi ta, žieminė-kumštinė pasakos pirštinė, kurioje apsigyveno visas pulkas žvėrelių... Tik čia, vietoje pelės ir kiškio keturkojų draugužių, sutilpo net 85 autorių, 193 meno kūriniai. Lapatai, lapatai, trepu trepu sunešė dailininkai čia, vos ne rankinėse telpančius tapybos, grafikos, skulptūros darbus, o galerininkė, dailininkė Rūta Eidukaitytė net tris dienas triūsė kol tuos švietalus ant sienų sukabino. Paroda veiks iki gruodžio 27 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Kai apsilanko trejetas smalsuolių, atrodo, kad saliukė jau pilna žmonių, bet per parodos atidarymą čia sutilpo net trisdešimt trys meno asabos, dar liko vietos ir užklydusiems turistams... Šioje jaukioje, židinio ir kūrybinės ugnies įkaitintoje erdvėje, malonu tyrinėti ką dailininkai įspraudė į mažąjį formatą... Stebėtina vaizdinių įvairovė! Kai Vilniaus didžiųjų dailės mugių ekspozicijose klesti koketiška prabanga, miniatiūrų autoriai kuria meninę įtaigą tarsi vienu ypu – čia aptiksi kuokštą ironijos, rimties salelę, keliais štrichais išreikštą didžią idėją ar tikrovės akimirką, tapybinių potėpių paslaptis. Pakomentuosiu trumpa ištara: čia kabo tuzinas išradingų, tuzinas linksmų, tuzinas spalvingų... drąsių, mąslių, žaismingų, šventiškų kūrinių, o dar tuziną – įsigijo svečiai, vien per parodos atidarymo pavakarę.

Nuotraukoje – galerijos „RA“ kampas

Ugnė Žilytė. „Pirštinės su virvele“

Rūta Eidukaitytė. „Parke“

Laura Žaliauskaitė. „Sode“

Ričardas Zdanavičius. „Mankšta“

Aleksandra Jacovskytė. „Ėjikas“

Lilija Valatkienė. „Iš žuvų gyvenimo“

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" Nr. 48, 2024 m.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/33007-

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

K. K. Šiaulytis. Žvėrynietiškas gatvės fragmentas. Fotografija

Kęstutis K. Šiaulytis

PAPLAUKĘ ŽVĖRYNO ETIUDAI

 Mūsų miškų fauna pagerbta, įvardinta Žvėryne, įsijautę pėdsekiais galime tykoti nuotykių Lokių, Lūšių, Vilkų ar Stirnų gatvėse, tačiau medžioklių taip godojami šernai – užmiršti, nors jų veiklos pėdsakų vis randama šiame Vilniaus užneryje. Pastebėta, kur tik tie miškų artojai Žvėryne kokią duobutę išrausia, žiūrėk, jau kažkas ten pamatus lieja, ilgasparniais statybų kranais plasnoja, plytas kilnoja. Bet šernai jau rado čia ir ramią, saugią vietelę migiams įsirengti, matyt ilgam apsistojo Bebrų gatvės pašonėje, tvora įrėmintoje laukymėje, per kurią po žeme vis dar teka Šaltupis, kažkada ir malūnų ratus sukęs.

 Rudenišką, besniegę žiemą, dienos metas visai sutrumpėja – naktis į Žvėryną atvažiuoja jau popietiniais troleibusais. Jie, keleivių patogumui viduje apšviesti, rieda vienas po kito Kęstučio gatve lyg įstiklintos verandos, bet aplink – priešingai, tik dar tamsiau pasidaro. Gelbsti lėtas gruodžio lietus – žibintų atspindžiais tviska šlapios medžių šakos, žaižaruoja šaligatvių balos, o ir šlapi stogai dar vieną kitą blyksnį pagavę atgal į gatvę siunčia.

 Tapybiniai Žvėryno plenerai visais metų laikais savitais koloritais akį stebina: dar pusplikis pavasaris gelsvus klevų žiedynus lyg debesis padangėse plukdo, gegužiui įpusėjus sunoksta alyvų violetai, pabyra balti, rausvi sodų potėpiai. Žalia spalva kiaurus metus Žvėryno proskynų nepalieka – kyla eglių bokštais, pušų skliautais bei pablukusiu smaragdu dažytais trobesiais. Bet ir erdvinės pastatų-tvorų kompozicijos, senosios sodybos, pastogės, kaip ir tos, naujai įsikūrusios modernistinės buveinės – lyg specialiai paveikslams sukonstruotos. Praeivių, taip lengvai škicais nepagausi, pajutę kad stebimi, slepiasi, nuskuba, tik viena kita praeivė šypsenėle pasisveikina.

 Nuo seno žvėryniečiai kuria savo daržų-namų konglomerato, kaip meno galerijos įvaizdį. Vieni puoselėja kokį retą augalą kaimynams nustebinti, kiti, net šaligatvio bruke randa sklypelį gėlėms. Parduotuvių vitrinose marga linksmas popsas ir atšiaurus avangardas – pasižvalgykite Vytauto gatvėje, o štai Sėlių-Kęstučio sankryžoje, linksmomis afišomis lyg tai arklių kirpykla reklamuojama.

 Trumpiausias pastebėjimas: pastaraisiais metais vis gardesne kava Žvėrynas kvepia!

K. K. Šiaulytis. Dadaistinės akvarelės šernas. 

2016. 21 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas laukia žiemos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Tarp alyvų žiedų.

 2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Spalio spalvos. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Vasarojimas. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Namas apaugęs vijokliais. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Pražydo obelys. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Medinukų laiptinės. 

2022. Akvarelinis etiudas. 14,8 x 21

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 47, 2024.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32948-2024-12-04-paplauke

FLUXUS – kaip Juodasis penktadienis

K. K. Šiaulytis. Atvirukas skirtas pabaldai GEORGE

Kęstutis K. Šiaulytis

FLUXUS – kaip Juodasis penktadienis

 Tarp garsiųjų XX-ojo  amžiaus meno modernizmų įsiterpę FLUXUS, kaip ir DADA, savo manifestuose skelbė visokio profesionaliojo meno galą (ne, galią). Dadaistai, tą ardomąją veiklą pradėję 1916 metais Ciuriche, Šveicarijoje, po pirmojo pasaulinio karo susirinkę Paryžiuje pasiskelbė siurrealistais. Taigi, jų kūrybos išteklių kasyklos būsiančios už realybės horizontų, kažkur, slaptybės kontinentuose!

 Kaip visiems žinoma, tarptautinio FLUXUS judėjimo įkūrėjas yra New York’e gyvenęs, Kaune gimęs lietuvis, architektas, dizaineris Jurgis Mačiūnas (1931 11 08-1978 05 09), meno enciklopedijose randamas kaip George Maciunas. Jurgis ne tik davė vardą tam judėjimui: fluxus – tėkmė, srautas, bet ir kvietė, telkė visokius po pasaulį išsibarsčiusius nenuoramas muzikus, poetus, dailininkus dalyvauti šiame kūrybos atsinaujinimo proveržyje. FLUXUS pratęsė dadaistų praktikuotus nieko dėtos visuomenės, smalsios publikos ir „pasikėlusių“ menininkų šokiravimo seansus, tik tas darbas vyko gerokai platesniu mastu – Vokietijoje, Japonijoje, Korėjoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje... Fluxus koncertuose Londone, Miunchene, Niujorke matyt buvo sudaužytas ne vienas fortepijonas, laužomos fleitos ir trimitai, ištaškyti kibirai vandens... Kai Jurgis Mačiūnas pradėjo pirmuosius Fluxus judesius, jį palaikė tik vienas bendramintis, irgi lietuvis – Almus Šalčius. Tačiau netrukus draugėn susibūrė ir talentingoji japonė Yoko Ono, garsusi Džonas Lenonas (John Lennon 1940 10 09-1980 12 08) ir, kas be ko – patrakęs poetas, filmininkas Jonas Mekas (1922 12 24-2019 01 23).

 Ne tik gražių tradicijų mariose irkluojančius amerikonus lietuvius išdaigomis, pokštais gąsdinęs Georgas M., galiausiai siekė to, kas artima daugeliui žmonių – kreipė (aktualu ir šiandien) mūsų žvilgsnius Konkretybės link, ragino kasdienybėje pastebėti, atrasti visa kur esančią kūrybos paslaptį, skatino kiekvieną mūsų tapti pasaulio regėjimo menininku.

Kaip matome – tarp FLUXUS ir Black Friday yra daug bendro: ne tik gimtinė – New York, bet ir dovanos idėja. Tą dovaną rasime, tereikia apsižvalgyti.

Atvirukas “BF” (Black Friday). 

Čia, prie antikvarinio atviruko

 tik priplėšiau kelias raides, 

pridėjau inkaro spaudą – vilties ženklą.

Jurgis Mačiūnas ant muzikinio piliakalnio.

 Drobę (formatas apie 100 x 80 cm) 

nutapiau akrilu, naudodamas šluotą kaip teptuką

 ir guminių prietaisų spaudus. 

Veiksmas atliktas Šiauliuose, 2017 metais, 

miesto centre, Vilniaus gatvėje, Montmartro festivalio metu.

Kūrybos procesas Šiaulių "Montmartre".

Nuotraukos autorius Kęstutis Bingelis.

Mano darbą suskubo pagerbti fėjos ir fotografai.

Pastaba. Šios dvi nuotraukos nebuvo 

spausdintos laikraščio "LIETUVOS AIDAS" 

popieriniame variante.

Nuotraukos autorius Kęstutis Bingelis.

Mano atvirukas “FLUXUS”

Kitas mano dirbinys ant pakuočių kartono 

– atvirukas “DADA”

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" Nr. 46. 2024.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/32899-2024-11-27-fluxus-kaip-

LEGENDINIS HUMORO ŽURNALAS „ŠLUOTA“ – linksmas sovietmečio veidrodis

Nuotraukoje, Neringos Klumbytės “Autoritarinis juokas”

Kęstutis K. Šiaulytis 

LEGENDINIS HUMORO

 ŽURNALAS „ŠLUOTA“

 – linksmas sovietmečio veidrodis 

 Kam teko dalyvauti anų laikų šlovingose komunizmo statybose, prisimename kaip rūpestingai buvo prižiūrimos mūsų mintys, liežuviai ir ausys. Visuotiniai įtaigios gražbylystės seansai vyko neeilinių suvažiavimų, įvairiausių sąskrydžių bei kasdienių susirinkimų, posėdžių salėse, jaukiuose kabinetuose, darbo kolektyvų popietėse. Kino teatrų prietemoje buvo tramdomos upės, į kosmosą kilo raketos, skambėjo komjaunuoliškų statybų dainos, televizijos ekranų stiklainiuose linksmai dūzgė rugiapjūčių kombainai ir audėjų staklės, dūmojo traktorių ir gamyklų kaminai, šypsojosi darbo pirmūnai ir mažakalbiai agronomai, o plačios, tik dvi kapeikas kainuojančios popierinės dienraščių drobės mirgėjo vis gerėjančių gamybinių rodiklių ataskaitomis. Keista, bet tame darniame liaudies maudymo ir (per)auklėjimo turnyre buvo leista dalyvauti, kiek kitokias meninės hipnozės formas skleidžiančiam spaudos organui – satyros ir humoro žurnalui „Šluota“. Ta, lyg iš dangaus nukrito, plačiu ražų sijonu įsisuko 1956-aisiais. Mėgstančių pašposauti, linksmžodžiauti, Lietuvoje niekada netrūko, tad naujoji spaudos tarnaitė greit susilaukė daug kavalierių. Teisėtais žurnalo autoriais save laikė ir skaitytojai – mat humorą neužtenka sukurti, smagaus dūksmo reikia turėti ir norint jį suprasti.

 Kaip legendose porinama, gal laumės lėmė, gal kokie CK pinčiukai apsiriko, o gal tik laimingo atsitiktinumo dėka, žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas jaunas, drąsus žurnalistas Juozas Bulota. Jo šokdinama skaitytojų meiliai praminta „Šluotelė“, netrukus buvo spausdinama šimtatūkstantiniu tiražu, kiekvieną atskirą egzempliorių griebdavo vartyti-tyrinėti ne tik jį įsigijęs pirkėjas, bet ir visas jo šeiminykščių, kaimynų, bičiulių – humoro mįslių lukštentojų būrelis. Taigi, kažkam apsiskaičiavus, gebančių aštria satyriko akimi regėti socialistinę tuometybę, daugėjo lyg pavasarinių Nemuno vandenų ties Šilute.

 Dabar nutraukiu šią mielą poringę, nes, ką tik pasirodė apkūni (344 p.) knyga skirta legendinei „Šluotai“ – „Autoritarinis juokas. Politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“. Autorė – Neringa Klumbytė, Majamio universiteto (JAV, Ohajus) profesorė, Havighursto centro Rytų Europos, Rusijos ir Eurazijos studijų Lietuvos programos direktorė. Veikalą anglų kalba 2022 metais išleido Kornelio universiteto leidykla (286 p.), mūsakalbį, papildytą naujomis autorės įžvalgomis – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, vertėja Daiva Litvinskaitė.

 Perkeliu čia, paskutinę ant lietuviškojo leidinio galinio viršelio spausdintą pastraipą – „„Autoritarinis juokas“ atskleidžia Lietuvos visuomenės sovietizacijos ribotumą. Nors autoritariniai režimai formuoja kasdienybę ir siekia kontroliuoti privačius gyvenimus, autoritarizmas nugalimas ne tik revoliucijose, bet ir per kasdienines istorijas ir juoką.“ Pasakyta, parašyta – lyg užantspauduota! „Humoras – dalykas rimtas!“, sakydavo ir „Šluotos“ skaitytojai...

 Mačiau, stebėjau, kaip Neringa Klumbytė prieš gerą dešimtmetį ėmėsi „Šluotos“ – o ta, tarsi sūkurys pagrobė žaviąją mokslininkę. Jos laukė gal devyni šimtai žurnalo numerių pasirodžiusių iki 1994 metų (leidžiamas buvo du kartus per mėnesį), redakcijon plaukę skaitytojų laiškai, dabar saugomi valstybiniuose archyvuose, bei, ten irgi sugulę rankraštiniai redakcijos dokumentų segtuvai ir bylos. Neringa, vasaromis atvykusi į Lietuvą skubėjo susitikti su žurnalą rengusiais redaktoriais, dailininkais, „Šluotos“ bendradarbiais. Žurnalistas Juozas Bulota jaunesnysis, atvėrė mokslininkei savo tėvo, rašytojo, žurnalisto, vyriausiojo „Šluotos“ redaktoriaus Juozo Bulotos (1918-1994) archyvus. Sovietmečio klystkeliais kartu su mumis ėjusį legendinį humoro žurnalą autorė knygoje aptarė ir platesniame, istoriniame kontekste, tad „Šluotos“ ražų sijonas tarsi pasipildė dar ir plačia moksline prijuoste. Pasinėriau į „Autoritarinį juoką“ kaip į kokį mokslinį romaną – netikėčiausiais rakursais veriasi ano meto periodinės leidybos peripetijos, žurnalistų, redaktorių kūrybos laboratorijos, honorarų ir kitokia politika. Dėkoju Neringai Klumbytei, visų, ano meto humoro kūrėjų vardu!

„Šluotos“ žurnalo viršelis. 

Dailininkas Andrius Cvirka

„Šluotos“ žurnalo viršelis. 

Dailininkas Algirdas Šiekštelė

Piešinys „Šluotos“ žurnalo viršeliui.

 Dailininkas Kęstutis Šiaulytis

Straipsnis - publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" Nr. 44.

Rasite ir LA internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/32787-

2024-11-13-legendinis-humoro-

VOLTERIŠKI JUTUBERIŲ POLĖKIAI

K. K. Šiaulytis. Atrodo, 

jau ne tik kandidatas į JAV prezidentus 

Donaldas Trumpas.

 2024. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko galerija 

VOLTERIŠKI JUTUBERIŲ POLĖKIAI

 Žymusis prancūzų rašytojas – Voltaire (1694-1778), kažkodėl vis prisimenamas bręstant revoliucijoms ar kiek švelnesniems perversmams. Štai, 1916 metais, Šveicarijoje, Ciuriche, maištingai nusiteikę dailininkai, muzikai, rašytojai, poetai, pasišovę nuversti senuosius meno stabus, savo linksmų pobūvių užeigą pavadino “Cabaret Voltaire”. Toje nevienareikšmėje įstaigoje užgimęs DADA – dadaizmas, atrodo, smagiai ūžavojo perkratydamas meninės kūrybos principus.

 Šiemet, lapkričio 21-ąją, 330-asis Voltairo gimtadienis. Ne visuose žinynuose sutelpa jo biografiniai duomenys, tai – nerimastingas gyvenimiškų nuotykių ieškotojas, imperatorių bei karalių bičiulis, šaipūnas, turtuolis ir vargšas viename darinyje, filosofas, enciklopedistas, rašytojas, poetas, dramaturgas, publicistas, satyrikas... Mūsuose, daugiau-mažiau tokiais pat gebėjimais, užmojais ir originaliais sprendimais pasižymi visi PPP – politologai, politikos apžvalgininkai, politikieriai. Bet, pastariesiems priskirtini ir mes, eiliniai žiūrovai, virtuvėse, miegamuosiuose ar prie alaus bokalo, nenuilsdami debatuojantys televizinių žiniuonių bei internetinių vaizdaraščių – jutuberių primestomis temomis.

 YOUTUBO lietuviškojoje visatoje, lyg kokie jupiteriškų apimčių subjektai, žybsi lengvųjų žanrų savišvietos prožektoriai, o PPP vaizdo įrašai, nors ir su humoro priemaišomis, tenkinasi tik to kosmoso asteroidų vaidmeniu, tiesa, vienas kitas traukia ir iki mėnulio gabaritų. Vis tik, šiemet, gamtinių kataklizmų ir politinių permainų metais, interneto žvaigždynus stebinčiųjų dėmesio dažniau sulaukia ir permanentinės opozicijos vaizdaraščiai. Elektroninė darbastalio pelė, vos uodega vikstelėjusi atveria audringojo Arno Klevečkos KiTaipTV, šokteli į atkakliosios Rūtos Janutienės OpTV, kaista Giedrės Gorienės KomentarasTV laidose, ieško sūrio NeRedaguota podkaste, kuriame spąstus žiūrovams organizuoja Edvinas Jusys, o randa – pas Kęstutį Skrebį, valstietiškuose aruoduose.

 Amerikoje vykstančiuose prezidento rinkimuose šiandien, lapkričio šeštąją, respublikono Donaldo Trumpo pergalingi balsai dar tik skaičiuojami, bet jutuberių mikrofonai jau švilpauja linksmas melodijas – bus daug intriguojančių naujienų bei pramanų...

K. K. Šiaulytis. Volteras yra banga.

 2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Dadaistinis pašto ženklas

 “Donaldo humoras”. 2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žurnalistas Edvinas Jusys.

 2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Politikos apžvalgininkas. 

2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Žurnalistė Rūta Janutienė.

 2024. Humorografija

Straipsnis - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" Nr. 43, 2024.

Galite rasti ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32701-2024-11-06-spaudos

RUDENS KARPINIAI

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Spalio 12-oji,

 rytoj –  naujo Seimo rinkimai. 

2024. Akvarelė, akrilas, pieštukai, 24 x 32

Kęstutis K. Šiaulytis 

Spaudos dailininko galerija 

RUDENS KARPINIAI

 Tik spalyje, gelstant, krentant klevo lapams, pamatai, kaip gražiai jie iškarpyti: atrodo, liepsnoja smailialiežuviais botagėliais, stiebiasi, šoka darnia viršūnių simetrija… Gi vasarą, žalios medžių kupetos vos retkarčiais žvilgsnį sustabdo. Taip, irgi, tik per Seimo rinkimų preliudiją pamatai, kokių puikių žmonių nueinančioje valdžioje būta, kokie jie ryžtingi, išmanūs, kupini nebaigtų, bet atsakingai suplanuotų gerų darbų! Tačiau, dar aistringesni, irgi aštrialiežuviai, saldžiagerkliai nebuvėliai, kas ketveri metai netašytomis figūromis užpildo žiniasklaidos diskusijų tribūnas – siūlosi į pralaisvėjusius politinius algalapius. Tie provincialai, marginalai, pasigalandę gal Salantuose aptiktas milžiniškas Palangos Juzės žirkles, kramsnote kramsnoja pirmtakų politikos geradėjų nuveiktus darbus. Skutai, skiautiniai, draiskanos plaikstosi ne tik televizijų studijose, bet ir rajonų kultūrnamių salėse!

 Sveikintina, kad ta kriaučiška Rinkimų kampanija šiemet greitai praūžė. Suspėjome vos per bulviakasio metą naują valdžią išsirinkti. Naujokai, greit klumpes pametę, ekranuose jau kostiumuoti pozuoja. Šaunioji Vilija, dar ir holivudine šypsena džiugina, o jos bendražygis Juozas kitaip savo įvaizdį kuria: iš švarko kišenės išlindusi nosinaitė užmena mįslę – gal čia aisbergo viršūnė kyšo, o gal, visą Everestą gerų žinių turi priglaudęs…

 Kitaip klostosi užjūriuose. Ten, politinių karpinių sezonas tęsiasi jau visus metus. Donaldas žirkliuoja, Kamala siuva, ado, ruošiasi net migrantus madingai aprengti. Žiūrėsime, kas netrukus lips ant Vašingtono podiumo.

K. K. Šiaulytis. Lietuvos socialdemokratų

 partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė 2024. 

Akvarelė, akrilas, pieštukai, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Vilnius. Spalio 12-oji.

 Priešrinkiminės dienos debesėliai. 

2024. Akvarelė, akrilas, pieštukai, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. LSDP pirmininkės 

pavaduotojas Juozas Olekas. 

2024. Akvarelė, akrilas, pieštukai, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. JAV viceprezidentė Kamala Harris, 

demokratų partijos kandidatė į 

JAV prezidento postą 

2024. Akvarelė, akrilas, pieštukai, 15 x 10

K. K. Šiaulytis. Respublikonų partijos 

kandidatas į JAV prezidentus 

Donaldas Trumpas. 2024. 

Akvarelė, akrilas, pieštukai, 15 x 10

Straipsnis ir iliustracijos publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2024, Nr. 42.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

32678-2024-10-30-spaudos-

VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIO KOLIAŽAI

K. K. Šiaulytis. Džiazmenai Vytautas Labutis

 ir Andrius Balachovičius festivalio atidarymo koncerte.

Šis straipsnis publikuojamas

 kultūros savaitraštyje "7 meno dienos"

https://www.7md.lt/tarp_disciplinu/2024-10-04/Vilniaus

-grindinio-festivalio-koliazai-

Kęstutis. K. Šiaulytis

VILNIAUS GRINDINIO 

FESTIVALIO KOLIAŽAI

Rugsėjo saulėje švytinčiame Vilniaus senamiestyje, Pilies ir Didžiosios gatvių sąrangoje, visą neeilinį savaitgalį (20–22 d.) aplink Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų lyg radijo bangomis sklandė slaptinga teatrinio festivalio pagava. Tomis dienomis iš muziejaus bromos vis išnirdavo sceninio rekvizito nešuliai, aktoriško stoto figūros, kurios nepasimesdamos tarp pulkais besibūriuojančių įvairiakalbių turistų skubėjo tai Rotušės, tai Signatarų namų kryptimi. Ir penktadienio pavakarę tos bromos medinius vartus pravėręs aktorius Kristijonas Siparis muziejaus prieigas apgulusiems miestelėnams paskelbė naujo festivalio atidarymą. Greta jo vilniečius sveikino šios šventės organizatorės – Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, Vilniaus, UNESCO literatūros miesto, direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė bei Signatarų namų direktorė Dalia Strimaitytė. Žinia, festivalio modus vivendi gimė teatro „Arbatvakariai“ namuose, jie taip pat Vilniaus grindinio festivalio (VGF) iniciatoriai bei organizatoriai.

K. K. Šiaulytis. Kristijonas Siparis skelbia

 festivalio atidarymą.

Ketverius metus šioje vietoje priešpaskutinį rugsėjo savaitgalį griausmingi patrankos šūviai, nutildydami aplinkinį šurmulį, skelbė festivalio „SALVE!“ pradžią. Šį kartą gatvės gaudesį savaip nustelbė muziejaus langus pravėrusi solistė Irena Zelenkauskaitė, jos atliekamos kompozitoriaus Česlovo Sasnausko dainos „Karvelėli mėlynasis“ žodžiai, melodija tarsi praskleidė kitų erdvių, kitų dimensijų uždangas. Sužavėti šios netikėtos muzikinės dovanos svarstėme – ko dar laukti iš šio festivalio? 

Žiūrovai visus atsakymus rado jiems dovanotuose VGF laikraštėliuose. Čia, aštuoniuose puslapiuose, išklota numatyta būsimų renginių programa, o įžanginiame tekste dėstoma ir festivalio idėja: „...galime tik įsivaizduoti, kiek nutikimų, paslapčių ir legendų saugo senojo Vilniaus grindinys... VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS siekia burti kūrėjus ir miestelėnus naujiems potyriams, drauge atskleidžiant istorinį Vilniaus grindinio naratyvą, savo meninėmis veiklomis kviečiant visus – mažus, jaunus ar senus – pažinti, išvysti, išjausti, išgirsti, užuosti, ragauti Vilnių bei atrasti jo unikalumą, daugiakultūriškumą ir... teatrališkumą!“

Įdomi ir paskutiniame laikraštėlio puslapyje pateikta žinia: „Festivalį įkvėpė Šubravcų draugijos dvasia. Ši draugija veikė Vilniuje 1817–1827 m. bei 1899–1914 m. Šubravcai (lenk. szubrawcy – nenaudėliai) buvo liberalūs inteligentai, skelbę kovą tamsuoliškumui, visuomenės prietarams bei ydoms. Draugija 1817–1822 m. leido satyrinį savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“ („Grindinio žinios“), tai buvo pirmasis humoristinis periodikos leidinys Lietuvoje.“ 

Taigi paaiškėjo, kur festivalio sumanytojai rado geros nuotaikos šulinius – Vilniaus miestelėnų kažkada kurtame pasaulyje: įkvėpė ir tie, kurie klojo akmeninį grindinį – bruką, ir „liberalūs inteligentai“, sugebėję minėtame savaitraštyje stebinti savo amžininkus humoro pastoralėmis. Kaip ir buvo sumanyta, renginių programoje deklaruota, šypsnio sparnai pleveno virš mūsų istorinio senamiesčio visas tris festivalio dienas!

Po iškilmingo atidarymo penktadienio įvykiai klostėsi tiksliai pagal grafiką. Pirmiausia Šlapelių muziejaus galerijoje pristatyta Linos Krasnovaitės-Siparienės paroda „Istorinis detektyvas: ant mergužėlės perlų vainikas“. Skoningai sudarytoje ekspozicijoje autorės surikiuoti juvelyriniai artefaktai pasakoja lietuvišką perlų papuošalų istoriją. Rūsio galerijoje žiūrovus pasitiko tapybos darbų paroda „Vilnijantis Vilnius“, joje – tarp plytų mūro sugludę dailininkų Rūtos Eidukaitytės, Loretos Zdanavičienės ir Ričardo Zdanavičiaus kūriniai. Pirmoji paroda veiks iki spalio 13 d., tapytojų drobės bus eksponuojamos iki spalio 20 dienos.

18.30 val. prasidėjo visą žiūrovų emocijų skalę sujudinęs įvykis – gatvės teatro interakcija „Mirties kvintetas“. Režisierės ir aktorės Jūratės Širvytės vedama keturių juodarūbių figūrų eisena traukė Pilies gatvės grindiniu, pakeliui jos dalyviai vienas po kito „mirė“ ir vėl atgijo, taip užkariaudami net ir atsitiktinių praeivių dėmesį. Aktoriai Vytautas Kontrimas, Jūratė Širvytė, Edvardas Giedraitis ir Margarita Bladžianauskaitė vaidino tik kūno judesiais, gestais, mimika ir tokie bežadžiai pasiekė Šv. Jono gatvę, kur su dar viena „mirusia“ figūra ant pečių brovėsi į uždarą, tarsi kapinių koplyčia, kiemelį. Čia ilgesinga giesme prabilo dar viena juodasparnė būtybė – dainininkė Kardamona.

Tarp senamiesčio mūrų jau pasklidus sutemoms, festivalio atidarymo koncerte „Du pasauliai“ klausėmės pašėlusio dueto – savitą džiazą mums pademonstravo Vytautas Labutis ir Andrius Balachovičius. Signatarų namų Štralio renginių salė dar nebuvo girdėjusi tokios išskirtinės muzikos!

K. K. Šiaulytis. Vytautas Labutis. 

2024. Škicas, 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Andrius Balachovičius. 

2024. Škicas, 14,8 x 21

K. K. Šiaulytis. Profesorius Vytautas Landsbergis

 irgi atvyko pasiklausyti koncerto.

 2024. Škicas, 14,8 x 21

Šeštadienio festivalio renginiai prasidėjo keliomis literatūrinėmis ekskursijomis: „Nuo Pilies vartų tiesiai ir pasukus“ su gide Margarita Gaubyte, „Miestinėjimai šeimoms po Šv. Jono ir Pilies gatves“ su Rūta Norkūne ir „A Literary Tour of Old Town Vilnius“ su poetu ir vertėju Rimu Užgiriu. Pastaroji ekskursija vyko anglų kalba. Visi minėti pasižvalgymai prasidėjo ties Vilniaus literatų namais (Šv. Jono g. 11).

Net nuo Aušros vartų per visą senamiestį keliavo vilniečiams gerai pažįstamos gidės – Liuda Matonienė ir Miglė Mikulėnaitė, kartu su aktoriumi Vidmantu Fijalkausku susirinkusiems smalsuoliams atskleisdami Adomo Mickevičiaus Vilnių. Ir šiame pasivaikščiojime ekskursantai nebuvo tik romūs klausytojai – praeities būties šešėliai sklandė, griebė už atlapo nusileidus į vieną Pilies gatvės namo rūsį, kur vyko poetinė diskusija žvakių šviesoje... Beveik visos minėtos ekskursijos surengtos ir sekmadienį – besidominčiųjų Vilniaus senove nepritrūko.

Žodis „koliažas“ ne šiaip atsidūrė rašinio antraštėje. Festivalio „repertuaras“ sudarytas ir tos meninės priemonės principu – net pats išrankiausias kultūrinės įvairovės puoselėtojas čia rado kur koją įkelti. Pavyzdžiui, visą pusdienį šalia Šlapelių namų vyko Žolynų turgelis su Rita Balkute (tradicijų centras „Būties ratu“). Miela žalioji gyduolė siūlė net penkių sveikatingų arbatų ragauti. Maisto gurmanus sugundė paskaita ir degustacija „Pietūs pagal Vilniaus kuchmistrą Janą Szyttlerį: XIX a. patiekalai, jų istorijos ir rekonstrukcijos“. Vilniaus literatų namuose ir kiemelyje prof. Rimvydas Laužikas drauge su Anželika Laužikiene užbūrė susirinkusius klausytojus-ragautojus ne tik iškalba, bet ir autentiškos batvinių sriubos su kruopomis – krupnyko (nepainiokite su laipsnių turinčiu krupniku) kvapais.

Dar nesudilus vieniems įspūdžiams, Vilniaus literatų namų salėje susirinko diskusijos apie Šubravcų leistą pirmąjį satyrinį laikraštį „Grindinio žinios“ moderatoriai: istorikas Povilas Andrius Stepavičius, muziejininkė Alicija Dzisevič (Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus), Kazimiež Karpič (Jašiūnų dvaro sodybos rūmai) ir istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė. XIX a. miesto gyventojų būdo žinovai dalinosi su klausytojais visa intriguojančių faktų virtine. Paminėsiu tai, kas susiję su garsiuoju humoro savaitraščiu „Wiadomosci Brukowe“. Pasirodo, jį skaitė ne tik vilniečiai – prenumeravo ir Peterburgo elitas, tarp skaitytojų buvo pats Rusijos caras. Leidinio tiražas jau nuo 9 numerio šoktelėjo iki 3000 egzempliorių kas savaitę! Tai stulbinantis rekordas, žinant, kad Vilniuje XIX a. pradžioje buvo apie 40 tūkstančių gyventojų, o tarp jų tik labai maža dalis mokančių skaityti...

K. K. Šiaulytis. Paskaitos apie „Wiadomosci Brukowe“

 dalyviai: istorikas Povilas Andrius Stepavičius, 

istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė, 

muziejininkė Alicija Dzisevič 

(Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus). 

2024. Škicas, 29,7 x 21

Čia aš klausausi pasakojimo apie 

seniausią humoro periodikos leidinį 

Lietuvoje - savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“. 

Mintyse diskutuoju su jo herojumi

 skraidančiu ant ližės bajoru.

Tos dienos pavakare prasidėjo didysis festivalio renginys. Pacituosiu jo aprašymą iš savo dienoraščio: „Šie individai (čia kalbama apie festivalio žiūrovus-dalyvius) ne tik smalsūs, atidūs stebeilos, bet ir geba greitai visur susigaudyti, vertina subtilų humorą. Tokių piliečių anšlagą mačiau rugsėjo 21-ąją Vilniaus rotušėje muzikinio spektaklio „Dingusio Vilniaus lakštingalos“ festivalinėje premjeroje. Į šį teatro „Arbatvakariai“ pastatymą miestelėnai veržėsi net su nuosavomis sulankstomomis kėdėmis – mat visi rotušės krėslai, kaip ir suoliukai, kušetės, jau buvo prieš savaitę apsukresniųjų rezervuoti. Spektaklio eigoje žiūrovai nuolat plojo, kvatojo, linksmai šūksniavo – gal juos „užvedė“ pirmasis į sceną įsiveržęs aktorius Kristijonas Siparis, atlikęs apsukriojo žydo Faktoriaus vaidmenį? Prieš mūsų akis šiame linksmame vodevilyje klojosi XIX amžiaus pradžios Vilniaus teatrinio gyvenimo peripetijos. Aktorė ir spektaklio režisierė Eglė Tulevičiūtė, pasipuošusi prabangia daržovėmis padabinta skrybėle, tapo garsia XIX amžiaus Vilniaus primadona bei teatro antreprenere Mariana Korvel-Moravska, pianistė Eglė Perkumaitė muzikavo kompozitoriaus Antonijaus Saljerio įvaizdyje, solistė Natalija Katilienė atliko pasaulinio garso dainininkės, Jozefo Franko žmonos Kristinos Gerhardi-Frank koncertinius veikalus. Vodevilio „šarmui“ savęs netausojo aktorius Saulius Sipaitis, įkūnijęs patį daktarą Jozefą Franką, bei mimanso artistas Nerijus Račkaitis, vaidinęs tarną Žoržą. Keturi šimtai žiūrovų – smalsiojo proto atstovų, pasijautę užmirštojo Vilniaus salonų pobūvių dalyviais, kartu su aktoriais nardė praeities įvykių sūkuriuose, linksmai reaguodami ir į šios dienos aktualijų satyrines užuominas.“ Spektaklis pasakojo ne tik linksmas Napoleono, Kutuzovo laikų istorijas, Faktorius priminė ir dramatiškus to laikmečio įvykius. Salėje „savo valandos“ laukę operos meno gerbėjai nebuvo nuvilti – solistė Natalija Katilienė atliko arijas ir dainas iš Kristinos Gerhardi-Frank repertuaro. Skambėjo Oginskio, Haydno (beje, pastarieji buvo ponios Frank bičiuliai), Mozarto, Schuberto ir kitų kompozitorių kūriniai.

K. K. Šiaulytis. Spektaklio akimirka.

 Saulius Sipaitis, Kristijonas Siparis 

ir Eglė Tulevičiūtė. 2024. Škicas. 29,7 x 21

K. K. Šiaulytis. Visa spektaklio trupė.

 2024. Škicas, 29,7 x 21

Tą vakarą ištikimi festivalio melomanai buvo užsisakę vietas ir Signatarų namuose įsikūrusioje „Eskedar Coffee Bar“ salėje. Vakare čia vyko solistės Juditos Leitaitės koncertas „Café-chantant“. Akomponavo pianistas Jurijus Suchanovas.

Sekmadienis irgi buvo kupinas festivalinių įvykių. Pirmieji ryto renginiai skirti vaikams. Šešėlių teatro dirbtuves  „Vilniaus įkūrimo legenda“ Šlapelių muziejaus svetainėje organizavo savo išmone net jaunimėlį stebinantis Stalo teatras, kurį vis į naujus nuotykius tempia režisierė ir aktorė Saulė Degutytė. Vilniaus literatų namų salėje vyko kūrybinės knygų skirtukų dirbtuvės šeimoms „Šv. Jono ir Pilies gatvių sekretai“ su Rūta Norkūne. Vilniaus universiteto muziejus jau trečią dieną kvietė į ekskursiją po Šv. Jonų bažnyčios varpinę, o gatvėje prie Signatarų namų, kaip ir šeštadienį, veikė „Istorijų kioskas: gyvenimas 125-oje posesijoje“. Tas kioskas – tai tokia kompaktiška, praeivių dėmesį patraukianti margalakštė būdelė, kur nemokamai gali gauti istorinių žinių puokštę.

Daug žiūrovų paraiškų dalyvauti sulaukė ir festivalio renginys, vykęs Valdovų rūmuose. Tai – „Kvapni ir paslaptinga... meduolio istorija“ su Rūta Krasnovaite, Lina Krasnovaite-Sipariene („Filigrania“) ir Kristijonu Sipariu (teatras „Arbatvakariai“). Suprantama, visi norintys nedidelėje saliukėje nesutilpo, juolab kad ir meduolių nebūtų visiems užtekę... „Filigranijos“ kūrėjos, šį kartą – kulinarės, pristatė vilniečiams per šimtmečius nenutrūkstančią, bet vertą vis atgaivinti forminių meduolių „lipdymo“ tradiciją.

K. K. Šiaulytis. Prie mugės svarstyklių - Vilniaus Kazė. 

2024. Škicas, 29,7 x 21

K. K. Šiaulytis. Vilniaus Kazės dėsto užuominas

 apie nužiūrėtą per langus Pilies gatvės 

gyventojų buitį. 2024. Škicas, 29,7 x 21

Nepatekusieji į renginį Valdovų rūmuose galėjo smagiai pabendrauti su Vilniaus Kaze (aktorė Virginija Kuklyte) Pilies gatvės prekeivių tribūnoje. Tas linksmas praeivių nuotykis – interakcija, pavadinta „Grindinio nuogirdos“. Vilniaus Kazė žiūrovams, kaip ir gatvės žioplinėtojams, prisistatė esanti miesto globėja, miestelėnų gyvenimo būdo nužiūrinėtoja (pro langus). Su klausytojais užsimezgė nuoširdus apsikeitimas paslaptimis, bet galiausiai visi buvome pavergti įtaigaus Virginijos Kuklytės komizmo, jos „negailestingos“ šypsenos. Vilniaus Kazė taip užbūrė praeivius, kad kai kurie jų grįžo ir į antrąjį jos pasirodymą, vedini sutiktais bičiuliais. Ne mažiau dėmesio sulaukė ir susitikimas su prof. dr. Alfredu Bumblausku Vilniaus literatų namų salėje. Profesorius surengė audringą paskaitą „Katė kaip Lietuvos civilizacijos ženklas“, tačiau vien šiuo gyvūnu neapsiribota – įspūdinga pranešėjo retorika ir klausytojus įvėlė į diskusiją apie senovės lietuvių būdą ir papročius.

K. K. Šiaulytis. Istorikas Alfredas Bumblauskas paskaitoje. 

2024. Škicas, 29,7 x 21

Festivalio uždarymo koncertas „Vilnietiškasis šansonas. Dedikacija maestro A. Šabaniauskui“ vyko Signatarų namų Štralio renginių salėje. Antano Šabaniausko repertuaro dainas atliko solistas Kęstutis Alčauskis bei pianistas Daumantas Slipkus, vakarą vedė aktorius Kristijonas Siparis. Salėje nesutilpę klausytojai (o tokių buvo daug) spietėsi greta esančiose patalpose, kavinėje „Eskedar Coffee Bar“.

Nesuspėjusiems šiemet belieka palinkėti kantriai laukti kitų metų rugsėjo ir dalyvauti naujuose (tikrai ne prastesniuose) Vilniaus grindinio festivalio renginiuose!

Gatvės interakcijoje "Mirties kvintetas" 

ir man pavyko sėkmingai sudalyvauti.

 Pavyko atgaivinti aktorę ir režisierę Jūratę Širvytę.

 Nuotraukos autorė Aurelija Arlauskienė.

K. K. Šiaulytis. Muzikinio spektaklio 

„Dingusio Vilniaus lakštingalos“ veidai. 

2024. Škicas, 21 x 29.7

K. K. Šiaulytis. K. Sirvydo skvere - vakarotojas

 žvelgiantis į Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų. 

2024. Škicas, 24 x 32