K.K.Šiaulytis. GALERIJA: Keliautojų šalies kryžkelės

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Panoramoje – Akmenos upės slėnis,

senasis Žemaičių plentas. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė

2007. Akvarelė. 29,7 x 42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Keliautojų šalies kryžkelės

Vilnius – kelių, vedančių iš Azijos į Vakarų Europą, Šiauriniai vartai. Matyt, ne šiaip likimas nuskyrė miestui herbą, kuriame – Šv. Kristoforas, keliautojų globėjas.

Geografinė Azija prasideda kažkur už Uralo, tačiau to didžiojo žemyno paslaptingos galios skleidžiasi jau čia pat, netoliese.

Lietuva – kultūrų kryžkelė, ne kartą konstatavo mūsų istoriją aptariančių tekstų autoriai. Gal todėl ir mes patys tokie nenuoramos, skubantys patirti tų, į mus subėgančių kelių pradžias? Šiandien mūsų kryžkelės jau pinasi Londone, Vašingtone, Briuselyje, Romoje, Stambule. Sako, lietuvį sutiksi ir Delyje, Pekine? Kaire ir Keiptaune? Reikjavike ir Sidnėjuje? Vis tik, mieliausi kelionių atradimai – Lietuvoje.

Perkopę didmiesčių viršukalnes, pabuvoję oro uostų, metro ir geležinkelių stočių labirintų spūstyse, pasižvalgę tviskančių peizažų – bet sugrįžę – patiriame žaliojo Baltijos kranto rimties vertę. Pas mus upės bėga, teka lyg laikas, lygumos, platumos matuojamos jausmais, medžiai auga savo gimtinėse. Neris, Venta, Minija – miškų vaidilutės, Merkys, Nemunas, Lėvuo – laukų artojai. Keliaujant po Lietuvą ne greitkelių magistralėmis kiekvienas vieškelių posūkis pasakoja savo atminimus, primena, čia kažkada stovėjus sodybas, pakelės kryžius, koplytstulpius. Visi keliukai įsilieja į kokį miestą, miestelį, veda link bažnyčios – į buvusią turgaus aikštę. Stebi iš aukšto medžio pakilusį pietinį purplelį, jis nusklendė, nutūpė ant seno Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo, žvalgosi ir tarsi klausia – ar turi regą, matai, kaip čia jauku?

Kiek Lietuvoje kurortinių miestų? Pripažintų, matyt, keliolika, tačiau pretenduojančių į šį statusą, manau, susidarys kelios dešimtys. Kiekvienas turi kuo sužavėti keliautojus – vandenimis, miškais, kulinarija, muziejais, krašto legendomis.

Vilnius tarsi atkartoja tylią Neries tėkmę. Miestas, Vilijos paviliotas, glaustosi jos pakrantėse, stiebiasi Žirmūnų šlaituose, Antakalnio kalvų užutekiuose, spraudžiasi ir į Vilnios vagą, išplatėja Lukiškių slėnyje, žvalgosi nuo Šeškinės, Karoliniškių aukštumų, žaliuoja parkais, sodais, giraitėmis. Kartais atrodo, kad Vilnius – čia, Gedimino perkeltas iš sapnų karalystės…

Kaunas, nuo Pažaislio šventovės iki Šv. Jurgio bažnyčios – miestas tarsi persiėmęs Nemuno charakteriu – tvirtumu, patikimumu, bet kartu – sūkuringas, slapus. Klaipėda, kaip ir Ryga, ilgus šimtmečius buvo veikliosios Europos tiltas į mįslingąsias kuršių, žemgalių, latgalių, žemaičių, sėlių žemes.

Vartau savo kelionių akvarelių, škicų bagažą. Baigiasi dar vieneri XXI-ojo amžiaus metai... Justiniškėse, įsibridę sniege prie gatvės stoviniuoja medžiai, gal laukia, kas juos rogėmis pavėžės bent iki sankryžos? Žiemą, žvelgdamas pro langą, vis prisimenu garsiąją Kajetono Sklėriaus akvarelę „Žiema Kaune“ nutapytą 1931 metais. Atrodo taip paprastai, vos keliomis spalvomis, perteiktas neužmirštamo įspūdžio to meto laikinosios sostinės peizažas – du arkliukai tempia važiose įsitaisiusius kailinius su kepure, priekiniame plane – mėlyna provėžų kryžkelė, vienišas telefono laidų stulpas laikantis dar ir kuklią lemputę gatvei apšviesti. Žiemą smagu keliauti mintimis – štai, vasaros peizaže važiuoju senuoju Žemaičių plentu, nuo Kryžkalnio suku Kelmės kryptimi, vėliau per Vaiguvą į Luokę, Telšius, Plungę, Kretingą. Kiekviename mieste turiu dar ką nupiešti! Pažįstama žurnalistė pasakoja svajose dažnai riedanti panemune į Jurbarką (tai pats puikiausias kelionių maršrutas Lietuvoje), vilnietis etnologas Virginijus, prieš užmigdamas aplanko Šilalės kraštą, viena kolege, nepaisant to, kad kasdien vairuoja automobilį – sako mintimis kas vakarą nuklystanti į močiutės sodybą Aukštaitijoje...

Sėkmingo kelio!