Kęstutis K. Šiaulytis
KAIP PATEKTI Į MUZIEJŲ?
Pašnekų esė
Kaip patekti į
muziejų? Šis klausimas galėtų būti nagrinėjamas kokioje populiarioje pokalbių
šou laidoje. Susirinkusieji pasidalintų įspūdžiais kaip pirko nelegalius
bilietus į Luvrą ar lankė Londono Britų muziejų nemokamai, kaip stovėjo
kilometrinėse eilėse prie Uficių galerijos Florencijoje ar nusivarė nuo kojų belakstydami
Romos muziejų salėse, kaip svaigo prie Vincento van Gogo ir Klodo Monė
paveikslų Paryžiuje Orsė ekspozicijose, kaip vartė akis kokiame gamtos
muziejuje spoksodami į dinozaurų griaučius. Jei laidos vedėjas mandagiai
pakreiptų kalbą apie Lietuvos muziejus, pirmoji pokalbininkų reakcija, žinoma,
būtų šaipokiška. Taip jau esame įpratę – pas savus ieškoti kokių kliaučių,
pastebėti tariamas problemas, pvz.: „Lankytumėmės dažniau, bet muziejai dirba
tuo pat metu kaip ir mes“... Galiausiai, gal kas panorėtų pasidalinti
nepamirštamais įspūdžiais apie Vilniuje eksponuotą Jano Matejkos paveikslą
„Žalgirio mūšis“, kiti gal norėtų išgirsti daugiau apie kažkada nuskambėjusį
sensacingą įvykį – kaip vagys apšvarino Palangos Gintaro muziejų, treti, prisiminę
muziejų kavines, pageidautų, kad jos vėl veiktų bent per Europos muziejų naktis.
Dar įdomesnę
pokalbių šou laidą pavyktų surengti, jei šį klausimą svarstyti būtų pakviesti
dailininkai, o diskutuotume apie tai, ar svajojame patys patekti (su savo
darbais) į kokį muziejų. Įsivaizduoju kokie kandūs būtų komentarai po internete
paskelbto laidos įrašo... Kartą, ta tema, pusiau juokais, iš tuščio į kiaurą,
šnekučiavome su SPD (Slaptųjų Piešėjų Draugija) kolegomis. Būna, pertraukėlės
metu, kai ilsisi mūsų modelis, įsiveliame į kultūrinius disputus. Tąkart
nutarėme (gal svajojome?), jog ateityje meno muziejų bus tiek daug, kad juose
sutilps visų pasaulio dailininkų, visi darbai, o tuos muziejus gausiai lankys
tam skirti specialūs daugiaakiai robotai – muziejofanai. Bejuokaujant pasibaigė
kavos pertrauka, grįžome kiekvienas prie savo popieriaus lakštų. Piešti
įdomiau, nei svajoti...
Šiame puslapyje publikuoju škicus, kuriuose „gaudžiau“ piešiančius kolegas. Vis stebiuosi jų atsidavimu kūrybos pokyliui. Žaismei, o gal, kaip kokią edukaciją, publikuoju ir du aktų škicus. Kurį iš jų priimtumėte į savo vadovaujamą muziejų?









Komentarų nėra:
Rašyti komentarą