Kęstutis K. Šiaulytis
ŽALIŲJŲ DIENŲ APSKAITA
Pašnekų esė
Daugeliui mūsų, pavasariai, kaip metų laikai, sutrumpėjo iki dviejų šeštadienių. Mat, įvairiausių sporto varžybų finalai, kasmetinė „Eurovizija“ suryja ir penktadienių vakarus, ir daugelio šeštadienių popietes, kino detektyvai – naktis, o sekmadienius pasiglemžia buitis. Laikraštyje perskaičiau vaizdingą žinutę: „Miškuose iš po žemių veržiasi bobausių garbanos, briedžiukų ragai, suošė kulinariniai dilgėlynai“. Deja, minimų grybų nuotraukų nepateikta, tad kur juos pamatyti? Turguje? Retkarčiais, į televizinius tabloidus naujienų pavidalu prasibrauna mieste pasiklydę šernai ar kaminą lizdais užkimšusios kuosos – tad tiek ir lieka tų susitikimų su gamta... Po pastarojo daugtaškio, peržvelkite laikraščio puslapio iliustracijas, o pašnekų esė tęsinį skaitykite jau kita, stulpo forma:
EKOLOGO
BALADĖ
Buvo
kiškis
po
egle –
po
žaliąja kepure.
Paryčiais,
tarp
beržų,
skuodė
lapė takeliu.
Smalsi
snapė
akį
metė – ir sumojo:
„Noriu,
patirčių naujų –
prisiglausti
prie spyglių!“
Rudė
tarė:
– Ei, Žvairy,
leiski
man paglamonėti –
tavo
badžią skrybėlę
dėvėti!
–
Še, perku!
Kiškis
gavo pinigų –
tad
turės
ir
daug draugų...
Lapė
murkso po egle,
po
dygliuota skrybėle.
Slenka
vilkas miškeliu,
žiūri
–
spungso
lapė dyvina,
snukis
žydi gražume!
Pilkis
vypteli kreivai:
–
Cha!
Kokia
didinga tavo,
Grietinėle,
žalioji
karūna!
Mainom!
Dovanų
–
tau
pirtelė be langų!
Lapė
džiaugias
žalvario
raktu,
nuo
pirtelės durų,
nuo
šleivų.
Vakarais
ten gulinės
ant
karštųjų akmenų,
lauks
kaimynų
svetaunų.
Brido
pakrūmėm
medžioklis
žiaurus,
o
po egle –
kėpso
vilkas baisus!
–
Man reikalinga
tava
uodega!
–
deklaravo šaulys.
–
Pykšt!
Tarsi
žirklės
nuskriejo
kulka –
Pilkio
sermėga
tapo
striuka…
Į
viksvų balas
spruko
vilkius bailus,
nešė
pelkėn girtuoklių,
savo
kaulus sveikus.
Šiandien,
šaulio
virtuvėj,
tarsi
kardas aštrus,
kabo
pagarbiai
uodega
– vedega,
primena
nuotykį
patirtą
miške…
–
– –
Gi
eglę – karūną,
nukirto
biznierius guvus –
kišenėj
šiurena
slidžius banknotus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą