Kęstutis K. Šiaulytis
NUO VASARIO IKI
VASAROS
Mūsų žodyne, kai tik pradeda pastogių ledokšniai varvėti, pusnin papsėti, akmenin teškenti, samanon lepšenti – prabunda keistavardis vasaris, bet, negi tą mėnesį varviu ar lašeliniu praminsi... Saulė ardo, purena sniego kauges, pajuosta medžių lajų grafika, jų viršūnėse kovai garsiakalbiu pavasarį ulioja – tuoj laužys šakas naujam lizdui. Kovas (mėnuo) – sniegynų artojas. Bet ir kovas – paukštis – nartus žemdirbys: įšalas vos atitirpo, o jau, tarsi kardu – snapu žemę kedena. Balandžio bendravardžiai – karveliai: keršulis, purplelis, uldukas, tarsi atidūs pamiškių bankininkai – neskubriai burkuoja, brinkstančius krūmokšnių pumpurus skaičiuoja: „Burksta, brinksta milijonai, burksta, brinksta bilijonai...“ Pavasaris įpusėjo, bet neskubam megztinių, šalikų kandims dėvėti perleisti. Kiekviena nauja diena gali būti atvirkščiai įnoringa praėjusiai – vakar išsirengei, šiandien vėl po ausine kepure slepiesi... Parskridę gandrai kelias dienas vėjų apardytus lizdus tvarko, o tada, užvertę galvas triūbija, debesis gąsdina: „Kle-kle-kle, paberkit varrrlių! Ir žalių ir rrrraibų!“ Tie, pyktelėję, ir šaltų kruopų dribteli, o kai gerai nusiteikę – gandrų surdutus skalbia, akvareliniais rūkais padanges nulieja. Pagaliau, vieną rytą, tarsi kokiai šventei, paupių ievų šakos baltomis apykaklėmis pasipuošia! Gal lakštingalos jas nunėrė? Tuo pat metu, raktažolės geltonas melodijas skimbčioja, žvangina – bet jas girdi, matyt, tik vandenų riteriai – ausuotieji kragai. Trubadūras gegužis nuo ryto iki vakaro paukščių balsais žmonėms ūpą kelia. Kikiliai linksmina: „Vikriau, narsiau, kiečiau – nepasiduooosim!” – akimirkai nutilę, tuoj vėl ir vėl šūkį kartoja. Bet... Eglių viršūnėse vakarojančio strazdo giesmininko, jau nieks nebesiklauso – mūsų televizoriai savo pasakas seka...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą