K.K.Šiaulytis. Romas Vinco Gaidžio sodyboje.
2020. Akvarelė. 29,7x42
Kazys
Kęstutis Šiaulytis
Dailininko
pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį
Gudų girią išgarsino
didysis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasariškai skaidri,
dainuojanti paukščių giesmėmis, vasarą šlamanti drevinių bičių dūzgesiu,
rudenimis tviskanti uogienojais, baltais pusnynais apšarmojusi žiemos pasakos
metą, Gudų giria prakalbino gamtininką dar vaikystėje. Pirmieji T.Ivanausko
knygos „Gamtininko užrašai“ (1955) puslapiai skirti vaikystės, jaunystės iškylų
po girią prisiminimams. Savo ruožtu, „Užrašai“, ne kartą išleisi Lietuvoje
storokomis knygomis, paskatino kelias gamtininkų, gamtos bičiulių kartas, lankyti
Dainavos, Gudų girią, ar net apsigyventi čia, puoselėti, saugoti šį nuostabų
Dzūkijos kraštą.
Žurnalistas,
keliautojas Domas Šniukas, sužinojęs kad aš dar nesu buvojęs Gudų girios
sostinėje –Musteikoje, pakvietė mane žygin, tiesa, ne pėsčiomis – riedėjome
automobiliu, kurį vairavo trečioji mūsų rudeninės išvykos dalyvė, botanikė, ekologė
Indrė Gruodienė. Pakeliui paaiškėjo, kad Domas keliones Vilnius – Musteika,
pradėjo dar 1959 metais, perskaitęs, sužavėtas T.Ivanausko prisiminimų.
Atsiverčiu tuos „Užrašų“
puslapius... „Musteikos kaime ... Jau ruduo...auksiniais lapais apsigaubęs, putino
karoliais pasipuošęs, ožekšnio auskarais apsikarstęs, žemę maitintoją rūkuose
paskandinęs, plačiašakes obelis derliumi apkrovęs, šaltą rytą pasidabravęs,
išgena padebesiais gerves...“, “ ...vakare, pasiekęs Musteikos kaimą, tiesiai
nuėjau pas savo bičiulį Tamošių Gaidį.“... „Tamošius buvo ypatingo būdo žmogus,
- toks, kokių dažnai pasitaiko didelių miškų gilumoje. Jis buvo nešnekus, ramus
ir santūrus“. Skaitau ir mintyse šypsau – D.Šniukas pasakojo, kad jo Musteikos
kaimo bičiuliu tapo būtent tokio charakterio žmogus – Vincas Gaidys. Domas
ilgai kalbino Vincą užrašyti savo gyvenimo prisiminimus, šiaip ne taip išgavęs
jo rankraščių pluoštelį, sudarė ir išleido V.Gaidžio knygelę „Musteikos
pasaulis“ (2002) – tai savotiškas T.Ivanausko pasakojimų tęsinys, žodžiu
ataidantis Gudų girią.
Pasiekę Musteiką,
apsistojome V.Gaidžio sodyboje, čia dabar gyvena jau kitos kartos Gudų girios
žinovas, bitininkas – Romas Norkūnas. Ir apie jį Ivanauskas pasakytų -
„nešnekus, ramus, santūrus“. Kol piešiau Romo portretą, jis vos kelis žodžius
ištarė, ir tuos tik apie kamanę: „po dažus kamanė ropinėja“ – perkeliu akis nuo
popieriaus lapo į paletę, tikrai, kamanė tarp spalvų indelių tupinėja, ragauja,
kažkodėl patiko tamsi indigo - gal pakilusi aukštyn spalvins dangų? Sodybos
kieme laisva bėginėja linksma avelė, nieko neįtardamas, paklausiau koks jos
vardas. Akvarelė, visai rimtai atsakė Romas. Negalėjau, patikėti, maniau
juokauja. Bet gavęs Romo mamos patvirtinimą, prisipažinau – tokio lingvistinio
nuotykio dar nebuvau patyręs... Žinoma, suskubau Akvarelę, „įamžinti“
spalvingame škice. Vienoje akvarelėje tapiau avies trobelę, pavaizdavau ir stambių
kuolų tvoros fragmentą, vėliau sužinojau, kad tokios tvoros Musteikoje buvo tiesiog
būtinos, jos saugojo kiemo avis nuo vilkų, mat pilkiai, užsimetę ant nugaros
pačiuptą avį, tokios tvoros neperšokdavo ir pro tarpus nepralįsdavo...
Palikę svetingą miško
sodybą patraukėme po Musteikos kaimą pasižvalgyti. Trobos, kluonai, tvarteliai
plačiai tarp kaimo giraičių pasklidę, senųjų tvorų nebesimato, vilkai panorėję,
ne vieną avį išsineštų... Per kaimą internetiniame žemėlapyje vinguriuoja
Musteikos upelis, bet realybėje, po kaitrios vasaros, vos galima jį pastebėti.
Keliaudami Ąžuolų gatve aptikome senovinę Garuckų sodybą, o kitoje gatvės pusėje,
už laukinių obelų ir kriaušių eilės – muziejine tapusią Jono ir Rožės Miškinių
trobą. Joje T.Ivanauskas ir jo žmona Honorata 1918 metais įkūrė mokyklą.
Amžiaus viduryje visi Musteikos vaikai pradėdavo čia savo mokslų kelią.
Mokyklos kieme žaismingai rangosi kaimui vardą davęs upelis, įsivaizduoju, kaip
smagu buvo vaikams saulėtomis pavasario dienomis stebėti jame dūkstančias
nerštui iš ežerų suplūdusias lydekas...
Persiritę per Musteikos
tiltelį, netrukus pasiekėme Romo Norkūno globojamą miškinės bitininkystės
muziejų. Čia prasideda pažintis su drevinių bičių šalimi. Ta šalis apima visą
Dzūkijos nacionalinį parką, o kartu ir Varėnos rajoną. Internete radau
straipsnį, kuriame rašome jog šiame krašte aptikta 217 laukinių bičių rūšių.
Tikra pasakų šalis! Ne veltui meškos taip ilgai nenorėjo šių girių palikti... Dešimtys
retų, vienetais skaičiuojamų bičių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Kažkur
čia, netoliese, gyvena tamsiažalė vagabitė, stepinė gauruotakojė bitė, Šverino
smėliabitė ir kitos retenybės. Bet Dainavos girios, Ratnyčios, Varėnos miškų,
Musteikos apylinkių medunešės bitės garsios ne retumu o darbštumu. Nuo
neatmenamų laikų bitės kūrėsi senų pušų drevėse, rinkdamos medų siuvo per
vasaras raistuose, saulėtuose laukuose, medžių viršūnėse, lankydamos viržių
spalvingus kupstynus, čiobrelių lankas, kriaušynų žiedynus. Istoriniai
dokumentai mini, kad jau viduramžiais šiame krašte buvo paplitusi drevinė
bitininkystė. Pušį su bičių uoksu aptikęs bitininkas, tapdavo tos pušies
šeimininku, ir tik jis galėjo kopinėti šios drave vadinamos pušies medų.
Drevinės
bitininkystės muziejuje – visa šios nuotykingos veiklos istorija. Romas
Norkūnas žvelgia į mus, muziejaus lankytojus, stebi, ar mes susigaudome, kas
čia po medžiais surikiuota. Nežinau, kiek medaus neša šio muziejaus bitės, bet
gyvena jos tikrai įdomiuose aviliuose, kurie daugiau primena šiuolaikinio meno
objektus. Kai jau baigiau akvarelę su gulsčiais aviliais, atskrido viena bitelė
ir bučiniu palinkėjo neužmiršti šio apsilankymo.
K.K.Šiaulytis. Antanas Garuckas. 2020. Škicas
K.K.Šiaulytis. Meilutė Garuckienė. 2020. Škicas
K.K.Šiaulytis. Marytė Norkūnienė. 2020. Škicas
K.K.Šiaulytis. Romas Norkūnas. 2020. Škicas
K.K.Šiaulytis. Avelės vardu Akvarelė tvartelis.
2020. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Avelė Akvarelė ir ožys Buželis.
2020. Akvarelė. 29,7x42
K.K.Šiaulytis. Drevinės bitininkystės muziejuje. Musteika.
2020. Akvarelė. 29,7x42
Laikraštyje "Lietuvos aidas" publikuijama esė
"Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį".
Internetinė svstainė -
http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24273-09-11-kelione-i-musteika-dreviniu-biciu-sali-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR25GB_EJXiXct3939EKVOCD5BNmWmRoiOGZ4YKnUGXN5Y1J7KSdNlq5tdM
Menotyrininko Alberto Vaidilos
atsiliepimas apie šią publikaciją -
Tekstas, škicai, akvarelės susilieja į vieną meninį reportažą. Profesionaliai nulietos akvarelės šįkart praturtintos sodybos statiniais, aviliais, žmogaus, gyvūnų atvaizdais, spalvingai ir įtikinančiai atspindi čia gyvenančių žmonių buitį, alsuoja poetizuotos rudenėjančios gamtos dvasia. Ypač man krito į akis škicuose perteiktų žmonių charakteristikos, dailininko pagarba ir atidumas portretuojamiems, jautriai linijos ir formos harmonijai. Sveikinu tave, Kęstuti, ir įžymųjį kolegą Domijoną Šniuką su gražia intencija ir sėkminga kelione į Musteiką.
