Vakaras

Vakaras

2020 m. rugsėjo 21 d., pirmadienis

SALVE! Spektaklis "Lazdynų pelėda". Teatras "LABAS"

K.K.Šiaulytis. Seserys. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Vitalija Mockevičiūtė. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Neringa Varnelytė. 2020. Škicas

SALVE! 
Spektaklis "Lazdynų pelėda".
 Teatras "LABAS"

Teatro „Labas“ aktorės Vitalija Mackevičiūtė ir Neringa Varnelytė atrodytų atliko vieną vaidmenį – pasakojo rašytojos Lazdynų Pelėdos gyvenimo istoriją, bet, žinia, šiuo slapyvardžiu rašė dvi autorės, seserys Marija ir Sofija Ivanauskaitės. Stebėjome puikų aktorių duetą, gebančių subtiliu humoru praplėsti žiūrovų vyzdžius ir lūpas.

K.K.Šiaulytis. Fleitininkė Žibutė Vilkaitytė. 2020. Škicas



K.K.Šiaulytis. Aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
 Išvažiuoti! 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
 Apie taboką...2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Neringa Varnelytė.
 Peterburge. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Neringa Varnelytė. 
Apie eilėraščius. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Aktorė Vitalija Mockevičiūtė.
 Vaikeliai. 2020. Škicas



K.K.Šiaulytis. Aktorė Neringa Varnelytė. 
Apie brolį. 2020. Škicas


K.K.Šiaulytis. Muzika. 2020. Škicas

2020 m. rugsėjo 20 d., sekmadienis

SALVE. Spektaklis "Jis ir ji". "SOLO TEATRAS"

K.K.Šiaulytis. Aktorė, dramaturgė, poetė Birutė Mar.
 Po spektaklio. 2020. Škicas. 

K.K.Šiaulytis. Aktorius Aleksas Kazanavičius. 2020. Škicas. 

K.K.Šiaulytis.  Smuikininkas Sigitas Rubis. 2020. Škicas. 

SALVE. 

Spektaklis "Jis ir ji"

 "SOLO TEATRAS"

 „Solo teatro“ aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius žiūrovus užbūrė Jono Biliūno ir jo mylimosios Julijos Jasulaitytės meilės legenda, papasakota šių dviejų asmenybių žodžiais, surašytais vienas kitam siųstose pašto kortelėse-atvirukuose.




Spektaklio akimirkos


K.K.Šiaulytis. Aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius.
  2020. Škicas. 

Spektaklio prietemoje škicais gaudžiau  
aktorių kuriamo laiko akimirkas.
K.K.Š.

K.K.Šiaulytis. Aktorė Birutė Mar.
 Pašto kortelė. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktorė Birutė Mar.
 Skaito. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktorė Birutė Mar.
 Laiškai į Ciurichą. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktorius Aleksas Kazanavičius. 
Anykščiai. Ciurichas.  2020. Škicas.


K.K.Šiaulytis. Aktorius Aleksas Kazanavičius.
 Prietema. 2020. Škicas.


K.K.Šiaulytis. Aktorė Birutė Mar.
 Nežinia. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktorė Birutė Mar.
 Akimirka. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktorius Aleksas Kazanavičius. 
Scena su apelsinu. 2020. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius. 
Zakopanė. 2020. Škicas. 



K.K.Šiaulyčio škicai.
2020 09 19

2020 m. rugsėjo 16 d., trečiadienis

Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį

K.K.Šiaulytis. Romas Vinco Gaidžio sodyboje. 
2020. Akvarelė. 29,7x42

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį

 Gudų girią išgarsino didysis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasariškai skaidri, dainuojanti paukščių giesmėmis, vasarą šlamanti drevinių bičių dūzgesiu, rudenimis tviskanti uogienojais, baltais pusnynais apšarmojusi žiemos pasakos metą, Gudų giria prakalbino gamtininką dar vaikystėje. Pirmieji T.Ivanausko knygos „Gamtininko užrašai“ (1955) puslapiai skirti vaikystės, jaunystės iškylų po girią prisiminimams. Savo ruožtu, „Užrašai“, ne kartą išleisi Lietuvoje storokomis knygomis, paskatino kelias gamtininkų, gamtos bičiulių kartas, lankyti Dainavos, Gudų girią, ar net apsigyventi čia, puoselėti, saugoti šį nuostabų Dzūkijos kraštą.

 Žurnalistas, keliautojas Domas Šniukas, sužinojęs kad aš dar nesu buvojęs Gudų girios sostinėje –Musteikoje, pakvietė mane žygin, tiesa, ne pėsčiomis – riedėjome automobiliu, kurį vairavo trečioji mūsų rudeninės išvykos dalyvė, botanikė, ekologė Indrė Gruodienė. Pakeliui paaiškėjo, kad Domas keliones Vilnius – Musteika, pradėjo dar 1959 metais, perskaitęs, sužavėtas T.Ivanausko prisiminimų.

 Atsiverčiu tuos „Užrašų“ puslapius... „Musteikos kaime ... Jau ruduo...auksiniais lapais apsigaubęs, putino karoliais pasipuošęs, ožekšnio auskarais apsikarstęs, žemę maitintoją rūkuose paskandinęs, plačiašakes obelis derliumi apkrovęs, šaltą rytą pasidabravęs, išgena padebesiais gerves...“, “ ...vakare, pasiekęs Musteikos kaimą, tiesiai nuėjau pas savo bičiulį Tamošių Gaidį.“... „Tamošius buvo ypatingo būdo žmogus, - toks, kokių dažnai pasitaiko didelių miškų gilumoje. Jis buvo nešnekus, ramus ir santūrus“. Skaitau ir mintyse šypsau – D.Šniukas pasakojo, kad jo Musteikos kaimo bičiuliu tapo būtent tokio charakterio žmogus – Vincas Gaidys. Domas ilgai kalbino Vincą užrašyti savo gyvenimo prisiminimus, šiaip ne taip išgavęs jo rankraščių pluoštelį, sudarė ir išleido V.Gaidžio knygelę „Musteikos pasaulis“ (2002) – tai savotiškas T.Ivanausko pasakojimų tęsinys, žodžiu ataidantis Gudų girią.

 Pasiekę Musteiką, apsistojome V.Gaidžio sodyboje, čia dabar gyvena jau kitos kartos Gudų girios žinovas, bitininkas – Romas Norkūnas. Ir apie jį Ivanauskas pasakytų - „nešnekus, ramus, santūrus“. Kol piešiau Romo portretą, jis vos kelis žodžius ištarė, ir tuos tik apie kamanę: „po dažus kamanė ropinėja“ – perkeliu akis nuo popieriaus lapo į paletę, tikrai, kamanė tarp spalvų indelių tupinėja, ragauja, kažkodėl patiko tamsi indigo - gal pakilusi aukštyn spalvins dangų? Sodybos kieme laisva bėginėja linksma avelė, nieko neįtardamas, paklausiau koks jos vardas. Akvarelė, visai rimtai atsakė Romas. Negalėjau, patikėti, maniau juokauja. Bet gavęs Romo mamos patvirtinimą, prisipažinau – tokio lingvistinio nuotykio dar nebuvau patyręs... Žinoma, suskubau Akvarelę, „įamžinti“ spalvingame škice. Vienoje akvarelėje tapiau avies trobelę, pavaizdavau ir stambių kuolų tvoros fragmentą, vėliau sužinojau, kad tokios tvoros Musteikoje buvo tiesiog būtinos, jos saugojo kiemo avis nuo vilkų, mat pilkiai, užsimetę ant nugaros pačiuptą avį, tokios tvoros neperšokdavo ir pro tarpus nepralįsdavo...

 Palikę svetingą miško sodybą patraukėme po Musteikos kaimą pasižvalgyti. Trobos, kluonai, tvarteliai plačiai tarp kaimo giraičių pasklidę, senųjų tvorų nebesimato, vilkai panorėję, ne vieną avį išsineštų... Per kaimą internetiniame žemėlapyje vinguriuoja Musteikos upelis, bet realybėje, po kaitrios vasaros, vos galima jį pastebėti. Keliaudami Ąžuolų gatve aptikome senovinę Garuckų sodybą, o kitoje gatvės pusėje, už laukinių obelų ir kriaušių eilės – muziejine tapusią Jono ir Rožės Miškinių trobą. Joje T.Ivanauskas ir jo žmona Honorata 1918 metais įkūrė mokyklą. Amžiaus viduryje visi Musteikos vaikai pradėdavo čia savo mokslų kelią. Mokyklos kieme žaismingai rangosi kaimui vardą davęs upelis, įsivaizduoju, kaip smagu buvo vaikams saulėtomis pavasario dienomis stebėti jame dūkstančias nerštui iš ežerų suplūdusias lydekas...

 Persiritę per Musteikos tiltelį, netrukus pasiekėme Romo Norkūno globojamą miškinės bitininkystės muziejų. Čia prasideda pažintis su drevinių bičių šalimi. Ta šalis apima visą Dzūkijos nacionalinį parką, o kartu ir Varėnos rajoną. Internete radau straipsnį, kuriame rašome jog šiame krašte aptikta 217 laukinių bičių rūšių. Tikra pasakų šalis! Ne veltui meškos taip ilgai nenorėjo šių girių palikti... Dešimtys retų, vienetais skaičiuojamų bičių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Kažkur čia, netoliese, gyvena tamsiažalė vagabitė, stepinė gauruotakojė bitė, Šverino smėliabitė ir kitos retenybės. Bet Dainavos girios, Ratnyčios, Varėnos miškų, Musteikos apylinkių medunešės bitės garsios ne retumu o darbštumu. Nuo neatmenamų laikų bitės kūrėsi senų pušų drevėse, rinkdamos medų siuvo per vasaras raistuose, saulėtuose laukuose, medžių viršūnėse, lankydamos viržių spalvingus kupstynus, čiobrelių lankas, kriaušynų žiedynus. Istoriniai dokumentai mini, kad jau viduramžiais šiame krašte buvo paplitusi drevinė bitininkystė. Pušį su bičių uoksu aptikęs bitininkas, tapdavo tos pušies šeimininku, ir tik jis galėjo kopinėti šios drave vadinamos pušies medų.

 Drevinės bitininkystės muziejuje – visa šios nuotykingos veiklos istorija. Romas Norkūnas žvelgia į mus, muziejaus lankytojus, stebi, ar mes susigaudome, kas čia po medžiais surikiuota. Nežinau, kiek medaus neša šio muziejaus bitės, bet gyvena jos tikrai įdomiuose aviliuose, kurie daugiau primena šiuolaikinio meno objektus. Kai jau baigiau akvarelę su gulsčiais aviliais, atskrido viena bitelė ir bučiniu palinkėjo neužmiršti šio apsilankymo. 


K.K.Šiaulytis. Antanas Garuckas. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Meilutė Garuckienė. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Marytė Norkūnienė. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis.  Romas Norkūnas. 2020. Škicas

K.K.Šiaulytis. Avelės vardu Akvarelė tvartelis. 
2020. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Avelė Akvarelė ir ožys Buželis. 
2020. Akvarelė. 29,7x42


K.K.Šiaulytis. Drevinės bitininkystės muziejuje. Musteika. 
2020. Akvarelė. 29,7x42

Laikraštyje "Lietuvos aidas" publikuijama esė 
"Kelionė į Musteiką – drevinių bičių šalį".
Internetinė svstainė - 

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24273-09-11-kelione-i-musteika-dreviniu-biciu-sali-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR25GB_EJXiXct3939EKVOCD5BNmWmRoiOGZ4YKnUGXN5Y1J7KSdNlq5tdM

Menotyrininko Alberto Vaidilos
 atsiliepimas apie šią publikaciją  -

Tekstas, škicai, akvarelės susilieja į vieną meninį reportažą. Profesionaliai nulietos akvarelės šįkart praturtintos sodybos statiniais, aviliais, žmogaus, gyvūnų atvaizdais, spalvingai ir įtikinančiai atspindi čia gyvenančių žmonių buitį, alsuoja poetizuotos rudenėjančios gamtos dvasia. Ypač man krito į akis škicuose perteiktų žmonių charakteristikos, dailininko pagarba ir atidumas portretuojamiems, jautriai linijos ir formos harmonijai. Sveikinu tave, Kęstuti, ir įžymųjį kolegą Domijoną Šniuką su gražia intencija ir sėkminga kelione į Musteiką.

2020 m. rugsėjo 4 d., penktadienis

Ežerų miražai

K.K.Šiaulytis. Žvelgiantys į ežerą.
  Vakaras prie Bernardinų-Lukos ežero. Trakai. 2020. Akvarelė, škicas. 24x32

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, 

pasižvalgymai Lietuvoje

 Ežerų miražai

 

 Ežeras – ešerio sapnas, ežeras – debesies aitvaras, ežeras – nakties gelmė, ežeras - vėjo brolis.

Bet visi ežerai – mūsų lūkesčių taurės.

 Lyg Plejadų-Sietyno žvaigždžių tūkstantinis spiečius pabirę ežerai Lietuvoje. Vienam pakrašty žėri Lūkstas, Plateliai, Rėkyva, kitam – Drūkšiai, Dysnai, Alaušas, Kretuonas, pietinėje padangėje – Žuvintas su drauginga trijule: Dusia, Meteliu, Obelija. O kur dar garsieji Veisiejų, Trakų, Molėtų, Ignalinos šviesuliai, Sartų, Asvejos, Tauragno spindinčios gijos! Ne visi sužymėti mano žemėlapyje, bet smalsusis Mėnulis savo didžia akimi aplanko ir mažiausius – Kapstatą prie Endriejavo, Barsukyną Kurtuvėnų kaimynystėje, Utenos Vyžuonaitį ir Dauniškį, Sudervės Vilnoją, Vilniaus Salotę, Gineitiškį kaip ir pušynuose pasislėpusius Tapelį, Juodį, Bildžių. Pastarasis prisibeldė į šį mano sąrašą, bet kitus šimtus vardų – tepaminės jų gerbėjai! Kiekvienas Lietuvos ežeras ežerėlis turi savo „sekėjus“: mauduolius, žvejus, svajotojus. Vieni, tik karts nuo karto lankomės prie jų, kiti, laimingesnieji, savo miestų, miestelių, sodybų atspindžius žaliuose vandenų veidrodžiuose mato kasdien. Bet yra dar ir tokių, kurie be ežero sapnų nei vieno pogulio neturi. Tie, ežero burtų ir auksašonių linų apkerėti, kur buvę nebuvę jau valtyje supasi ar nuo kranto meškerę mirko. Kiek daug jie galėtų apie rytmečio rūkus, vakaro miglas, karšio pusryčius, karoso vakarienes papasakoti! Tik lydekų viliojimo paslapčių – neišgausi.

 Turime dar vieną plačią gentį – žygeivius, keliautojus, kuriuos ežerų dausos reginių virsmais vilioja. Jų tarpe nemaža literatų: poetų, rašytojų, žurnalistų, bei ir šiaip išminčių, kurie  nestokoja žodžių save išreikšti, tad ežerų, kaipgi girių legendos gausiai prabilę ir spausdintomis eilutėmis. Aš vis prisimenu Leonardo Grudzinsko tekstus –  skaitai, atrodo kartu su juo bruknės uogą ragauji.

  Bet ar visai, visai pradingsta nežinion, neužrašyta, išmaniuoju telefonu neužfiksuota gamtos patirtis? Ne, jei pradingtų – svetimi mums būtų ir poetų atradimai, ir dailininkų įžvalgos. Manau, kiekvienas jaučiantis gamtą tiesiog semia akimis reginių akvareles, kuria jas be jokio materijos trupinio, saugo savo atminties muziejuose.

 Mano kelionių gamtinės akvarelės popierinės – vandens jose senai jau nė lašo, bet kartais atrodo kad jos dar šlapios, ką tik upelio ar ežero rasa nulietos. Dailė, sakoma, iliuzijų menas, tačiau matyt – ne visai taip. Pasaulis mums ir materialus, racionalus ir kartu kuriamas jausmu, menamas, saugomas savyje kaip nuostabi, akvarelinė idėja. Kažkaip panašiai ir ežerų miražai randasi, tveriasi,  sugula popieriuje arba mūsų atminties gelmėse.

K.K.Šiaulytis.  Veisiejai. Pavasaris prie Ančios ežero.
2005. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Kapstato ežeras žvelgiant nuo kalno. Endriejavas 
2004. Akvarelė, škicas. 24x32

K.K.Šiaulytis.   Sartų ežero pakrantė. Dusetos.
2007. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis.   Properša į Kretuonykštį. 
2010. Akvarelė. 42x29,7

K.K.Šiaulytis.  Adelės ir Švento ežerų santaka. 
2010. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis.  Miškinio pakrantė. Švenčionys. 
2010. Akvarelė. 29,7x42

Esė "Ežerų miražai" ir akvarelės publikuojami laikraštyje

 "Lietuvos aidas" ir jo internetinėje svetainėje.

http://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/24244-09-04-ezeru-mirazai-dailininko-pasivaiksciojimai-po-vilniu-pasizvalgymai-lietuvoje?fbclid=IwAR12rNeLCtbrDS5Kwq4xUGlv38XIsNKZf2ZKDw2R1DdHzbqrEY_nrL_sgXA

2020 m. rugpjūčio 28 d., penktadienis

Klaipėdos ir Memelio Dangė

K.K.Šiaulytis. Dangės vakaras. 2020. Akvarelė. 76x56


Esė "Klaipėdos ir Memelio Dangė" publikuojama laikraštyje
 "Lietuvos aidas" ir jo internetiniame puslapyje.



Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

 

Klaipėdos ir Memelio Dangė

 

 Nedaug tokių vietų Lietuvoje, kaip Dangės santaka su Kuršių mariomis – čia visada pajauti sūkuringą gyvenimo kelionės dvelksmą! Kylam! Atrodo, tave, kaip laivo burę, pagauna pajūrio vėjai – kviečia lėkti mariomis, žvalgyti pakrantes, skrieti virš Nerijos smėlio juostos, aprėpti akimis visą Baltiją! Tačiau suvoki, tai ne kelionės pradžia, bet tąsa – esi amžinas keleivis, deja, kuriam kažkas vis turi priminti skrydžio svajonę. Tai Dangė! Upė, gavusi pradžią pajūrio kalvose, plūstanti plačiais senslėniais menančiais ledynmečių pavasarius, Akmenos vardu nardanti riedulynų rėvomis, dienų dienomis rodos nežinion nešanti debesų ir požemių vandenis, bet kuri, lyg staiga  apsisprendusi – pasuka link marių, link jūros, dovanoja toms galybėms savo slaptingą naštą.   

 Tikriausiai visi kalbininkai teisūs aiškindami Dangės vardo kilmę, tačiau gal šį vardą Akmena-Dangė nusipelno ir dėl to lemtingo linkio-klaipo, kur pasiryžo danginti vandenis į marių dausas? Gal senieji šio krašto gyventojai kuršiai, garsėję gamtos galių mistine pajauta, šiame dvigubame varde įamžino savo mintijimą apie dangaus ir žemės vandenų sąsają? Apie amžinąją kelionę?

 

  Šios, neeilinės vasaros rugpjūčio pradžioje, Klaipėdoje vyko jau keturiasdešimt penktasis Renatės Lūšies vardo akvarelės pleneras „Indigo Navis“. Esu dėkingas uostamiesčio dailininkams pakvietusiems drauge su kitais kolegomis pasinerti į sūrios akvarelės bangas! Bet šį kartą, sėmiau ne jūros vandenį. Esu kelionių akvarelės dailininkas, tad pasirinkau Dangę, jos krantus nuo santakos iki Pilies tilto, kur, mano nuomone, vyksta ypatinga – kelio misterija, virsmas, begalybės pagava susiliejant upės ir marių-jūrų vandenims. Dangės atneštą tėkmės energiją savaip jaučia kiekvienas  čia buvojantis – ir klaipėdiečiai ir atvykėliai vasarotojai. Žvalgausi: vieni stoviniuoja pakrantėje, susimąstę žvelgia į upės tėkmę, kiti skuba link keltų, veržiasi pagauti vasarą, pajausti klajonių ilgesį, gal kartu su žvaigždžiasparniais kirais pakilti virš kasdienybės...

 Pasineriu ir aš į tą keliautojų srautą. Bet, kitaip. Įsikūręs krantinės nišoje, kur, čia pat, po kojomis linguoja upė, semiu jos vandenį ir dozuodamas teptuku marginu popierių. Stebiu ramioje tėkmėje bėgančius, švytinčius atspindžius, juose – ir debesys, ir saulė, ir miesto istorinės sienos, ir Dangės gelmės, laivų vaiduokliški atšvaitai. Žiūra užburia, atrodo – upė alsuoja, teka tarsi laikas, prikelia senovę, spėja ateitį...

 Rytais patogiau Dange gėrėtis nuo kito, pietinio kranto. Margas laivų laivelių karavanas pasiruošęs išplaukti, tik reikia prisišaukti keleivių – kas į Kopgalį, kas į marias, kas pasižvalgyti po jūrą! Iš papilės uosto, sulaukę pasukamo tiltelio leidimo, į Dangę lyg paukščiai – kragai ar antys, ramiai išlinguoja jachtos, jas pasiveja mažas laivelis, sakyčiau motorinė valtis, su linksma dviejų žmonių įgula – jiedu traukia kažkur girdėtą dainą apie seną jūrininką... Vidurdienį kaitrios saulės nutvieksti krantinės medžiai, pastatai, laivai, tarsi išblunka, bet štai, bangas vartančio pontonino laiviūkščio keleiviai vilkintys oranžinėmis gelbėjimosi liemenėmis vėl atgaivina  akį. Žinia, oranžinė spalva žadina apetitą, tad pasiplaukioję, visi matyt nutūps kokioje artimiausioje krantinės užeigoje.

 Su kolegomis dailininkais bendravome lankydami muziejus, gražiu laivu plukdomi į Juodkrantę, gerdami kavą „Klaipėdos galerijoje“, bei vaikščiodami paskui mielą gidę senamiestyje. Ji nuramino, senasis Klaipėdos vardas Memelis – tai kuršiškas Nemuno vardas, kurį gavo Vokiečių ordino riterių 1252 metais Dangės žiotyse įkurta pilis.

  Dangės vardas liko tik upei, bet tas vardas – žadina skrydžio svajonę!

 

K.K.Šiaulytis. Tania skaito paskaitą apie spalvas.
 2020. Akvarelė. 32x24

K.K.Šiaulytis. Akvarelininkės. 2020. Akvarelė. 24x32

K.K.Šiaulytis. Vidurdienis virš Dangės. 2020. Akvarelė. 29,7x42

K.K.Šiaulytis. Vasara. 2020. Akvarelė.  42x29,7

K.K.Šiaulytis. Laivas "Vasara" pasiruošęs išplaukti. 2020. Akvarelė. 24x32