Tapyba plenere

K.K.Šiaulytis. Sudervėlės tvenkinio stebėjimas. 2012. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Nemunas žvelgiant nuo Rambyno kalno.

 2018. Akvarelė. 42 x 29,7

MO Muziejaus laiptai

K.K.Šiaulytis. MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė

 ir muziejaus mecenatė Danguolė Butkienė. 

(MO kavinėje). 2018. Škicas. 21 x 29,7

MO Muziejaus laiptai

Raudonas troleibusas atsidusęs (važiavo nuo pat Pašilaičių),

 stabtelėjo buvusioje

 "Lietuvos" kino teatro stotelėje ir išlankstęs savo duris 

paleido keleivius tiesiai į MO muziejaus glėbį. 

***

Naujausias Vilniaus pastatas (architektas Danielis Libeskindas)

 iššaukiančiai laukia žinovų kritikos ar pagirų.

Pirmasis įspūdis, tai drąsi, origamį,

 popieriaus lankstinį primenanti architektūrinė konstrukcija.

Taip, sunkus tampa lengvas akiai ir patirčiai, suvokimui,

vaikštant aplink,

statinys žaismingai keičia plokštumas ir,

 tarsi popierinis aitvaras, kyla aukštyn -

ten stebėtoją veda ir vėduokliniai laiptai - į dangų.

***

Mo kavinėje aptikome laisvą patį smailiausią kampą, 

tarėme, jog tai strategiškai geriausia vieta pasižvalgymui,

 S.Krasauskas tikrai pasirinktų šią poziciją,

nebuvo tik servetėlių - škicavau MO lankstuke ir A4 formate.

Pasisekė, prie gretimo staliuko prisėdo 

Muziejaus mecenatė Danguolė Butkienė, direktorė Milda Ivanauskienė,

tad turėsiu kelis, jau istorinius, škicus.

***

K.K.Šiaulytis

2018 10 19

K.K.Šiaulytis. Dailininkas Gintaras Kraujelis. (MO kavinėje). 

2018. Škicas MO lankstuke

K.K.Šiaulytis. Dalia. (MO kavinėje). 2018. Škicas MO lankstuke

K.K.Šiaulytis. MO kavinėje. 2018. Škicas. 21 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Rein Raud. (MO kavinėje). 

2018. Škicas MO lankstuke

Naujasis Žvėrynas

K.K.Šiaulytis. Naujasis Žvėrynas. 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Šv.Jekaterinos Kankinės koplyčia.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

Žvėrynas - gyva Vilniaus legenda

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Neris Žvėryne. Bebrų sala.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius.Vytauto gatvės spalvos.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Vilnius. Kitoks Žvėryno kadras.

 2018. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Žali namai Birutės gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Trejų durų namas Vytauto gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Žvėrynas. Vilnius. Tvenkinys Latvių gatvėje.

 2018. Akvarelė. 24 x 32

Rudens albumas

K.K.Šiaulytis. 2000-ųjų metų ruduo. 2000. Akvarelė. 29,7 x 42

Rudens albumas

K.K.Šiaulytis. 2001-ųjų metų ruduo. Buivydiškių parko alėja. 

2001. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sąskambiai. 2010. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Klevo lapų atšlaitė. 2008. Škicas akvarele. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Prie tvenkinio. Palangos botanikos parkas.

 2009 spalio 11 diena. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Asvejos ežero ąžuolynas. 2005. Akvarelė. 29,7 x 42

Kelionė į Estiją

K.K.Šiaulytis. Rygos oro uoste. 2018. Škicas.

Kelionė į Estiją

Meninis nuotykis

Rugsėjo 13 dieną, Estijoje Jygevos mieste,

 atsidarė mano akvarelinių škicų paroda "Aktai".

 Žinoma, šiame svarbiame įvykyje dalyvavau ir aš. 

***

Priešistorė

Beveik prieš metus, žymus Estijos akvarelininkas Genadij Lapin

 pakvietė mane surengti personalinę parodą.

Nustebau, kad pasiūlė eksponuoti ne peizažus

 ar abstrakčius darbus, bet aktus.

G.Lapin savo idėją argumentavo taip - "Per penkiolika

 galerijos AkvaKala metų surengiau dešimtis akvarelių

 parodų iš Suomijos, Rusijos, Švedijos, Lietuvos, Norvegijos, 

tad šiam nedideliam galerijos jubiliejui

 noriu išrankiai publikai pristatyti kažką netikėto".

***

Kelionė

Į Estiją susiruošiau keliauti autobusu,

 važiuojančiu maršrutu Varšuva - Talinas.

Pasitaikė puiki rudes diena, nuo Vilniaus iki Rygos ir Talino

 pro autobuso langą žvalgiau trijų Baltijos šalių kraštovaizdžius.

Labiausiai nustebino Latvija - 

peizažai nuo Lietuvos pasienio iki Bauskės

 priminė Didžiąją Britaniją - išpuoselėti žemdirbių laukai, 

modernios ūkininkų sodybos, puiki aplinkos infrastruktūra.

Ryga, kaip visada didinga,

 gal tokį įvaizdį padeda sukurti plačioji Dauguva, 

ir grakštūs senamiesčio bažnyčių bokštai.

Kelias Rygos įlankos pakrante link Piarnu - niekada neatsibosta.

 Net sėdėdamas autobuse jauti Baltijos jūros artumą.

 Estija nustebino tuoj už Latvijos sienos -

 sumažėjusiu automobilių srautu.

Niekas Pabaltijį nepralenks lietuvių - pomėgyje vairuoti!

Važiuojant per Piarnu miestą dairiausi akis išpūtęs

 - daug puikios XIX amžiaus pabaigos, 

XX amžiaus pradžios medinės architektūros.

Kai kurie namai atrodė statyti meistrų,

 kurie ir ąžuolines vyno statines rentė...

Riedant keliu link Talino nepasitaikė net lietuviškų kalnų.

Peizažai primena šen ten medžiais apžėlusią futbolo aikštę.

***

Talinas

Talinas, be abejo gražiausias Baltijos pajūrio miestas.

Savo istorinės romantikos ir modernumo derme, 

pranoksta ir Peterburgą ir Stokholmą.

Gdanskas, jei nebūtų taip sugriautas karo metu, 

gal ir galėtų lygiuotis su Estijos sostine.

Vaikštinėjant po Taliną matai,

 kad visa kas gera pas mus rašoma apie Estiją - tiesa.

***

Jygeva

Jygeva, tai miestas esantis tarp Talino ir Tartu. 

Čia atvykau traukiniu, kurį estai vadina "morka",

tai neilgas, oranžinės spalvos traukinys, 

 iš Talino tokie kursuoja po šalį visomis kryptimis.

Jygiava kiek primena Varėną, 

tai prie geležinkelio išaugęs miestas, rajono centras.

Jygiavoje reziduoja Estijos Kalėdų Senelis,

nes čia užfiksuota žemiausia temperatūra per visą Estijos istoriją.

Genadij Lapin išgarsino miestą akvarelės menu. 

Jygevoje surengta daugybė parodų, 

per kelis dešimtmečius G.Lapin išugdė puikių akvarelininkų

 ir akvarelės gerbėjų.

Mano paroda atidaryta didelėje miesto bibliotekoje,

skaityklos salėje eksponuojama 30 akvarelių ir škicų.

Paroda veikia nuo 2018 09 13 iki 2018 10 10.

Bibliotekoje buvo surengta puiki atidarymo šventė.

Lentynose išdėliotos lietuvių rašytojų estų kalba išleistos knygos,

susirinkusiems perskaitytas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis.

Poparodinė vakaronė vyko jaukioje AkvaKala galerijoje.

Vėl Talinas

Vykdamas atgal į Lietuvą, laiką suplanavau taip,

 kad gerą pusdienį galėčiau klajoti po Taliną.

Škicavau, lankiau muziejus, bažnyčias, parkus ...

Puikus miestas!

K.K.Š.

2018 10 06

K.K.Šiaulytis. Moters aktas. 2017. Škicas akvarele. 32 x 24

Parodos plakatas

K.K.Šiaulytis. Jygiavos miesto autobusų stotis. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Jygiava. Suomijos prekybos tinklo 

parduotuvė. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Genadijus Lapinas. 2018. Škicas.

K.K.Šiaulytis. Talino senojo miesto gynybinės sienos pagrindiniai,

 Didieji jūros vartai.

 Bokštas Storoji Margarita. 2018. Škicas akvarele

K.K.Šiaulytis. Talinas. Senamiesčio gatvė. 2018. Škicas akvarele

Rudens vakaro koliažai

K.K.Šiaulytis, Ruduo Kernavėje. 2013. Akvarelė. 24 x 32

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Rudens vakaro koliažai

Rudens vardas primena šio metų laiko ypatingą, jau mūsų protėvių pastebėtą bruožą – vienos spalvos viršenybę. Tikrai, tris mėnesius, tarp žaliosios vasaros ir akinančiai baltos žiemos, mūsų platumose stebime viliojantį, bet ir neramų rudų atspalvių šokį. Padangėmis plaukia margi, anot daktarės Eugenijos Šimkūnaitės – nasturtų spalvomis švytintys debesys, kur pasisuksi, šmėžuoja, įmantriomis kilpomis sukasi nuo medžių krentantys gelsvai, rausvai, pilkšvai rudi lapai; palaukėse, vėjui dvelktelėjus, sudžiuvę žolynų stiebai, bei viksvų ir smilgų balsvi, juosvai violetiniai sąvašynai barsto irgi juosvai rudas sėkleles. Gal dėl sutrumpėjusio dienos laiko, gal sumažėjus saulės spindulių intensyvumui, visur kur  įžiūrime rusvą atspalvį.

 Rugsėjo žaluma – kitokia nei biržely. Mėlynuose miškų horizontuose tviska geltoni beržynų lopai, raudonos klevų skiauterės puošia sodybų, parkų gojus. Spalyje patiriame didžiąsias rudenines permainas. Naktinės šalnos tarsi sodininko žirklėmis iškarpo gėlynus – dar vakar tiesiog liepsnoję jurginų žiedai nusvyra, blunka kosmėjų saulutės, neatsigaus ir sustirusios melsvės. Lapuočiai medžiai, lyg susitarę, keičia spalvą ir jau šakų skulptūriškais rezginiais remia dangų. Dabar, nukritus žaliajai uždangai, mūsų kraštovaizdis primena padrikus skiaučių koliažus, akys stebi tarsi dadaistų sukurtą paveikslą – štai pakalnėje rangosi nuogi krūmynai, už jų, lyg raketos stypso smailiaviršūnės eglės, prie vieškelių kryžkelės rikiuojasi senų medžių juodi stuobriai, tarp jų – tvoros, namų stogai, sukrypusios pašiūrės, plynuose laukuose suartas dirvas riboja metų metais nešienauti pagrioviai, pelkynai. Orai irgi sumišę – lietaus, krušos šuorus keičia saulėtos penkiaminutės, vakarų vėjo gūsius nutildo šiaurys, vakarop viskas nurimsta, arba atvirkščiai – prakiūra juodi debesys… Jau daug metų stebiu, prasidėjus lapkričiui, nebėra kam kristi – gal lapija ne tokia gaji, kaip priešindustriniais laikais? Paskutinis rudens mėnuo visiškai nenuspėjamas – galimos darganos, sniego pūgos ar vėlyva bobų vasara, bet drąsiems rudakepuriams žvirbliams dėl to, – nei šilta nei šalta. Jie linksmai šabakštynuose čirška, barasi: susiprotėkit, pripažinkit, balsuokit! Visi trys pavasario mėnesiai paukščių vardais pavadinti: kovas, balandis, gegužė, tad reikalaujame – lapkritį žvirbliu pervadinti!

 Ne mažiau margas ir rudens kultūrinis gyvenimas. Po improvizuotų kūrybinių atostogų viena po kitos pasipila dailės parodos, skamba Poetinis Druskininkų ruduo, internete kviečiama į Kvepalų blusturgį ir pranešama apie ilgai laukto MO muziejaus atidarymo šventę. Naują sezoną skelbia tuzinas televizijų, dramos teatrai, koncertų rengėjai. Rugsėjo viduryje ir mano personalinė akvarelinių škicų paroda “Aktai” atidaryta Estijoje, Jogevos mieste. Ten ruduo (sügis), tokios pat spalvos kaip pas mus.

 Meno istorikai teigia, jog koliažą mene prieš šimtmetį įtvirtino dadaistai. Šios avangardinės grupuotės  literatai kūrė eilėraščius rikiuodami atsitiktinius žodžius, dailininkai barstė laikraščių skiautes ir klijavo jas ten kur buvo nukritusios. Chaotišką, anarchistinę, koliažinę dailės kūrybą deklaravę dadaistai tarsi nuspėjo ateitį – dabarties virtuali komunikacinė erdvė – tai milžiniškas skiautinys, sudurstytas iš milijardų įvairiausių pranešimų, žinučių, manipuliacijų, fotonuotraukų, muzikinių įrašų – nardome tame bekraščiame informacijos vandenyne, nenuspėdami ką rytoj žiūrėsime, skaitysime, klausysime. Kiekvienas patyrėme, – sėdėdami priešais televizorių, koliažo metodu renkamės laidas, organizuojame savo TV programą – pulteliu bėgame nuo vienos kalbančios galvos prie kitos, keičiame šokius į detektyvą, klausomės žinių, kol neatsibosta, dalyvaujame krepšinio rungtynėse ar istorinėse kautynėse… Viena tema domimės keliolika minučių, kitai skiriame pusvalandį, bet dažnai net sekundžių užtenka, kad peršoktume į naują diskursą. Dar labiau koliažiškas feisbuko fenomenas. Jei turi ten bent šimtą draugų – kažin, ar prisiminsi, ką kuris šiandien publikavo – filmą iš turistinės kelionės po Antarktidą, ar savo sodo rudens derliaus nuotraukas – moliūgų portretus.

K.K.Šiaulytis, Lapkritis. 2016. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis, Spalio trisdešimtąją - rudens spalvų akordai.

 Nevėžos ežero pakrantė. Anykščių savivaldybė. 2014. Akvarelė. 24 x 32

K.K.Šiaulytis, Jurginai. 2007. Akvarelė. 32 x 24

K.K.Šiaulytis, Parko alėja. Rugsėjis. 2014. Akvarelė

K.K.Šiaulytis, Kosmėjos. 2008. Akvarelė. 

K.K.Šiaulytis, Rudens vakaras. 2016. Akvarelė. 24 x 32

Kelionės per metų laikus

K.K.Šiaulytis. Piliakalnis Skuburkalnis. Kaltinėnų-Upynos 

vieškelis leidžiasi į Akmenos upės slėnį. Šilalės savivaldybė.

 2007.Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Kraštovaizdis nuo Kukaveičio kalno.

 Kelias Vilnius - Širvintos, Širvintų link.

 2005. Akvarelė. 42 x 29,7

Popiežiaus vizito šviesa

K.K.Šiaulytis. Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į Dangų

 (pranciškonų) bažnyčia. Vilnius. 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai

Popiežiaus vizito šviesa

Nelauktai, kitaip nei pranašavo orų prognozė,

Saulė lydi Popiežiaus vizitą Lietuvoje.

Įkvepiantys Popiežiaus Pranciškaus žodžiai

 pasakyti Kaune, Nemuno ir Neries Santakoje,

nušvietė mus ir kita - bendrystės šviesa.

Atrodo, Lietuva tapo gražesnė!

Panorau paieškoti tokių Lietuvos vaizdų savo akvarelių, škicų archyve.

K.K.Š.

2018 09 23

K.K.Šiaulytis. Prisikėlimo kryžius. Kaltinėnai, Šilalės savivaldybė.

 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, padrąsinimai, paraginimai

 pakvietė mus dar kartą apsidairyti -

 prisiminti savo tautos istoriją, pasižvalgyti savo krašte,

 atnaujinti priesakus kuriuos daugelis tarėme 

1990 metais atgavę šalies nepriklausomybę.

K.K.Šiaulytis. Ratnyčia netoliese Ratnyčios miestelio. 

Druskininkai. 2016. Akvarelė. 42 x 29,7

K.K.Šiaulytis. Šv. Mikalojaus bažnyčia. Vilnius.

 2001. Akvarelė, akvareliniai pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Sakykla Visų Šventųjų bažnyčioje Vilniuje.

 2001. Škicas. 32 x 24

K.K.Šiaulytis. Didkiemis. Šv. angelų Sargų bažnyčia. Šilalės savivaldybė.

 2018. Akvarelė, pieštukai. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Cedrono upelis Vilniaus Kalvarijose.

 2018. Akvarelė, sepija pieštukas. 29,7 x 42

Kuršių nerijos akvarelės (2) Matymo polėkiai

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplauka po rytinio lietaus.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje

Rudenėjančios Nidos darvasara (2)

Matymo polėkiai

Nurimo nuo jūros atslinkęs rytinis lietus – Nida tviska, tarsi ką tik nulieta akvarelė. Pilkšvo debesies velkamas įstrižas dulksnos šydas dar kybo virš Skruzdynės, toldamas murkdo Bulvikio ragą, bet jau ir brenda per marias Drevernos link. Senamiestyje, Atragyje, aitra nutviskusiomis šakų gijomis susisukę pušų viršūnės, sodri jų spyglių žaluma, sodybų stogai, langai ir langinės, gėlynai – švyti drėgme, tarsi dailininko teptuku atgaivinti. Šaligatvių balas, žolynų rasą pasveikino pro miglą šyptelėjusi saulė, o jai pavymui ir laimingi Nidos svečiai labina vienas kitą. Kas jau ieškojo skėčio, kas plataus apsiausto, o paaiškėjo – vėl bus giedra diena!

 Dailininkai, „Plekšnės“ klubo plenero dalyviai, svetingame „Jūratės“ viešbutyje dar geria rytinę kavą, o pamario varnos jau pietauja – ankstyviems pusryčiams rinko sausose panamėse per vasarą įmitusius vorus, o dabar, po lietaus, jau ragauja žalių bangų atplukdytas gėrybes. Jei smalsu, gali kiaurą dieną varnas sekioti, fotografuoti jų nuotykius. Matyt, ir jos mus stebi, atpažįsta, įtraukia į savo šimtametę atmintį. Nidiškiai didžiuodamiesi mini pilkasermėges kaimynes – jei kurią pyragu pavaišinsi, neužmirš, pasveikins dėmesiu ir po trisdešimties vasarų... Girdėjau visokių legendų apie vietines varnas, - jos išmintingos, apsukrios, bendruomeniškos, landžios gudruolės: nurinko jauname sode taip lauktą graikiškų riešutų derlių, nulesė braškes, apgavo šunelį, pavėsinėje pietaujančių kaulija rūkyto karšio, kai važiuoji dviračiu, nesitraukia iš kelio, šaiposi, prakirto automobilio stogą,  – gerai, kad jos nemoka kalbėti, – nežinia, ką apie mus pripasakotų... Marios čia pat, bet pats mačiau, kaip iš lietaus balos varna sveikuolė vandenį gėrė – negilu, tad pritūpė, galvą paguldė šonu, kad snapą apsemtų, siurbtelėjo, ir tai kartojo, kol atsigaivino. Į saugomų gyvūnų bylą varnų, kad ir nepaprastai sumanių, gamtininkai gal neįtrauks, bet Kuršių nerijos istorijoje jos jau įrašytos. Nidos muziejaus ekspozicijoje, lyg vaizdžiame Edgaro Alano Po detektyve, atskleidžiama, kaip čia, kažkada, varnos buvo gaudomos tinklais, nutrenkiamos, užgeriamos, sūdomos, skanaujamos.

 Kiti jūrų marių skrajūnai – kirai, tarsi vėjo sparnais siaučia Nerijos padangėse. Vienas jų pulkas klykdamas sukasi virš uosto, kitas, tarsi žuvų tuntas sprunka nuo kranto, o tada pabyra, pavieniui tolsta kas sau, atrodo, nebegrįš, bet, žiūrėk, persigalvojo, ir štai jau vėl sklęsdami nutūpia ant prieplaukos molo, ant laivelio, boto stiebo ar raudono plūduro. Stebėdamas kirus pagavau mintį – mūsų žvilgsnis Nerijoje blaškosi kaip ir šie paukščiai, – tai plaukia jaukiais pušynų smėlynų kraštovaizdžiais, džiaugiasi linksmais vasariškais įspūdžiais, spalvomis, tai šauna į saulėtas aukštumas, ar nuklysta į tuščią jūros horizontą, – bet akių neatitrauksi, atrodo, ten, į jūros tolumas, ir pats jau persikėlei... Pasijauti kybąs šalia balto debesies – kaip ketvirtosios dimensijos klajūnas, žemė nutolo, bangos plukdo tavo mintis, o jos – pavirsta bangomis?

 Matymo laisvas polėkis, giminystės su gamtos galiomis pajauta – gal būt, svarbiausi  buvimo Nerijoje atradimai, vertybės, kurios žadina asmens kūrybinę raišką.

 Bandydamas perprasti Kuršių nerijos slaptingą trauką esu taręs – šiame trapiame, – vėjų, audrų ir vandenų suplukdytame smėlio ruoželyje – eldijoje, kaip niekur kitur, gali patirti nuolatinį kūrinijos atsinaujinimą, tarsi pradžios versmę, gyvastingą gamtos stichijų – vandens, žemės, oro ir ugnies žaismę. Visoje mūsų Žemės planetoje tokios ypatingos vietovės žinomos nuo seno, jos garsios savita būties estetika, istoriniu likimu, gamtos dovanomis.

K.K.Šiaulytis. Varna smalsuolė.

 2016. Akvarelinis škicas. 24 x 32

K.K.Šiaulytis. Šermukšnio kopa.

 2017. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Paskutinis saulės žvilgsnis į Nidos uostą.

 2018 08 29. Akvarelinis škicas. 24 x 32

***

Rugpjūčio 29 d. Nidoje, uoste stebėjau besileidžiančios saulės

 spindulingą tapybą čia susispietusių jachtų stiebuose, marių vilnyje

 - plūduriavo auksas, skraidė žvaigždės, liejosi purpuras 

- Nidą jau dengė Urbo kalno šešėlis, 

o uostas spindėjo, lyg kokia pasakiška švytinti sala.

 Tačiau šešėlis greitai plėtėsi, slinko artyn -

 akvarele pagavau tik paskutines saulės nulietas spalvas. 

Netikėtai pasirodęs "Kuršis",

su tarsi kino teatro ekranas tviskančia bure, irgi stabtelėjo mano škice...

K.K.Šiaulytis. Nida. Purvynės pakrantėje. Permaininga šviesa.

 2018. Akvarelė. 29,7 x 42

K.K.Šiaulytis. Nidos prieplaukoje. Dulksna.

 2018. Akvarelinis škicas. 24 x 32