K.K.Šiaulytis. GALERIJA: lapkričio 2025

2025 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

DAILININKO MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI

M. Dobužinskis. Vilnius. Gatvelė.

1906. Akvarelė. Vilniaus senamiesčio žinovai,

be abejo čia atpažino Šv. Kazimiero gatvę.

Kęstutis K. Šiaulytis

DAILININKO

MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI

Šiemet minime didžio menininko, keliautojo Mstislavo Dobužinskio 150-ties metų jubiliejų. Dailininkas gimė Novgorode (1875 08 02), mirė – Niujorke (1957 11 20). Simboliška, abiejų miestų vardai turi žymenį – naujas.

M. Dobužinskis daugeliui žinomas kaip teatro dailininkas – scenografas, teatrinių kostiumų kūrėjas. Bet jis – ir grafikas, akvarelininkas, knygų iliustratorius, portretistas, škicuotojas. Daugeliui tikriausiai sensacija, kad jis buvo ir Peterburge leistų humoro žurnalų karikatūristas, subtilių šaržų autorius. Dobužinskis, kur bebūdamas, kur nukeliaudavęs, su savimi visada turėjo piešimo bloknotų pluoštą, kad pripildęs vieną, tuoj galėtu pratęsti tekstinius ir grafinius užrašus kitame. Kelionių kryžkelės laukė dailininko nuo pat vaikystės. Jo tėvas, aukšto rango carinės armijos karininkas, buvo priverstas tarnauti tai viename, tai kitame Rusijos imperijos paribyje, bet likimas lėmė grįžti ir į protėvių kraštą – Lietuvą. M. Dobužinskis, dar būdamas Vilniaus gimnazistu, gal paviliotas senosios Lietuvos sostinės romantikos, susidomėjo daile. Jau po studijų Peterburgo universitete bei garsiose Miuncheno dailės mokyklose, tarp kelionių po žymiausius Europos miestus, vis surasdavo laiko užsukti ir į Vilnių. Šiandien, dailininko kūrybai skirtuose albumuose, šalia Peterburgo, Londono, Paryžiaus, Neapolio, Venecijos škicų, piešinių, tapybos darbų, švyti ir paslaptingą tikrovę pasakojantys Vilniaus senamiesčio akvareliniai reginiai. M. Dobužinskio dailėje miesto temai skirta daugybė lakštų: vienur jo pieštukas bėga kokio jaukaus skersgatvio grindiniu, kitur – įstrigęs tarp milžiniškų belangių sienų ar pasiklydęs stogų, kiemų, kiemelių labirintuose, dar kitur kyla futuristiniais sparnais ar pasakoja karo griaunamų dangų siekiančių mūrų istorijas. Dar XX amžiaus pradžioje, M. Dobužinskio akvarelės su Peterburgo, Vilniaus motyvais buvo išleisti atvirukais, kurie dabar yra tapę kolekcininkų-filokartininkų geidžiamu lobiu. Šiame puslapyje publikuojami M. Dobužinskio darbai – iš mano senosios spaudos rinkinio.

M. Dobužinskis. Kunigaikštis Gediminas

medžioklėje. Iliustracija B. Sruogos knygai

„Giesmė apie Gediminą“, 1938.

M. Dobužinskis. Vilnius, Pilies,

dabar Bernardinų gatvė. Atvirukas išleistas

apie 1907 m. Tokį atviruką savo

korespondencijai buvo įsigijęs M. K. Čiurlionis.

M. Dobužinskis. Fustel de Coulanges

knygos „Senovės miestas“ viršelis.

1933, Kaunas. Piešinyje – Atėnų Akropolio motyvas.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“

atsklanda „Tikybiniai senovės įsitikinimai“. 1933.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“

atsklanda „Šeima“. 1933.

M. Dobužinskis. B. Sruogos knygos

„Giesmė apie Gediminą“ viršelis 1938, Kaunas.

M. Dobužinskis. Titulinis B. Sruogos knygos

„Giesmė apie Gediminą“ puslapis.

Iliustracijoje – heraldinis

Vilniaus Gedimino pilies įvaizdis. 1938.

M. Dobužinskis. Gedimino sapnas.

Iliustracija B. Sruogos knygai

„Giesmė apie Gediminą“, 1938.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 46.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2025 m. lapkričio 18 d., antradienis

DRUMZLINO RUDENS ŽVIRBLIŲ BALIUS

K. K. Šiaulytis. Kavos gurkšnio gaivalai. Atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUMZLINO RUDENS

ŽVIRBLIŲ BALIUS

Šioje pašnekų esė antraštėje tikriausiai jau įžvelgiate ironiškas mūsų gyvensenos užuominas, bet ne – po ja nugulęs tekstas, visai ne internetinės žiniasklaidos meniu apžvalga. Tai, tik keli pastebėjimai apie minimo kalendorinio laiko atkarpą.

Kai pasivaikščiodamas rudeninio parko alėjoje atsargiai brendi per rūko maršką, atrodo, kad ta migla tau ir ausis užkimšo – tyla, tarsi pabalusių kerpių keras guli po medžiais kartu su nukritusių lapų guotais. Bet, netikėtai, ryžtingas drąsaus žvirblio – čirkšt-čir-čirikšt, skambantis lyg brėžiamo degtuko dainelė, pažadina klausą. Jau girdi – visas tų žvitruolių būrys klega tankių krūmų šabakštyne, nubrizgusių lapelių raizgalynėje, atrodo, kad jie, ten laužą nori užkurti.

Rudai pilkas, su juodais įkrapais žvirblis – pats atkakliausias rudens gurmanas. Jau rugsėjyje užmiršę šeimomis nugyventą vasarą, palikuonių auginimo rūpesčius, žvirbliai sugrįžta į kolektyvinio gyvenimo šventę. Švirrrrt! – plasnojančių sparnų švilpesys praneša, kad nuo rusvo žolyno pakilo gal keturiasdešimties naujųjų bičiulių būrys, jei ne tas garsas, manytum, kad čia tik vėjas plaiksto medžio šešėlį... Lapkrityje, mano palangės žvirbliai tupinėja papūtę krūtinę lyg pakulų kuodelį – taip saugo savo kaulelių šilumą. Bet, vis tik, šis paukštis savo charakteriu, spalva ir žadintuvo čirškalu, labiau primena aktyvesnį nei lino kuokštas pradą, sakyčiau – grietinėle balintą kavą. Gal todėl, žvirbliai taip mėgsta vasarines lauko kavines – nuo jų stalų pasitraukia tik nubaidyti.

Rudens diena trumpa lyg akligatvis. Vakarop, vos per pusvalandį sutemos pavirsta naktimi, iš miestų kamščių ištrūkę automobiliai skuba glaustis savose šalikelėse, žvirbliai migdosi suneštinėse gūžtose, o žmonės, sukritę fotelių duknose spungso daug žadančius ekranus. Už namų slenksčių likusi realybės tikrovė – lyg priešų apgulta tvirtovė: ten slankioja sapnų ir filmų herojai, reklaminių svajonių deivės, pramanų pamėklės, prietarų skeletai. Dar ir astrologai naktinėja pakiemiais – bando žvaigždėtame skliaute išskaityti mūsų nuolat klumpančios vyriausybės ateitį.

K. K. Šiaulytis. Rudens taurė. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Draugystė. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Aktualus klausimas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Pabėgėliai iš daugiaveidžio jutubo. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Kranklys rado informacijos skiautę. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Astrologo kelionė. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Instagramo undinė. Atvirukas

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS", 2015, Nr. 45.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35141-2025-11-19-drumzlino-rudens-zvirbliu-balius

2025 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS IŠ SEIMO ir „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“ AKMUOSĖDIS

K. K. Šiaulytis. Parodos lankytojus sveikina

Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė.

Škicas.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS

IŠ SEIMO

Lapkričio vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių, hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA) kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas, o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje atidaryta paroda „Vaclovas Intas – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė, Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra 32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.

Į tos dienos renginius pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai, ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir duonos kisielių.

Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.

K. K. Šiaulytis. Žemaitijos turizmo

informacijos centro iškalbingoji gidė Auksė.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Politikas, diplomatas,

žemaitis iš Kretingos – Antanas Vinkus.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Žemaičių kultūros draugijos

prezidentas Algirdas Žebrauskas.

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Gydytojas, Mosėdžio akmenų

muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19).

Šiam portretui garbusis Žemaitijos patriarchas

man pozavo savo sodyboje, 2005 metais. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. “AKMUOSĖDIS”, nauji žemaičių padavimai. Iliustracija.

Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“

AKMUOSĖDIS

Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.

Šie tekstai ir piešiniai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35097-2025-11-12-zemaitiskas-reportazas-is-seimo

2025 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

SLĖPINGI NATIURMORTŲ GAIVALAI

K. K. Šiaulytis. Blunkančių rugpjūčio dienų

nuotaika. 2025. Akvarelė, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

SLĖPINGI NATIURMORTŲ GAIVALAI

Peizažas, portretas, natiurmortas – tai, mūsų visuomenėje bene žinomiausi dailės reiškiniai, tiksliau tariant – dailės žanrai. Bet ir šie žodžiai tapo tokie įprasti, kasdieniai, kad net neįtariame juos esant tarptautiniais klajokliais. Lotynų kalbos „protraho“ – ištraukiu, iškeliu aikštėn, išryškinu, virto prancūzišku „portrait“, kurį ir mes kiek pakeitėm, sulietuvinom. Mielos damos ir ponai nutarę įsigyti savo portretą, jei tik žinotų, kad bus „išryškinti“, kažin ar neprarastų noro pozuoti dailininkams? Žodis „natiurmortas“ irgi atklydo iš Italijos, Prancūzijos: „natura morte“, tai – negyvoji gamta. Anglų, vokiečių kalbose kiek švelniau nusakytas šis dailės žanras – „still life“. Manau, koks alchemikas, o gal ir šiuolaikinis fizikas, lengvai įrodytų, jog mus supantys daiktai, nors ir bežadžiai, vis tik yra kupini slaptingos energijos, o gebančiam žvelgti atidžiau – ir turi ką papasakoti. Istoriniuose filmuose tikriausiai esate matę kaip atrodė Viduramžių ar Renesanso epochų alchemiko laboratorija – stalai nukrauti visokiausiais mineralais, buteliukais, palubėj kabo džiovintas krokodilas, gyvačių išnaros, lentynose guli vėžlių kiautai, stypso kranklių iškamšos, kažkokių gyvūnų skeletai. Ne prasčiau atrodė ir Naujųjų ar Apšvietos amžių mokslininkų-keliautojų kabinetai, tik čia, greta navigacinių instrumentų, gaublių, teleskopo, visokių fosilijų, dar rikiavosi iš tolimų kraštų parvežtos ritualinės aborigenų kaukės, šamanų būgnai, indėnų tomahaukai. Mūsų dienomis, ne vieną kolegą sutinku sendaikčių mugėse, antikvariatuose, kiti dar aplanko šiuolaikinius namų apyvokos salonus, kur irgi medžioja jau nūdienos dizainerių sukurtus daiktus. Keisti, nekasdieniai artefaktai neprarado žavesio, jų pagalba savo namų interjeruose kuriame savitas instaliacijas, originalius natiurmortus dėliojame sodo terasose, balkonuose, virtuvėse. Ten, auksaveidžiai svogūnai, česnakų mąslios galvos, kietakakčiai moliūgai belaukdami savo eilės valgiaraštyje, puikuojasi pintine įrėmintame, atidžiai sukomponuotame erdviniame „paveiksle“, o šarvuotą krūtinę išpūtęs ananasas, kaip ir storžievės kriaušės, dažnai perkami tik, kad pritaptų stalo natiurmorte, dubenyje šalia vynuogių kekių, greta vazų su gėlėmis, kad geriant Kolumbijos kavą pasakotų savo vizualines istorijas.