Kęstutis K. Šiaulytis
ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS
IŠ SEIMO
Lapkričio
vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija –
istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir
daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių,
hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi
net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik
dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus
panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir
krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA)
kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas,
o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame
šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas
Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio
regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė
Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai
pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios
žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems
Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams
už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje
atidaryta paroda „Vaclovas Inta – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos
muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė,
Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra
32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino
prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems
įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.
Į tos dienos renginius
pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek
tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė
susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink
Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai,
ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš
Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo
informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai
dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų
daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir
duonos kisielių.
Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.
Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“
AKMUOSĖDIS
Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.
Šie tekstai ir piešiniai publikuojami
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą