Vakaras

Vakaras

2026 m. vasario 4 d., trečiadienis

DADA REVOLIUCIJA

K. K. Šiaulytis. DADA koliažinė kaligrafija. 2015

Kęstutis K. Šiaulytis

Pasižvalgymai meno skliaute

DADA REVOLIUCIJA

Šiandien, 2026-ųjų vasario penktąją, prieš 110 metų Ciuriche užgimė iš koto verčiantis menininkų judėjimas – DADA. Tos keturios raidės – tai ne koks nors žodžių trumpinys – abreviatūra, pvz.: Durniuojantys Arkliaganiai Dainuojantys Avinai. Tačiau, manau, tokį išaiškinimą, judėjimo pradininkai, šyptelėję priimtų. Vis tik, DADA – tai iš prancūzų kalbos žodyno ištrauktas žodeliukas nusakantis vaikišką arkliuką ant pagalio, tokiais jodinėja ir mūsų dienų penkiamečiai. Lietuviškai, medinį vaikų ašvienį vadinčiau „lazdaarkliu“ arba „žirgalazde“.

 Dadaizmo lizdavietė, vieta kur išsilukšteno, apsiplunksnavo būsimieji judėjimo manifestai, buvo tokia jauki vietelė, „Voltero kabare“ – nedidelės Ciuricho užeigos saliukė. Čia, 1916-aisiais, kasdien rinkdavosi nuo Europoje vykstančio karo pabėgę dailininkai, poetai, rašytojai, karštų diskusijų siautulyje subrandinę ryžtą ne atnaujinti Meną, o sulaužyti visus Didingojo, Gražiojo Meno postulatus. Kaip kažkada narsus filosofas Volteras (1694 – 1778) šokdino Europos diduomenę, aristokratiją, taip ir jo vardą savo gūžtai suteikę naujo pasaulio protagonistai skelbėsi griovėjais, bet ir naujos kūrybos šaukliais.

 Pavieniai menininkai – Prancūzijos modernistai, Vokietijos ekspresionistai, Italijos futuristai jau ardė užsakomojo meno postamentą, o dadaistai deklaravo tiesmukai – tik pats kūrėjas sprendžia kas yra menas, o kas – tik buduarų krakmolai ar vario skambalai.

  Kaip sekėsi menininkams dadaizmo idėjas realizuoti savo kūryboje? Tai – nuostabi, šimtmetinė istorija! Galiu parekomenduoti, interneto kryžkelėse pasekti kelių didžiųjų dadaistų: prancūzo Marselio Diušano (Marcel Duchamp 1887 – 1968), vokiečio Makso Ernsto (Max Ernst 1891 – 1976) ir amerikiečio Mano Rėjaus (Man Ray 1890 – 1976) kūrybos kelią.

 Šiame puslapyje – mano DADA Atvirukų rinkinys.

K. K. Šiaulytis. DADA arkliukas – lazdaarklys, 
arba – žirgalazdė. 2015

K. K. Šiaulytis. Prabilusi akvarelinės paletės dėmė. 2026

K. K. Šiaulytis. Kūrybinės pasąmonės jungtys. 2025

K. K. Šiaulytis. Kūrybingumo versmė. 2026

K. K. Šiaulytis. REVOLIUCIJA! 2025

K. K. Šiaulytis. Skrybėlėtasis, 
bet tai – ne Renė Magritas! 2024

K. K. Šiaulytis. Dvigubas autošaržas. 2025


Straipsnis publikuojamas
 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 5.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. sausio 28 d., trečiadienis

ŠUOLIAI PER ŠIMTMEČIŲ SLENKSČIUS

K. K. Šiaulytis. Paplūdusi Venta ties Papilės
 piliakalniu. 2002. Akvarelė. Povilas Višinskis
 ir jo bendražygiai, garsiojo spektaklio 
Palangoje “Amerika pirtyje” aktoriai, 
po spektaklio keliaudami per Žemaitiją, 
aplankė Simono Daukanto kapą 
Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. (1899).

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠUOLIAI

 PER ŠIMTMEČIŲ SLENKSČIUS

 Mūsų visų įvykdytas, ilgas, gal net iki šiol vykstantis šuolis per dvidešimtojo – dvidešimt pirmojo amžiaus slenkstį, buvo (yra) gan sudėtingas. Manau, pradėjome 1988-aisiais, spalio 22-23 d., Vilniuje, simboliška – Sporto rūmuose. Įveikėme ne tik įspūdingą skaitmeninį barjerą (2000), bet, svarbiausia, atkūrėme valstybės Nepriklausomybę, pakeitėme politinę, ekonominę santvarką, atsivėrė kompiuterijos, naujų technologijų epocha, kaip ir kelionių vartai į pasiilgtąją Europą bei visą „pasaulinį kaimą“.

 2025-aisiais paminėtas Povilo Višinskio (1875 06 28 – 1906 04 23) 150 metų jubiliejus bei, deja, šiųmetinė šio didžio Lietuvos kultūros žmogaus 120-oji mirties sukaktis, kviečia prisiminti kitą skrydį per šimtmečių slenkstį – kaip Lietuva kilo iš devynioliktojo į dvidešimtąjį amžių. Rašytojo, literatūros mokslininko Adolfo Sprindžio (1921 01 29 – 1986 12 21) paskelbtoje Povilo Višinskio monografijoje (išleista 1978), lengva, tikro žinovo, atidaus tyrinėtojo plunksna, per vieną asmenį atskleistas tas neįtikėtinų permainų metas. P. Višinskio gyvenimo kelionė prasidėjusi Žemaitijos glūdumoje, Ušnėnų kaimelyje, Ventos slėnių pagairėse, išsprūdusi iš po šiaudinės valstiečių pastogės, knygoje srovena rašytojo kuriama žodinga upe, netrukdo nei kur ne kur toje versmėje kyšantys, aštuntajam dešimtmečiui būdingi socialistinio realizmo užkalbėjimų rieduliai.

Skaitai ir stebiesi, kaip Višinskis, dar besimokydamas Šiaulių gimnazijoje tarsi pajuto savo likimą – tapti šaukliu, kviesliu į ateitį. Gimtajame sodžiuje, kaimynėje Julijoje Žymantienėje (1845 06 04 – 1921 12 07) įžvelgė rašytojos talentą – Poviliukas atrado Žemaitę! Gretimame miestelyje, Užventyje, aptiko ir mielą dvarininkaitę Mariją Pečkauskaitę (1877 03 08 – 1930 07 24), Povilo vis raginama rašyti – ji tapo Šatrijos Ragana! Ir Sofija Pšibiliauskienė – Lazdynų Pelėda (1867 09 28 – 1926 03 14) savo prisiminimuose pasakoja apie P. Višinskio dėmesį jos kūrybai. Plati visuomeninė, žurnalistinė, publicistinė Višinskio veikla suvedė jį bemaž su visais to meto lietuviškos spaudos (vis dar draudžiamos!) autoriais. Jo bičiuliais, bendražygiais tapo poetas Pranas Vaičaitis (1876 02 10 – 1901 09 21), rašytojas Jonas Biliūnas (1879 04 11 – 1907 12 08), rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861 03 18 – 1943 06 14). Kartu su Bite, 1898 metais aplankė Naumiestyje gyvenantį vieną žymiausių tautinio atgimimo vedlių, laikraščio „Varpas“ redaktorių Vincą Kudirką (1858 12 31 – 1899 11 16). Žvelgdami į šalia šių pavardžių, slapyvardžių surašytas datas, prisimindami minimų asmenų veiklą, galime tarti – jie visi buvo naujo, dvidešimtojo amžiaus pranašai, laisvos, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai. Atrodytų, Vincas Kudirka neįveikė to amžiaus slenksčio, to skaičiaus – 1900, bet, ne – jo sukurtos giesmės žodžiai, tarsi testamentas ir šiandien skamba mūsų šalies himne.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio
 viešoji biblioteka ir Žemaičių kultūros draugija 
„Saulaukis“ išleido P. Višinskio atminimui skirtų 
ekslibrisų parodos katalogą „Kilk ir kelk“. 
Viršelyje dailininkės Rūtos Mozūraitės darbas,
 lino raižinys. Katalogo sudarytoja Asta Kaktytė.

 Šiauliečio dailininko Kazio Bimbos
 ekslibrisas Povilui Višinskiui. Lino raižinys.

 K. K. Šiaulytis. Laukuva amžių sandūroje. 2001. 
Akvarelė. Povilas Višinskis 1896 metais 
vykdydamas universitetinį projektą „Antropologinė
 žemaičių charakteristika“, vežimaičiais, bričkomis,
 o kai kada ir pėsčias, aplankė visą Žemaitiją.

K. K. Šiaulytis. Šiauliai, Sukilėlių kalnelio
 Nepriklausomybės obeliskas. 2013. Akvarelė. 
Paminklas atidengtas 1935, architektas Karolis Reisonas.

Straipsnis publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 4.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. sausio 21 d., trečiadienis

ŠALČIO MARATONAS

K. K. Šiaulytis. Termometro stebuklai.
 Humorografija.

K. K. Šiaulytis. Nori daugiau. Humorografija.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŠALČIO MARATONAS

Pašnekų esė

 Gal todėl, pastaruoju metu šiauriniame pusrutulyje taip atšalo, nes visų čia reziduojančių čiabuvių dėmesys nukrypo į tolimąją ledjūrių salą – Grenlandiją. Matyt, tuo rūpesčiu, išgąsčiu, prisišaukėme iš ten atslinkusius ciklonus, kurie baltomis meškomis nugulė ir Lietuvėlės žiemkenčių laukus. Rodos, dar vakar buvome užmiršę jog toks kraštas iš vis egzistuoja – tenykščiai dainininkai nedalyvauja Eurovizijos gražuolių konkursuose, nevyksta ten Rogių Dakarai, o vietiniai ruoniai, dar neišvystė valstybės tarnautojų-poilsiautojų taip mėgiamo konferencinio turizmo. Bet, štai, šulas amerikonas, pastaruoju metu išgarsėjęs permainų politikas, panoro tą salą, lyg koks viduramžių vikingas iš naujo atrasti, prie savo šalies krantų tarsi kokį aisbergą atplukdyti. Visi sukrutome žemėlapius tyrinėti – kaip ten Grenlandija šalia Niujorko ir Laisvės skulptūros įsikomponuotų?

 Aš, irgi Arkties meridianus ėmiausi naršyti, o būdamas įžvalgus portretistas, nelauktai pastebėjau tos super didelės salos panašumą su Kalėdų Seneliu. Vingriame Grenlandijos kontūre išvydau garbanų susuktą vešlią barzdą, baltais archipelagais, pinkliais sąsiauriais papuoštą aukštą kaktą – beliko tik, tam baltaveidžiui Santa Klausui gražią kepurę pritaikyti. Kai ją nupiešiau, išdygo ir dovanų maišas, o tada, tarsi iš debesų nukrito, šalia to gėrio įsikomponavo ir bėdžius Donaldas. Sako, jis kažkokio svajoto prizo negavo, tad dabar verkšlena, prašo plačiau gausybių maišą atverti...

 Tik aiškiaregiai horoskopų rašytojai galėtų išpranašauti kaip šalčio maratono trasoje klostysis karštakošių Lietuvos politikų likimai. Slidinėja ir kairė, ir dešinė, centristai čiuožia pilvais bei alkūnėmis, o Prezidentas, kaip spauda pastebėjo – miega kelkraščių pusnynuose. Žvelgdami į padangėse šiųmetinio arkliuko įsiūbuotą mėnulio pjautuvą, galime tarti – metai bus audringi!

 Kad jau ištiko mus tokia, literatų plunksnos verta žiema, atsiverskime kažkada skaitytas Džeko Londono knygas. Sausio dvyliktąją garsiajam amerikiečių rašytojui Jack London (1876 01 12 – 1916 11 22) sukako 150 metų!

K. K. Šiaulytis. Sumanus žvejas. 
Humorografija.

K. K. Šiaulytis. Arklio metai mėnulyje. 
Humorografija.

K. K. Šiaulytis. Kultūrinis konfliktas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Rašytojo Džeko Londono ekslibrisas.

Straipsnis su visa plejada iliustracijų 
publikuojamas laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 3.
 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

2026 m. sausio 1 d., ketvirtadienis

TURTINGŲ, TURININGŲ NAUJŲJŲ METŲ!

K. K. Šiaulytis. Laimingų, turiningų Naujųjų Metų! Akrilas, 18 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

TURTINGŲ, TURININGŲ

 NAUJŲJŲ METŲ!

 Gal, tik kokią devintą žiemos šventmečio dieną, jau naują, 2026-ųjų kalendorių atvertus, pagaliau ir tikra žiema prasidėjo. Kažkur prisisiurbęs sniego į Lietuvą plūstelėjo nartus ciklonas, vijurku siausdamas, per vieną naktį medines trobas, mūriukus ir begaražius automobilius baltomis kupromis užgriuvo, pušis, egles berankoviais kailiniais apvilko, o vieškeliuose, tik kilometrų stulpelius vėpūtynuose kyšoti paliko. Kaimiečių nuostabai, nuo rugpjūčio vidurio ištuštėję sodybų gandralizdžiai vėl kupliomis gūžtomis tapo – tik raudonų snapų ten nesimatė. Bet, kol nepasibeldė darbo pirmadienis, magėjo dar kartu su Kristijono Donelaičio „Metų“ herojumi tarti:

 ... „vėl bensyk su padėjimu dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.

Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

Ak! Kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,

Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta!”

 Dabartiniais laikais, namų „kakalis“, vienam – tai spalvaraibis televizorius, kitam – klavišų karoliais apsikaišęs kompiuteris, trečiam – maigus telefonas. Tačiau tą nuostabų snygio rytą ne visi panoro  elektroninių sapnų pataluose vartytis. Pabudo nordiškasis genas – nosį šaltyje grūdinti. Į nuosavą kiemą seniūnijos neprisišauksi – patiems smagu nuo priebučio iki vartelių šiūpelėmis sniegą šinkuoti, per aukštas pusnis sodan nubristi, ten užsibuvusius kiškius baidyti. Linksma stebėti kaip papustę padus miškelio kryptimi skuodžia pilki kailinukai, nuo seno klevo šakos pabyra šarkos sparnu užkliudyta sniego sauja, pro vėjo genamų debesų eketę žvilgteli popietinė saulė – regai atsiveria geltonai oranžine šviesa švytinti kitapusybė.

 Tačiau, lyg koks būrų prievaizdas jau zvimbia kišenėj naujienų prisiuostęs mobilusis vabalas, atrodo tuoj sprogs – failuose nebetelpa karštos ir DI sukonstruotos žinios! Beje, tarp jų suradau ir naudingą patarimą: jei nori pagauti kiškį, reikia tik druskos užberti jam ant uodegos – žvairakis pats kris tau į glėbį.

K. K. Šiaulytis. Susitikimas Vilniaus
 senamiestyje. 2012. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Karšto grogo taurė. 2023. Humorografija.


K. K. Šiaulytis. Žiemašventis Druskininkuose. 2019. Iliustracija.

K. K. Šiaulytis. Žiemoja Šauklių riedulyno 
muflonai. Salantų regioninis parkas. 2025. Iliustracija.

Publikacija laikraštyje
 "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 2.
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje: