Vakaras

Vakaras

2026 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Motiejaus Valančiaus kraštas

 K. K. Šiaulytis. Kalnalio šv. Lauryno bažnyčia. 
Šventorius apjuostas krautine akmenų tvora. Akvarelė

Kęstutis K. Šiaulytis

Motiejaus Valančiaus kraštas

 Didžiojo žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus (1801 02 16 – 1875 05 17) kraštas – visa Lietuva, tačiau šiame teksto ir vaizdo pasakojime tik jo vaikystės, jaunystės Nasrėnų, Kalnalio akipločiai bei Salantų miestelio horizontai siekiantys ir Bartuvos upės apsiaustus Mosėdį, Skuodą. Pats Valančius to krašto sodžius, žmonių darbus yra minėjęs, aprašęs ne viename rašto veikale. Knygos „Pasakojimas Antano Tretininko“ nutikime „Nauji išmoniai“ rašytojas užsimena apie vaikystėje girdėtą, o gal ir pažintą Nasrėnų sodos pasiturintį ūkininką Pilypą Brazdauskį, kuris „metuose 1806, pavasarį“ iš Klaipėdos parsivežė nematytų stiebagumbių – bulvių ir netrukus ėmė jas savo ūkyje auginti. Ši data dabar laikoma bulvių paplitimo Lietuvoje pradžia, taigi – šiemet galime minėti mūsiškų bulvinių patiekalų 220 metų jubiliejų! Vyskupo gimtojo kaimo vardas tikrai ypatingas – Nasrėnai, tad nieko keisto, kad vietiniai legendų pasakoriai tarė, jog čia kažkada žemaičiai davė į kailį kryžiuočiams, paspendė spąstus, pakliuvo atėjūnai į Salanto upės nasrus – ne vienas „prūsų kryžokas“ čia galą gavo specialiai patvindinto Salanto vandenyse. Valančius tą istoriją primena pasakojime „Karė pas Salantų pilį“.

 1869 metais M. Valančiaus po pasaulį pasiųstas klajoti linksmasis kriaučius Jūzupas Viskantas, irgi beveik šio krašto vaikis – kilimo iš Palangos. Taip jau nutiko, jog Juzė pradėjęs savo kriaučišką kelionę pirmiausia pasiekė Kretingą, bet ten neužsibuvo, darbą gavo Kūlupėnuose, o iš čia jau „kumbrino“ toliau: „Perėjęs Nasrėnų sodą ir upelį Salantą“ pritapo pas gaspadorių Kazimierą Žvinklį, vėliau pas turtingą ūkininką Razmą. Valančius Palangos Juzę atveda ir į savo parapijos „sostinę“: „Atėjus nedėlios dienai, keliavom į Salantus“. Pasakojime apie Jūzupo buvimą Salantuose rašytojas randa progą paminėti ir kitas parapijas, miestelius: Mosėdį, Lenkimus, Skuodą, Ylakius, Gintališkę, Platelius, Plungę ir Karteną. Smalsu skaityti kaip Palangos Juzės žodžiais Valančius aptaria savo krašto parapijiečių elgseną, šventines giesmes, aprangą. Čia pacituosiu tik pastebėjimą apie apavą: „Visi apsiavę su batais, bet juos dėvi tiktai lig išeidami iš bažnyčios. Išėję vasarą eina basi namon, šaltame laike aunas su naginėmis“.

 Šio krašto slėnius, kalvas suformavo paskutinis čia užtrukęs ledynmetis kuris savo buvimą baigė kai jo kelių kilometrų aukščio ledkalnai tirpdami, plūsdami galingais srautais išgraužė plačiausius slėnius, kuriuose dabar sukinėjasi sraunusis Salantas, veržlioji Minija. Dabar Motiejaus Valančiaus vaikystės krašto senslėnius ir kitą ledynmečio palikimą saugo, globoja čia 1992 metais įkurtas Salantų regioninis parkas.


K. K. Šiaulytis. Salantų regioninis parkas.
 Šauklių riedulynas-kadagynas rudenį. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Palangos Juzė Salanto upės slėnyje. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Salanto upės tėkmė ties 
Kalnaliu. Kitapus slėnio – Imbarės piliakalnio
 gūbrys. Upelio pakrantės lankose gyvena
 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas paukštis – 
griežlė. 


Iliustracija Straipsnis publikuojamas 
laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 45. 
Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą