Kęstutis K. Šiaulytis
Motiejaus Valančiaus kraštas
Didžiojo žemaičių
vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus (1801 02 16 – 1875 05 17) kraštas – visa
Lietuva, tačiau šiame teksto ir vaizdo pasakojime tik jo vaikystės, jaunystės Nasrėnų,
Kalnalio akipločiai bei Salantų miestelio horizontai siekiantys ir Bartuvos
upės apsiaustus Mosėdį, Skuodą. Pats Valančius to krašto sodžius, žmonių darbus
yra minėjęs, aprašęs ne viename rašto veikale. Knygos „Pasakojimas Antano
Tretininko“ nutikime „Nauji išmoniai“ rašytojas užsimena apie vaikystėje
girdėtą, o gal ir pažintą Nasrėnų sodos pasiturintį ūkininką Pilypą Brazdauskį,
kuris „metuose 1806, pavasarį“ iš Klaipėdos parsivežė nematytų stiebagumbių – bulvių
ir netrukus ėmė jas savo ūkyje auginti. Ši data dabar laikoma bulvių paplitimo
Lietuvoje pradžia, taigi – šiemet galime minėti mūsiškų bulvinių patiekalų 220
metų jubiliejų! Vyskupo gimtojo kaimo vardas tikrai ypatingas – Nasrėnai, tad
nieko keisto, kad vietiniai legendų pasakoriai tarė, jog čia kažkada žemaičiai
davė į kailį kryžiuočiams, paspendė spąstus, pakliuvo atėjūnai į Salanto upės nasrus
– ne vienas „prūsų kryžokas“ čia galą gavo specialiai patvindinto Salanto
vandenyse. Valančius tą istoriją primena pasakojime „Karė pas Salantų pilį“.
1869 metais M. Valančiaus
po pasaulį pasiųstas klajoti linksmasis kriaučius Jūzupas Viskantas, irgi
beveik šio krašto vaikis – kilimo iš Palangos. Taip jau nutiko, jog Juzė pradėjęs
savo kriaučišką kelionę pirmiausia pasiekė Kretingą, bet ten neužsibuvo, darbą
gavo Kūlupėnuose, o iš čia jau „kumbrino“ toliau: „Perėjęs Nasrėnų sodą ir
upelį Salantą“ pritapo pas gaspadorių Kazimierą Žvinklį, vėliau pas turtingą
ūkininką Razmą. Valančius Palangos Juzę atveda ir į savo parapijos „sostinę“:
„Atėjus nedėlios dienai, keliavom į Salantus“. Pasakojime apie Jūzupo buvimą
Salantuose rašytojas randa progą paminėti ir kitas parapijas, miestelius:
Mosėdį, Lenkimus, Skuodą, Ylakius, Gintališkę, Platelius, Plungę ir Karteną.
Smalsu skaityti kaip Palangos Juzės žodžiais Valančius aptaria savo krašto
parapijiečių elgseną, šventines giesmes, aprangą. Čia pacituosiu tik
pastebėjimą apie apavą: „Visi apsiavę su batais, bet juos dėvi tiktai lig
išeidami iš bažnyčios. Išėję vasarą eina basi namon, šaltame laike aunas su
naginėmis“.
Šio krašto slėnius, kalvas suformavo paskutinis čia užtrukęs ledynmetis kuris savo buvimą baigė kai jo kelių kilometrų aukščio ledkalnai tirpdami, plūsdami galingais srautais išgraužė plačiausius slėnius, kuriuose dabar sukinėjasi sraunusis Salantas, veržlioji Minija. Dabar Motiejaus Valančiaus vaikystės krašto senslėnius ir kitą ledynmečio palikimą saugo, globoja čia 1992 metais įkurtas Salantų regioninis parkas.




Komentarų nėra:
Rašyti komentarą