K. K. Šiaulytis. Druskininkai. 

Žvelgiu į Čiurlionių sodybą. 2004. 

Akvarelė sukurta

 M. K. Čiurlionio plenero metu. 29,7 x 42

Šie Čiurlionių namai nuo 1896.

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKONIO PRELIUDAI

 Žvelgiu į M. K. Čiurlionio paveikslo „Preliudas“ (1908?) reprodukciją. Šiame kūrinyje skleidžiasi nuostabi ežero vizija: neramiose bangose baltuoja laivelių burės, tolimame krante rymo besileidžiančios saulės galva su iš jos sklindančiais spinduliais, aukštyn strėlėmis kyla septynių medžių lajos. Ežerėlis įrėmintas tarsi natų vinjetėje – abstrakčiu ornamentu, kuriame vis tik galima įžvelgti žemės rėžius, medžių grupes, vieškelius, net namelius simbolinio pusiasalio pakrantėje. Paveikslo kairėje, lyg debesys, lyg kokie žiūrovai iš anapus, kyla žmonių figūriniai siluetai. Kompozicijos puslankis atskleidžia paslaptį – visa tai, yra ištisas nedidelis pasaulis, šviesos planeta.

 Gal šiame paveiksle Čiurlionis pavaizdavo savo vaikystės pasaką prabėgusią Druskonio ežerėlio pakrantėse? Čia, kur slėpingi vandenys gundė keliauti, išplaukti luotu saulėlydin, kur iš gelmių kilo lelijos, glūdumos kvietė žvejonės nuotykiams, maudynių žaismei. Debesų atspindžių miražai, vėjų dūksmo bangos, ledo šarvas žiemą ir pavasarinio tirpsmo upeliai skubantys susirinkti ežerėlyje – tai gamtos reginių poezija, legenda, kuri vėliau, lyg zodiako Vandenio upokšnis liejosi M. K. Čiurlionio muzikoje ir dailėje.

 Įsikūrę Druskininkuose Čiurlioniai gyveno nuomotoje sodyboje rytinėje Druskonio pakrantėje, netoli ir dabar dar čia esančios garsiosios Šokančios pušies. Tik vėliau, kai M.K. Čiurlionis jau mokėsi Varšuvoje, tėvai įsigijo namus jau kitame ežero krante, kur dabar yra kompozitoriaus, dailininko memorialinis muziejus.

M. K. Čiurlionis. "Preliudas" 1908 (?).

Saugomas Peterburge, Valstybiniame rusų muziejuje.

Skenuota iš albumo "Čiurlionis", 1981.

M. K. Čiurlionis. "Preliudas" 1908. "Saulėtekis"

M. K. Čiurlionis. Mintis.

Senųjų Druskininkų kapinių vartai.

Prie Druskonio.

Prie ežerėlio Mergelės akys. 

Prie ežerėlio Mergelės akys. Laukia lietaus...

 K. K. Šiaulytis. Pavasario rytas Druskininkuose, 

M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje. 

2025. Akvarelė, 32 x 24

Druskonio beržai

K. K. Šiaulytis. Druskonio pakrančių pasaka.

 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Druskonio Šokanti pušis. 

2014. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Druskonio beržų fleitos.

 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 19.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34004-2025-05-21-druskonio-preliudai

SKIRTA M. K. ČIURLIONIUI

SKIRTA M. K. ČIURLIONIUI

Prieš šimtą metų, 1925-aisiais, žurnale "Kultūra" Nr.10, 

paminėtas M.K. Čiurlionio penkiasdešimtasis gimtadienis.

 Straipsnį apie M.K. Čiurlionį parašė 

menotyrininkas, dailininkas Ignas Šlapelis.

 Tuo metu žurnalas buvo leidžiamas Šiauliuose,

 redaktoriai - P. Bugailiškis, J. Galvydis.

M. K. Čiurlionis. Žemaičių kapinės

M. K. Čiurlionis. Pavasario sonata

M. K. Čiurlionis. Saulės sonata

M. K. Čiurlionis. Iš ciklo "Pasaulio sutvėrimas"

LABAI NAUJAS SEZONAS

K. K. Šiaulytis. Komandos lyderio šūvis. 

2025. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

LABAI NAUJAS SEZONAS

Pašnekų esė

 Kai daugiabučio kaimynai žiūri savo didįjį televizorių, reaguoja net mūsų šaldytuvas – nekantriai murkia kai rodomos reklamos, niurzga žinių transliacijų metu, o būna programų, kai jis, vargšelis, tiesiog šoka, gumine vyža apauta kojele linksmai bilsnodamas parketą... Šaldytuvų Garantinio remonto meistras patikino, jog naujos kartos technika, dabar visa tokia – turi tarpusavio telepatinį ryšį bei elektroninį intelektą.

 Taip jau sutapo, jog šiemet, kartu su džiugiai pristatytu naujuoju televiziniu sezonu, valdžioje užsimezgė ir beveik naujutėlė vyriausybė.

 Jei krepšinis yra mūsų antroji religija, tai naujienos tapo mūsų šiandienos katekizmu! Šalyje dedame daug pastangų, kad nuobodulys nesukeltų sklerozės – valdžia permanentiškai kuria atsinaujinimo strategijas, prekybos centrai vis atnaujina lentynų interjerus ir kainas, kaitalioja nuolaidų dienas ir valandas, krepšinio komandos perka naujus žaidėjus ir trenerius, bet didžiausi naujienų srautai plūsta informaciniais kanalais. Po neprailgusios vasaros, prie TV varstotų vėl stojo virtinės pajūriuose apskrudusių, makiažais kiek patobulintų žiniakalbių veidų skelbiančių naują kažinko pradžią, tikina, jog švieži nesibaigiančių serialų ir realybės išgyvenimų kepsniai toliau ugdys visuomenės skonį, žiūrovai savo kūnų ląstelėse kaups gerų emocijų atsargas. Trumpėjant dienoms, atkutę internetinės sklaidos portalai aktualijas semia iš karštakošio pasaulinio informacijos lauko, bet ir patys kuria platų naujienų asortimentą: pesimistus guodžia garsenybių skyrybomis, skelbia sveikos gyvensenos receptus, pristato pažangias svorio metimo patirtis, o vis dažniau apsireiškiančiais feikais, tai tokia naujienų atmaina, kaitina komentatorių kraują bei kitaip brandina sveiką mūsų sociumo grybieną daiginančią naujus reitinginius lyderius.

 Dar visai neseniai stebėjome kaip beveik naujas Premjeras didvyriškai, bet kiek užsitęsusioje dramoje blaškėsi žiniatinklės raizguose, o šiandien, lyg iš niekur, ministrų pulkelis pasipuošė jau kita ryškia valdančiųjų žvaigžde! Naujosios Premjerės portretą piešiau dar tada, kai ji buvo tik socialinės apsaugos ir darbo ministrė, susitikime su žurnalistų Senjorų klubo nariais. Gal neteko nieko girdėti apie mūsų klubą, tad pristatau – tai pusamžių išminčių bendrija, kaupusi atsinaujinimo patirtį net tais laikais, kai protingos nuomonės buvo išsakomos tik virtuvėje. Kolegos, po bendravimo su ministre gyrė jos nuovoką, atpažino tvirtos rankos simptomus. Tačiau dabar, to neužteks, Premjerė, planuodama ilgėliau užsibūti aukštumoje, turėtų remtis ne tik savo prigimtiniais duomenimis, bet ir atsižvelgti į nekantraujančios visuomenės poreikius – nuolat tobulinti naujienų kūrimo metodiką. Duonos užtenkam, bet žaidimų niekada nebus per daug!

K. K. Šiaulytis. Ministrė pirmininkė

 Inga Ruginienė. 2025. Portretinis škicas

 K. K. Šiaulytis. Įdomu, kas naujo šiame pasaulyje? 

2024. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Citrina – kulinarijos banginis. 

2014. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Krepšinio sirgaliaus kasdienybė. 2025. Humorografija

Pašnekų esė publikuojama 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 36

Rasite ir "LA" internetin4je svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34774-2025-09-17-labai-naujas-sezonas-pasneku-ese

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

 K. K. Šiaulytis. Atminimo koplytstulpis

 Pabaisko mūšio Ąžuolų kalne. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

SENOVĖS MŪŠIŲ AIDAI

Vos atsigavęs po Vilkmergės-Pabaisko mūšio pristatymo „Lietuvos aide“  („LA“ Nr. 33) sužinojau, kad tose pat geografinėse platumose, kur kadaise grūmėsi Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio armijos, taigi, šalia Ukmergės, šalia Šventosios upės, rugsėjo 6-ąją vyks III-asis tarptautinis karybos istorijos festivalis „Kovų istorijos keliais“. Šalies kariūnų klubo „Miško broliai“ informaciniame pranešime skelbta, jog renginys skirtas „Vienam svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Pabaisko mūšiui, įvykusiam 1635 metų rugsėjo pirmąją“. Mane, kaip šios karinės dramos žinovą, dalyvauti festivalyje pakvietė istorija besidominčių ukmergiškių komanda: Rimvydas, Jolita, Marius ir Emilija. Dėkoju šauniajai komandai – talkinusiai man viso to triukšmingo nuotykio metu: teikė žvalgybinę informaciją, organizavo transportą, maitinimą, logistiką, gabeno mano dailės reikmenų amuniciją.

 Mūsų sukarintas žygis prasidėjo buvusios sovietinės raketinės bazės Kopūstėliuose prieigose. Ginkluoti, maskuojančiomis uniformomis vilkintys jaunuoliai pasitiko su šypsena, bet, dar turėjome įveikti spygliuotas kelio užkardas. Už jų, draugiškai nusiteikę šauliai, kuriuos vos įžiūrėjome medžių fone, paaiškino kur mums reikėtų traukti, jei norime patekti ten, kur dunda pabūklai, stovyklauja įvairiausių buvusių ir esamų armijų daliniai. Netrukus radome plačią miško laukymę, o ten, kūpsojo kariškos palapinės, traškėjo lauželiai, pakabintuose katiluose kažkas gardžiai kliuksėjo... Save ramini – tai tik nartūs karybos istorijos klubų nariai šen bei ten marširuoja, bet, jie taip įsijautę į savo vaidmenis, dunda, rūksta jų patrankos, žvanga kardai, kad nejučia pasiilgsti taikos metų... Susirinkusius tikrovėn sugrąžino festivalio dalyvius pasveikinę Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas bei Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras. Apie Pabaisko mūšio reikšmę Lietuvos istorijai pasakojo karo istorikas dr. Gintautas Jakštys.

Smagu buvo Kopūstėliuose, bet mūsų komanda įvykdė dar vieną ofenzyvą – Pabaisko mūšio laukų apžvelgimą. Įdomu keliauti istorinių žemių kloniais! Pabaiske, lyg tvirtovė, stūkso akmens mūro bažnyčia, kurią čia įsteigė Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas, dabartinė bažnyčia statyta 1836 metais. Šalia miestelio, ant apžvalginės kalvos 1987 metais pasodintas ąžuolynas, 2005-ais pastatytas koplytstulpis. Nuo čia atsiveria Žirnajos upelio gūbriuoti kloniai, istorinio mūšio kraštovaizdžiai. Ąžuolų paunksmėje aptikome nedidelį pulką žygeivių ką tik sugrįžusius iš tų plačių, rudeniškomis spalvomis pasipuošusių mūšio laukų. Pasirodo, dvi narsios gidės – Gina Pažiūrienė ir Svetlana Markevičienė jau dešimt metų rengia ištvermės reikalaujančius žygius Pabaisko mūšiui atminti. Mes, dar nulėkėm Žirnajų ežero platybes akimis apmatuoti – automobilis nepavargo šiuolaikinius „raitelius“ nuo kalvos ant kalvos gabenti.

K. K. Šiaulytis. Žirnajų ežeras, kurio krantuose

 ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio slėniuose, 

kažkada spietėsi Pabaisko mūšio

 priešininkų kariuomenės. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Lietuvos šaulių sąjungos

 Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos

 vadas Linas Kavaliauskas ir šaulys Artūras Grabauskas. 

2025. Škicas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Budi Ukmergės kuopos

 šaulys Virginijus Apanavičius. 2025. Škicas, 32 x 24

 K. K. Šiaulytis. 1812 metų Deltuvos 

mūšyje dalyvavusių Napoleono armijos

 lietuviškų dalinių kariai.

 2025. Akvarelinis etiudas, 29,7 x 42

 K. K. Šiaulytis. Lietuvos kariuomenės

 vadas generolas Raimundas Vaikšnoras. 

2025. Portretinis škicas,  31 x 23

Straipsnis ir piešiniai, akvarelės publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 35.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34729-2025-09-10-senoves-musiu-aidai

 

Švendubrės versmės

Jolita Šlepetienė. Sparnai virš Nemuno.

 Drobė, akrilas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Švendubrės versmės

Vienas, iš gal šimtinės prabėgusios vasaros dailės plenerų, vyko ypatingoje erdvėje – Švendubrėje, kaimelyje, kurį kažkada „atrado“ ir visame pasaulyje išgarsino M. K. Čiurlionis. Bent pusė Švendubrės gyventojų per savo trobų langus mato paslaptingąjį Čiurlionio „Raigardą“, o smalsaujantiems svečiams, dar ir papasakoja kaip vaikystėje maudėsi toje sidabriškoje paveikslo gijoje – šaltiniuotame Kubilnyčios upelyje. Amžinai žaliosiose Raigardo lankose pasižvalgyti, sodybų smėlkeliuose pasivaikščioti, pasižmonėti, Švendubrės kaimo bendruomenės pakviestos atvyko penkios dailininkės, meno mokyklų pedagogės iš įvairių Lietuvos miestų: Lina Dieninė (Molėtai), Gražina Visockienė (Biržai), Inga Armanavičiūtė (Kaišiadorys), Vida Juškaitė (Vilnius) ir plenero moderatorė, Jolita Šlepetienė iš Ukmergės. Šioje vasaronėje, aš ir akvarelininkė Jurga Sidabrienė dalyvavome kaip garbės svečiai – pusiau turistai, o tikrosios plenero narės kasdien rungėsi su plačiomis drobėmis, akrilu, aliejumi „audė“ savo vizijas. Vidos slėpingi, tarsi iš jaukių prietemų kylantys reginiai pasakoja senovės romantikos ilgesį, Ingos drobėse – ji visoje šalyje žinoma bijūnų sodo puoselėtoja, teptuko potėpiai gula gėlių žiedlapiais, Gražina pasineria į subtilių spalvų dekorą, Lina, gal iš prigimties, – ekspresionistė. Jolita savo darbuose sugeba sukviesti pačius „minkščiausius“ spalvų derinius, jos keraminė ir tapybinė kūryba jau tvirtai įsitaisė Aukštaitijos meno kolekcininkų rinkiniuose. Švendubrės bendruomenės pirmininkas Antanas Smaliukas, kasdien, pradedant pusryčiais, rūpinosi plenerininkėmis, o kad pavakarės, vakarai neprailgtų, organizavo susitikimus su vietiniais meno gerbėjais, kaimo istorijų gidais, atsirado net jaunimėlio pulkelis, kuriems irgi knietėjo spalvas drobelėse pamaišyti. Ne šiaip gi, pleneras vadinosi „Švendubrė – kūrybinė oazė“! Po trijų, kaip viena pralėkusių dienų, plenero drobės ir akvarelės išsirikiavo Švendubrės bendruomenės namų salėje, o dalis darbų, dovanotieji, ir liko ten puikuotis.

Lina Dieninė. Švendubrės laumių pušis. 

Drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Dailininkė, 

pedagogė Jolita Šlepetienė. Akvarelė, etiudas.

K. K. Šiaulytis. Pleneras

 Nemuno krantų žolynuose. 

Akvarelinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Skulptūros 

prie Švendubrės bendruomenės namų.

 Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Dailininkės Inga ir Lina, 

šalia Švendubrės lankų žolynų puokštės. 

Akvarelė.

Straipsnis publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 34.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34677-2025-09-03-svendubres-versmes