BOTANIKOS SODAS VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 K. K. Šiaulytis. Ekslibrisas profesoriui 

Stanislovui Bonifacui Jundzilui. 2026

Kęstutis K. Šiaulytis

BOTANIKOS SODAS 

VILNIOS UPĖS GLOBOJE

 Vilniaus universiteto botanikos sodų istorijoje, gal įspūdingiausi, o kartu ir romantiškiausi buvo 1799 - 1832 metai, kai sodas veikė Gedimino kalno pietrytinėje papėdėje, Sereikiškėse. Čia klestėjusio Botanikos sodo “aukso amžių” sukūrė Vilniaus universiteto profesorius Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27). Profesorius buvo švietimui, mokslui atsidavusio pijorų vienuolių ordino narys, kunigas. Jis visą savo gyvenimą paskyrė geologijai, botanikai, rengė šių mokslo sričių vadovėlius, steigė gamtos pažinimo kabinetus, muziejus.

 1799-aisiais, Sereikiškių lankoje, tarsi iš visų pusių Vilnios upės ir jos kanalų apglėbtoje „saloje“, žėlė tik apleistų miestelėnų daržų balandos, žliūgės, na, gal dar koks tuzinas žolinių augalų, krūmelių. Po 25-erių metų, šioje vietoje S. B. Jundzilo vadovaujamame Botanikos sode vešėjo 8979-ių rūšių augalai, atstovaujantys visos mūsų planetos augmenijos pasaulį. Sodas buvo tvarkomas pagal žymiausio visų laikų botaniko Karlo Linėjaus (1707 - 1778) rekomendacijas. Tyrinėjami augalai žaliavo lysvėse suskirstytose geometrine tvarka, šilumamėgiams augalams buvo pastatyti trijų lygių šiltnamiai, sodas aptvertas aukšta tora. Pats S. B. Jundzilas gyveno sodo teritorijoje, universiteto įsigytuose Kirdiejų rūmuose, kuriuose buvo įrengti gamtos mokslų dėstytojų butai. Tad, profesorius ir pro savo buto langus, pusryčiaudamas ar gerdamas kavą galėjo gėrėtis botanikos pasaulio žavesiu. 1825 metais Botanikos sodą tvarkyti perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas Juozapas Jundzilas (1794 - 1877). Deja, po kelerių metų, carinės valdžios įsakymu Vilniaus universitetas buvo uždarytas (1832), dalyje sodo įrengti kariniai įtvirtinimai, o Kirdiejų rūmuose apsigyveno carinės armijos kariškiai. Botanikos sodas, pavaldus Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijai, dar veikė iki 1842 metų.

 Šiais laikais, nedidelė (pietinė) buvusio Botanikos sodo dalis priklauso dabartiniam Bernardinų sodui, šiauriniame plote plyti teniso kortai, o Sereikiškių vardas liko kitai sodo atraižai – Kirdiejų rūmų aplinkai ir Gedimino kalno papėdėje esančiam skverui. Bernardinų sode, buvusio istorinio Botanikos sodo kampelyje, įrengta tarsi muziejinė, bet gyva, žaliuojanti S. B. Jundzilo kurto botanikos pasaulio ekspozicija.

 Kada atsirado tas keistas vardas – Sereikiškės, o pagal Vilniaus miesto istorijos tyrinėtoją, menotyrininką Vladą Drėmą – Šereikiškės? Žinomos kelios versijos, bet, kadangi nei viena nepatvirtinta rašytiniais šaltiniais, aš turiu savo variantą. Ta Vilnios pakrantė ilgai buvo apleista, paupio lankoje kerojo krūmynai, nendrynai, o šalia, kaip antipodas, jau nuo 1469-ųjų klestėjo rojų primenantys Bernardinų vienuolyno sodai, daržai. Gal, pajuokauti mėgstantys vilniečiai, stagarais lyg šeriais apaugusiai upės lankai tuomet ir prilipdė Šerių-Šereikiškių vardą?

K. K. Šiaulytis. Žvilgsnis iš Bernardinų 

sodo Botanikos ekspozicijos į Kirdiejų rūmus.

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Linksmos piliarožės 

Botanikos ekspozicijoje. 2026.

 Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Džiugiai sukerojęs

 plačialapis pelėžirnis Botanikos ekspozicijoje. 

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Žalia diena istorinėje

 Botanikos sodo dalyje. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Vidurdienio spalvos 

Bernardinų sodo Vienuolyno ekspozicijos rožyne.

 2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

PADEBESINGA DIENA KAIRĖNUOSE

K. K. Šiaulytis. Senus laikus menantis 

fontanėlis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Kęstutis K. Šiaulytis

PADEBESINGA DIENA 

KAIRĖNUOSE

 Vilniuje, Kairėnų dvarvietėje, štai jau penkiasdešimt metų (su trupučiu) – įsikūręs Vilniaus universiteto Botanikos sodas. Vis tik, šios gamtos karalystės istorija prasidėjo anksčiau, kada dvaro, istoriniuose šaltiniuose minimo nuo 1545 metų valdytojai, savo rūmų aplinką puošė renesansiniais, barokiniais parkais. XIX amžiuje, kai rūmų ir dvarvietės tvarką reguliavo Dorotėja Marikonytė-Lopasinckienė (1783 - 1857), Kairėnai tapo Vilniaus aukštuomenės mėguvos dausomis. Ne tik titulais žymūs miestiečiai, bet ir universiteto profesūra, literatai, keturkinkėmis karietomis bei menkesniais važiais riedėjo į Kairėnų kultūros renginius – pramanais garsėjo vietinis orkestras, mėgėjų teatras, turtinga dvaro biblioteka, gotikinė koplyčia. Gal, tuomet, Kairėnus aplankė ir garsusis gamtininkas, filosofas, botanikas, geologas Stanislovas Bonifacas Jundzilas (1761 05 06 - 1847 04 27), Vilniaus universiteto Botanikos sodo Sereikiškėse įkūrėjas?

 Mūsų laikų vilniečiai, irgi keturračiais, bet motoriniais važiais, nuo pavasario iki rudens (žiemą – rečiau) lanko Kairėnų botanikos sodą. Čia nuolatinę gamtos šventę fotografuoja, filmuoja, tik rudeninius svečius, nusitaikiusius riešutauti, voveraitės nuliūdina – aplenkia. Nei žodžiais, nei akvarele ar nuotraukomis, nenusakysi, neaprėpsi Botanikos sodo augmenijos gausybės, kasdien besikeičiančios gamtinės įvairovės: vešėjimo, lapojimo, žydėjimo. Belieka tik žvalgytis, stebėtis, aikčioti, pasijausti drugeliu, nardančiu nuo vieno gyvo stebuklo prie kito... Padebesingą, bet kaitrią dieną, belaukiant oro prognozuotojų žadėto lietaus (jis pakrapnojo tik pakeliui į namus), viliojo botanikos sodo tvenkiniai, upokšniai (tai būdinga akvarelininkui), jų raibuliuojanti, skambi tėkmė. Bet sodo emocinis epicentras (mano nuomone) yra toks vasarinis varveklis – dvaro laikų fontanėlis. Aplink skulptūrinę fontano taurę telkšo miniatiūrinis ežerėlis prižėlęs įvairiausių augalų. Atpažinau tik plačialapį švendrą, etiudo kompoziciją papildė ir pakrantėje įsitaisiusi, jau parudusi vandeninė rūgštynė. Ežerėlis įrėmintas žolynų vainiku ir vejos lanku, juose, tarsi tamsūs rubinai pabirę paprastosios juodgalvės (Prunella vulgaris L.) žiedynai. Kiek kartų matytas, visur aptinkamas augalas, bet tik čia jį sutikęs, susipažinau.

K. K. Šiaulytis. Kairėnų botanikos sodo

 kraštovaizdis tarp dviejų šimtamečių eglių.

2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Slaptasis upokšnis. 

2026. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Paprastoji juodgalvė. 

Prunella vulgaris L. 2026. Akvarelinis eskizas, 24 x 10

 K. K. Šiaulytis. Žalumoje paskendęs buvęs dvaro

 malūnas. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis.  Akmeniniai upokšnio krantai

 ir papartyno pavėsis. 2026. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

Publikacija skelbiama laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 27.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36438-2026-07-15-padebesinga-diena-kairenuose

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS. Spaudos dailininko pastebėjimai

K. K. Šiaulytis. Atostogų idilė

Kęstutis K. Šiaulytis

Spaudos dailininko pastebėjimai

SUKLIJUOTOS ATOSTOGOS

 Šiais laikais nėra kam tyrinėti mūsų gyvenimo kokybės, tik deklaruojama, jog esame vis laimingesni. Betgi, vienas svarbiausių visuomenės sveikatos rodiklių yra pilnavertis poilsis, tame tarpe – atostogų būdu. Tačiau iš savo patirties žinome, kiekvienais metais mus ištinka vis tas pats – padraikios, skiautinės, sulopytos, suklijuotos atostogos. Tokias susiorganizuojame sudurstydami dienas prie savaitgalių, tarpušvenčių, dar margesnės jos tampa padalintos tarp Afrikos, Palangos ir sodybos, suraižytos auto kilometražais, pamargintos aerouostų terminalais ir viešbutiniais pusryčiais. Tuose kelionių viražuose pasitaiko nelauktų dirgiklių – įkyrūs muitininkai, streikuojantys geležinkelininkai, spūstys, kamšiai, visokių rūšių eilės, kuriose svetimšaliams tiesiog būtina pastovėti. Čakšt – čakšt(!), pliažinius guliadienius atraižomis sukarpo atmosferiniai reiškiniai – būna, kai tenka smėlyje užsikasti nuo pabirusios krušos! Bet tai – tik fiziniai trukdžiai. Didžiausias skyles atostogų rojuje pramuša mus laisvėn nepaleidžiantys kompiuteris ir telefonas – informacinio-komunikacinio pasaulio krankliai. Mobilusis, vos zvimbtelėjęs, darbdavio žinute į skutelius paverčia vakaro planus, o įkyrūs internetinių naujienų kūrėjai nepailsdami pešioja ir taip retėjantį viršugalvį. Nuolat sensacijomis atsinaujinančiuose ekranuose šmėsčioja vietinių, namudinių, pasigarsinti panorusių politikų išsišokimai (jie, grėsmių pavidalu pateikiami vietoj žadintuvo), pasaulinės naujienos, pagilintos tautosakos įžvalgomis grūmoja žaibais – žada permainas ne tik klimato klausimais. Jau nebūna laisvadienių be bomondo skandalų, automagistralių remonto, krepšinio nelaimių ir autoserviso…

 Šią vasarėlę ir naktys visai sutrumpėjo – aplaižė jas už jūrų marių, kitame pusrutulyje, vykstantis futbolo čempionatas. Ten susirinkę viso pasaulio stadionų aistruoliai džiaugsmo ir nevilties ašaromis laisto ir mūsų pagalves… Sporto žinių girnos mala paskutines ramias valandėles – kaip susiklostys Valančiūno likimas, gal 2026 FIFA World Cup finale vėl, kaip 2022, susitiks Mbape ir Mesis?

K. K. Šiaulytis. Sausra – kažkur, anapus ekvatoriaus…

K. K. Šiaulytis. Suklijuotas atostogautojas

 K. K. Šiaulytis. Bemiegė mėnesiena

K. K. Šiaulytis. Ašaroja futbolo stadiono tribūnos…

 K. K. Šiaulytis. Po vandens pertraukėlės

K. K. Šiaulytis. Daug kartų geriausias 

pasaulio futbolininkas argentinietis 

Lionelis Andresas Mesis ir šiemet „ant bangos”…

 K. K. Šiaulytis. Greitakojis (aštuonkojis?)

 prancūzas Kilijanas Mbapė Lotinas

Straipsnis skelbiamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 26. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/36403-2026-07-09

-spaudos-dailininko-pastebejimai-suklijuotos-atostogos

FUTBOLAS VISADA! IR SAULEI ŠVIEČIANT, IR LIETUI LYJANT!

Kęstutis K. Šiaulytis

FUTBOLAS VISADA!

 IR SAULEI ŠVIEČIANT,

IR LIETUI LYJANT!

 Karštis, lyg plačiabrylė skrybėlė užgulė Vakarų Europą kaip tik tuo metu, kai į kitą – futbolo karštinę, savanoriškai pasinėrė gal trys ar keturi milijardai planetos gyventojų. Pasaulio futbolo čempionatas – 2026 FIFA World Cup – šį kartą pasipuošė net 48 valstybių vėliavų marguma ir ugningais sporto sirgalių karnavalais Meksikos, JAV bei Kanados arenose. Jau kelias savaites tik futbolo aikščių gaivi žaluma saugo apspangusias televizinių aistruolių akis nuo fontaninės spalvų kaleidoskopijos...

 Stebėdamas čempionatą padariau išvadą: futbolo vartininkas – ne sporto, o politikos padaras. Kai puolėjai, saugai, gynėjai lieja prakaitą – vartininkas, lyg koks prezidentas ar premjeras išdidžiai vaikštinėja ant baltos linijos, poilsiauja, tačiau, galiausiai – jam tenka atremti visus aikštėje subrendusius smūgius. Nesvarbu kas suklydo – kairysis ar dešinysis gynėjas, karštą bulvę – įvartį, teks vienam kramtyti...

 Stebint turnyrą iš naktinės tribūnos, sugulė ir šios mano humorografijos...

Gelbsti tik naujas ventiliatorius…

Futbolo vartininkas po atkaklių rungtynių…

Mano naujo futbolo humorografijų rinkinio logo.

Futbolo teisėjas įsiuto…

Ir lietuviai stebi Pasaulio futbolo čempionatą…

Po baudinio smūgio – nelaukta vartininko permaina…

Šis humorografinis reportažas 

publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 25. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/36364-2026-07-01

-futbolas-visada-ir-saulei-svieciant-ir-lietui-lyjant

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ. VASAROS AKIMIRKA

K. K. Šiaulytis. Keliaujame Nemuno pakrantės

 kaskadiniais laiptais prie „Grožio šaltinio“

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUSKININKŲ IMAGINACIJŲ PYNĖ.

 VASAROS AKIMIRKA

 Medžiai – žalieji Druskininkų dangoraižiai, kiekvieną vasarą vis platesniu skliautu gobia kurorto erdves. Neregima – tik jaučiama Nemuno tėkmės energija, vakarais patvinsta parkuose, skveruose, o čia užsibuvę romantikai plaukia svajonių, prisiminimų luotais. Dienomis, vasarojančius poilsiautojus nustelbia triukšmingi ekskursantai – žvalių gidų ganomi smalsuolių būriai keliauja nuo vieno prie kito miestą puošiančio artefakto: „Pažvelkit į dešinę, pažvelkit į kairę...“ Aš, piešiantis, akvareliuojantis gidas, spalvomis, linijomis vilioju skaitytojų dėmesį. Pradėkime nuo „Grožio šaltinio“, apsilankykime miesto bibliotekoje, o pakeliui, stabtelėkime ties senuoju paštu.

 Prie „Senojo pašto“, greta kavinės „City Coffee“ ir naujausios kurorto meno erdvės „Druskininkų kultūros Lelija“ (V. Kudirkos 39),  gegužės 9-ąją „nukrito“ skulptoriaus Dano Aleksos sukurtas objektas – tarsi kosmose skriejančio M. K. Čiurlionio vardu pavadinto asteroido antrininkas. Tikrasis žvaigždynų svečias, apie aštuonių kilometrų skersmens asteroidas „2420 Čiurlionis“ – vis dar suka elipses kažkur tarp Jupiterio ir Marso, o šis kūrinys, įgavęs M. K. Čiurlionio veido bruožus, meno iškalba kviečia patirti ir vienos šimtosios sekundės svarbą mūsų likimuose...

 K. K. Šiaulytis. Modernios architektūros 

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka

K. K. Šiaulytis. Skulptoriaus 

Dano Aleksos kūrinys: „0,01 sekundės“

K. K. Šiaulytis. Stela „Karūnos“ 

Gydyklų parke. Skulptoriai: Dalia Matulaitė 

ir Vladimiras Stankevičius

K. K. Šiaulytis. Senosios medinės architektūros sakmės...

K. K. Šiaulytis. Poilsis Karolio Dineikos parke

 Publikacija skelbiama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 24. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36294-2026-06-17-druskininku-imaginaciju-pyne-vasaros-akimirka

ATVIRUKŲ ISTORIJOS. SKRYBĖLĖTA VASARA IR VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

Atvirukas spausdintas Italijoje, 1913 m.

ATVIRUKŲ ISTORIJOS

Kęstutis K. Šiaulytis

SKRYBĖLĖTA VASARA IR 

VANDENS MALŪNŲ UNDINĖS

 Mano atvirukų kolekcijoje „Aukso amžiaus“ (1895-1918) pašto laiškeliai, žinoma, ne auksiniai, bet, kažkada, šviesius linkėjimus gabenę 14 x 9 cm dydžio kartoniniai paveikslėliai ir šiandien gali praskaidrinti mūsų rūpesčių padanges.

 Atvirukų kūrybos, leidybos epopėja nenustojo skleistis dabartyje, varto vis naujus, laikmečio iššūkių nuspalvintus puslapius. Nūdienoje, matyt lyderiauja „kelionių“ atvirukai, o tarp jų, be abejo tiražais pirmauja Italijai ir jos miestams skirti vaizdai. Bet prieš šimtmetį, populiariausi buvo sveikinimo atvirukai: šventiniai, proginiai, dar ir „žaismės“ žanro „paštukai“, skraidinę mielas, nuotaikingas, linksmas žinutes po visą pasaulį. Žaismingieji pašto pasiuntiniai turėjo stebinti, džiuginti, guosti adresatus, tad šio žanro atvirukų būta kuo įvairiausių: atraktyvių, „su paslaptimi“, humoristinių, idilių su kaimo buities, pastoralių motyvais, didingų kalnų ar jaukių miestelių reginiais ir, žinoma, su rafinuotų, drąsių modisčių akių šypsenomis. Ką tuose vaizdinguose laiškeliuose rašydavo kavalieriai savo damoms ar merginos savo bičiulėms – tegul lieka paslaptyje. Epistolinė kūryba – galvasopis užsiėmimas, tad teks mums patiems pamąstyti ko linkėtume toms dvidešimtojo amžiaus pradžios iškilioms skrybėlėtoms damoms, bei žmonėms, kurie vertino kaimo idiles su vandens malūnų vizijomis.

 Ach, kokios slaptingos būdavo maurais apžėlusių malūnų tvenkinių mėnesienos, kokie šamai, lynai juose šeimininkavo!

Atvirukas spausdintas Vokietijoje.

Atvirukas spausdintas Vokietijoje, 

išsiųstas Olandijoje 1919 m

Foto atvirukas išsiųstas Vokietijoje 1916 m.

Atvirukas spausdintas Paryžiuje, 

išsiųstas Vokietijoje 1913 m.

Mauduolė ir interesantas... 

Šiame atviruke laiškelis rašytas lenkiškai.

Spalvinga kraštovaizdžio su vandens malūnu idilė.

Pavasaris prie vandens malūno. 

Straipsnis publikuojamas laikraštyje 

"LIETUVOS AIDAS", 12026, Nr. 23. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura/article/36247-2026-

06-10-atviruku-istorijos-skrybeleta-vasara-ir-vandens-malunu-undines

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA. BYDERMEJERIS

 K. K. Šiaulytis. Žvėryno mansardos. 2022. Akvarelė.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽVĖRYNO SCENOGRAFIJA.

 BYDERMEJERIS

 Vilniaus Žvėryno mikrorajone ir šimtamečiai daugialangiai namai, ir bokštuotos pilaitės, ir net visai neseniai instaliuotos modernios vilos, kuria savas, nepakartojamas gyvensenos istorijas. Žavi architektūrinė eklektika, dar nugulusi pušų viršūnių skraidyklėmis, lapuočių medžių šakų grebėstais, gudobelių, alyvų bei kuplių gyvatvorių žiedais, pasakoja praeiviams laike nuskendusią Žvėryno legendą. Bet byloja ir šiandiena: kažkada geometro nubraižytų gatvių perspektyvose, pavasario, vasaros, rudens dovanotos spalvos pabirusios, sumišusios tarsi nerūpestingo tapytojo paletėje. Žalia dauguma tai pamėlsta lietuje, tai pagelsta liepžiedžiais, pajuosta naktyje, sutviska rytmečių smaragdu, tai skleidžiasi violetiniais, rausvais, baltais gūbriais, galiausiai, net patampa geltonai raudonu kleviniu oranžu. Atidi akis, tame kalendoriniame margume pastebi ir mielą, draugingą, kaimynišką buvimą, savitą, žvėrynietišką bydermejerio stilių. Enciklopedijose rasite glaustą bydermejerio stiliaus aprašą – tas dailės ir gyvensenos stilius susiformavo Europoje – Vokietijoje, Austrijoje, devynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje, po Napoleono karų, kaip tvirtas atsakas į arogantišką ampyrą, kaip siekis lėto, jaukume panirusio buvimo, nutvieksto kasdienybės poetika. Manoma, jog bydermejerio stilistika galutinai sunyko tik modernizmo epochoje, bet, kaip gyvenimo būdas ir dabar atgimsta visuomenėse, pavargusiose nuo karų, perversmų, ar įkyraus ideologinio spaudimo. Žvėryne, XIX amžiuje kilo turtingų miestelėnų vasarvietės, vilos, taigi – priebėga nuo miesto sumaišties. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėrynas tapo kuklių gyvenimų rojumi, po Antrojo – miela ramybės oaze, kurioje, naujuose mūruose kūrėsi carinius valdininkus pamėgdžiojantis sovietmečio elitas su krištolo vazų kolekcijomis, o šalia, istorinėse sodybose, tekėjo į komunizmo statybas neįsivėlusių miestiečių buitis. Ir dabar, anapus Neries gaudžia, dunda sostinė, gi čia, teka savitas, jau dvidešimt pirmojo amžiaus bydermejeris – už vartelių, už tvorų, vis dar sirpsta serbentai, žydi rožės, o žaliose vejose sudygusios pavėsinės teikia tylią darbo dienų pavakarių palaimą.

K. K. Šiaulytis. Žvėryno kiemas su 

skalbinių vėliavomis. 2023, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žaliasis didnamis

 pavasario apsuptyje. 2022. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Rausvoji gudobelė,

 violetinė alyva ir juodojo namo laiptinė. 2026. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. Žvėryne, kai žydi liepos. 2022, drobė, aliejus.

K. K. Šiaulytis. Žvėrynas. Kęstučio gatvės

 Didysis Kampinis lietingą pavasario dieną. 

2022, drobė, aliejus.

 Straipsnis publikuojamas

 laikrštyje "LIETUVOS AIDAS", 2026, Nr. 22. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

36216-2026-06-03-zveryno-scenografija-bydermejeris