Rugsėjo saulėje švytinčiame Vilniaus senamiestyje,
Pilies ir Didžiosios gatvių sąrangoje, visą neeilinį savaitgalį (20–22 d.)
aplink Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų lyg radijo bangomis sklandė
slaptinga teatrinio festivalio pagava. Tomis dienomis iš muziejaus bromos vis
išnirdavo sceninio rekvizito nešuliai, aktoriško stoto figūros, kurios
nepasimesdamos tarp pulkais besibūriuojančių įvairiakalbių turistų skubėjo tai
Rotušės, tai Signatarų namų kryptimi. Ir penktadienio pavakarę tos bromos medinius
vartus pravėręs aktorius Kristijonas Siparis muziejaus prieigas apgulusiems
miestelėnams paskelbė naujo festivalio atidarymą. Greta jo vilniečius sveikino
šios šventės organizatorės – Šlapelių muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė,
Vilniaus, UNESCO literatūros miesto, direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė bei
Signatarų namų direktorė Dalia Strimaitytė. Žinia, festivalio modus
vivendi gimė teatro „Arbatvakariai“ namuose, jie taip pat Vilniaus
grindinio festivalio (VGF) iniciatoriai bei organizatoriai.
K. K. Šiaulytis. Kristijonas Siparis skelbia
festivalio atidarymą.
Ketverius metus šioje vietoje priešpaskutinį rugsėjo
savaitgalį griausmingi patrankos šūviai, nutildydami aplinkinį šurmulį, skelbė
festivalio „SALVE!“ pradžią. Šį kartą gatvės gaudesį savaip nustelbė muziejaus
langus pravėrusi solistė Irena Zelenkauskaitė, jos atliekamos kompozitoriaus
Česlovo Sasnausko dainos „Karvelėli mėlynasis“ žodžiai, melodija tarsi
praskleidė kitų erdvių, kitų dimensijų uždangas. Sužavėti šios netikėtos
muzikinės dovanos svarstėme – ko dar laukti iš šio festivalio?
Žiūrovai visus atsakymus rado jiems dovanotuose VGF
laikraštėliuose. Čia, aštuoniuose puslapiuose, išklota numatyta būsimų renginių
programa, o įžanginiame tekste dėstoma ir festivalio idėja: „...galime tik
įsivaizduoti, kiek nutikimų, paslapčių ir legendų saugo senojo Vilniaus
grindinys... VILNIAUS GRINDINIO FESTIVALIS siekia burti kūrėjus ir miestelėnus
naujiems potyriams, drauge atskleidžiant istorinį Vilniaus grindinio naratyvą,
savo meninėmis veiklomis kviečiant visus – mažus, jaunus ar senus – pažinti,
išvysti, išjausti, išgirsti, užuosti, ragauti Vilnių bei atrasti jo unikalumą,
daugiakultūriškumą ir... teatrališkumą!“
Įdomi ir paskutiniame laikraštėlio puslapyje pateikta
žinia: „Festivalį įkvėpė Šubravcų draugijos dvasia. Ši draugija veikė Vilniuje
1817–1827 m. bei 1899–1914 m. Šubravcai (lenk. szubrawcy –
nenaudėliai) buvo liberalūs inteligentai, skelbę kovą tamsuoliškumui,
visuomenės prietarams bei ydoms. Draugija 1817–1822 m. leido satyrinį
savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“ („Grindinio žinios“), tai buvo pirmasis
humoristinis periodikos leidinys Lietuvoje.“
Taigi paaiškėjo, kur festivalio sumanytojai rado geros
nuotaikos šulinius – Vilniaus miestelėnų kažkada kurtame pasaulyje: įkvėpė ir
tie, kurie klojo akmeninį grindinį – bruką, ir „liberalūs inteligentai“,
sugebėję minėtame savaitraštyje stebinti savo amžininkus humoro pastoralėmis.
Kaip ir buvo sumanyta, renginių programoje deklaruota, šypsnio sparnai pleveno
virš mūsų istorinio senamiesčio visas tris festivalio dienas!
Po iškilmingo atidarymo penktadienio įvykiai klostėsi
tiksliai pagal grafiką. Pirmiausia Šlapelių muziejaus galerijoje pristatyta
Linos Krasnovaitės-Siparienės paroda „Istorinis detektyvas: ant mergužėlės
perlų vainikas“. Skoningai sudarytoje ekspozicijoje autorės surikiuoti
juvelyriniai artefaktai pasakoja lietuvišką perlų papuošalų istoriją. Rūsio
galerijoje žiūrovus pasitiko tapybos darbų paroda „Vilnijantis Vilnius“, joje –
tarp plytų mūro sugludę dailininkų Rūtos Eidukaitytės, Loretos Zdanavičienės ir
Ričardo Zdanavičiaus kūriniai. Pirmoji paroda veiks iki spalio 13 d., tapytojų
drobės bus eksponuojamos iki spalio 20 dienos.
18.30 val. prasidėjo visą žiūrovų emocijų skalę
sujudinęs įvykis – gatvės teatro interakcija „Mirties kvintetas“. Režisierės ir
aktorės Jūratės Širvytės vedama keturių juodarūbių figūrų eisena traukė Pilies
gatvės grindiniu, pakeliui jos dalyviai vienas po kito „mirė“ ir vėl atgijo,
taip užkariaudami net ir atsitiktinių praeivių dėmesį. Aktoriai Vytautas
Kontrimas, Jūratė Širvytė, Edvardas Giedraitis ir Margarita Bladžianauskaitė
vaidino tik kūno judesiais, gestais, mimika ir tokie bežadžiai pasiekė Šv. Jono
gatvę, kur su dar viena „mirusia“ figūra ant pečių brovėsi į uždarą, tarsi
kapinių koplyčia, kiemelį. Čia ilgesinga giesme prabilo dar viena juodasparnė
būtybė – dainininkė Kardamona.
Tarp senamiesčio mūrų jau pasklidus sutemoms,
festivalio atidarymo koncerte „Du pasauliai“ klausėmės pašėlusio dueto – savitą
džiazą mums pademonstravo Vytautas Labutis ir Andrius Balachovičius. Signatarų
namų Štralio renginių salė dar nebuvo girdėjusi tokios išskirtinės muzikos!
K. K. Šiaulytis. Vytautas Labutis.
2024. Škicas, 14,8 x 21
K. K. Šiaulytis. Andrius Balachovičius.
2024. Škicas, 14,8 x 21
K. K. Šiaulytis. Profesorius Vytautas Landsbergis
irgi atvyko pasiklausyti koncerto.
2024. Škicas, 14,8 x 21
Šeštadienio festivalio renginiai prasidėjo keliomis
literatūrinėmis ekskursijomis: „Nuo Pilies vartų tiesiai ir pasukus“ su gide
Margarita Gaubyte, „Miestinėjimai šeimoms po Šv. Jono ir Pilies gatves“ su Rūta
Norkūne ir „A Literary Tour of Old Town Vilnius“ su poetu ir vertėju Rimu
Užgiriu. Pastaroji ekskursija vyko anglų kalba. Visi minėti pasižvalgymai
prasidėjo ties Vilniaus literatų namais (Šv. Jono g. 11).
Net nuo Aušros vartų per visą senamiestį keliavo
vilniečiams gerai pažįstamos gidės – Liuda Matonienė ir Miglė Mikulėnaitė,
kartu su aktoriumi Vidmantu Fijalkausku susirinkusiems smalsuoliams
atskleisdami Adomo Mickevičiaus Vilnių. Ir šiame pasivaikščiojime ekskursantai
nebuvo tik romūs klausytojai – praeities būties šešėliai sklandė, griebė už
atlapo nusileidus į vieną Pilies gatvės namo rūsį, kur vyko poetinė diskusija
žvakių šviesoje... Beveik visos minėtos ekskursijos surengtos ir sekmadienį –
besidominčiųjų Vilniaus senove nepritrūko.
Žodis „koliažas“ ne šiaip atsidūrė rašinio antraštėje.
Festivalio „repertuaras“ sudarytas ir tos meninės priemonės principu – net pats
išrankiausias kultūrinės įvairovės puoselėtojas čia rado kur koją įkelti.
Pavyzdžiui, visą pusdienį šalia Šlapelių namų vyko Žolynų turgelis su Rita
Balkute (tradicijų centras „Būties ratu“). Miela žalioji gyduolė siūlė net
penkių sveikatingų arbatų ragauti. Maisto gurmanus sugundė paskaita ir
degustacija „Pietūs pagal Vilniaus kuchmistrą Janą Szyttlerį: XIX a. patiekalai,
jų istorijos ir rekonstrukcijos“. Vilniaus literatų namuose ir kiemelyje prof.
Rimvydas Laužikas drauge su Anželika Laužikiene užbūrė susirinkusius
klausytojus-ragautojus ne tik iškalba, bet ir autentiškos batvinių sriubos su
kruopomis – krupnyko (nepainiokite su laipsnių turinčiu krupniku) kvapais.
Dar nesudilus vieniems įspūdžiams, Vilniaus literatų
namų salėje susirinko diskusijos apie Šubravcų leistą pirmąjį satyrinį
laikraštį „Grindinio žinios“ moderatoriai: istorikas Povilas Andrius
Stepavičius, muziejininkė Alicija Dzisevič (Vilniaus universiteto Adomo
Mickevičiaus muziejus), Kazimiež Karpič (Jašiūnų dvaro sodybos rūmai) ir
istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė. XIX a. miesto gyventojų būdo žinovai
dalinosi su klausytojais visa intriguojančių faktų virtine. Paminėsiu tai, kas
susiję su garsiuoju humoro savaitraščiu „Wiadomosci Brukowe“. Pasirodo, jį
skaitė ne tik vilniečiai – prenumeravo ir Peterburgo elitas, tarp skaitytojų
buvo pats Rusijos caras. Leidinio tiražas jau nuo 9 numerio šoktelėjo iki 3000
egzempliorių kas savaitę! Tai stulbinantis rekordas, žinant, kad Vilniuje XIX
a. pradžioje buvo apie 40 tūkstančių gyventojų, o tarp jų tik labai maža dalis
mokančių skaityti...
K. K. Šiaulytis. Paskaitos apie „Wiadomosci Brukowe“
dalyviai: istorikas Povilas Andrius Stepavičius,
istorikė dr. Aelita Ambrulevičiūtė,
muziejininkė Alicija Dzisevič
(Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus).
2024. Škicas, 29,7 x 21
Čia aš klausausi pasakojimo apie
seniausią humoro periodikos leidinį
Lietuvoje - savaitraštį „Wiadomosci Brukowe“.
Mintyse diskutuoju su jo herojumi
skraidančiu ant ližės bajoru.
Tos dienos pavakare prasidėjo didysis festivalio
renginys. Pacituosiu jo aprašymą iš savo dienoraščio: „Šie individai (čia
kalbama apie festivalio žiūrovus-dalyvius) ne tik smalsūs, atidūs stebeilos,
bet ir geba greitai visur susigaudyti, vertina subtilų humorą. Tokių piliečių
anšlagą mačiau rugsėjo 21-ąją Vilniaus rotušėje muzikinio spektaklio „Dingusio
Vilniaus lakštingalos“ festivalinėje premjeroje. Į šį teatro „Arbatvakariai“
pastatymą miestelėnai veržėsi net su nuosavomis sulankstomomis kėdėmis – mat visi
rotušės krėslai, kaip ir suoliukai, kušetės, jau buvo prieš savaitę
apsukresniųjų rezervuoti. Spektaklio eigoje žiūrovai nuolat plojo, kvatojo,
linksmai šūksniavo – gal juos „užvedė“ pirmasis į sceną įsiveržęs aktorius
Kristijonas Siparis, atlikęs apsukriojo žydo Faktoriaus vaidmenį? Prieš mūsų
akis šiame linksmame vodevilyje klojosi XIX amžiaus pradžios Vilniaus teatrinio
gyvenimo peripetijos. Aktorė ir spektaklio režisierė Eglė Tulevičiūtė,
pasipuošusi prabangia daržovėmis padabinta skrybėle, tapo garsia XIX amžiaus
Vilniaus primadona bei teatro antreprenere Mariana Korvel-Moravska, pianistė
Eglė Perkumaitė muzikavo kompozitoriaus Antonijaus Saljerio įvaizdyje, solistė
Natalija Katilienė atliko pasaulinio garso dainininkės, Jozefo Franko žmonos
Kristinos Gerhardi-Frank koncertinius veikalus. Vodevilio „šarmui“ savęs
netausojo aktorius Saulius Sipaitis, įkūnijęs patį daktarą Jozefą Franką, bei
mimanso artistas Nerijus Račkaitis, vaidinęs tarną Žoržą. Keturi šimtai žiūrovų
– smalsiojo proto atstovų, pasijautę užmirštojo Vilniaus salonų pobūvių
dalyviais, kartu su aktoriais nardė praeities įvykių sūkuriuose, linksmai
reaguodami ir į šios dienos aktualijų satyrines užuominas.“ Spektaklis pasakojo
ne tik linksmas Napoleono, Kutuzovo laikų istorijas, Faktorius priminė ir
dramatiškus to laikmečio įvykius. Salėje „savo valandos“ laukę operos meno
gerbėjai nebuvo nuvilti – solistė Natalija Katilienė atliko arijas ir dainas iš
Kristinos Gerhardi-Frank repertuaro. Skambėjo Oginskio, Haydno (beje,
pastarieji buvo ponios Frank bičiuliai), Mozarto, Schuberto ir kitų
kompozitorių kūriniai.
K. K. Šiaulytis. Spektaklio akimirka.
Saulius Sipaitis, Kristijonas Siparis
ir Eglė Tulevičiūtė. 2024. Škicas. 29,7 x 21
K. K. Šiaulytis. Visa spektaklio trupė.
2024. Škicas, 29,7 x 21
Tą vakarą ištikimi festivalio melomanai buvo užsisakę
vietas ir Signatarų namuose įsikūrusioje „Eskedar Coffee Bar“ salėje. Vakare
čia vyko solistės Juditos Leitaitės koncertas „Café-chantant“. Akomponavo
pianistas Jurijus Suchanovas.
Sekmadienis irgi buvo kupinas festivalinių įvykių.
Pirmieji ryto renginiai skirti vaikams. Šešėlių teatro dirbtuves
„Vilniaus įkūrimo legenda“ Šlapelių muziejaus svetainėje organizavo savo išmone
net jaunimėlį stebinantis Stalo teatras, kurį vis į naujus nuotykius tempia
režisierė ir aktorė Saulė Degutytė. Vilniaus literatų namų salėje vyko
kūrybinės knygų skirtukų dirbtuvės šeimoms „Šv. Jono ir Pilies gatvių sekretai“
su Rūta Norkūne. Vilniaus universiteto muziejus jau trečią dieną kvietė į ekskursiją
po Šv. Jonų bažnyčios varpinę, o gatvėje prie Signatarų namų, kaip ir
šeštadienį, veikė „Istorijų kioskas: gyvenimas 125-oje posesijoje“. Tas kioskas
– tai tokia kompaktiška, praeivių dėmesį patraukianti margalakštė būdelė, kur
nemokamai gali gauti istorinių žinių puokštę.
Daug žiūrovų paraiškų dalyvauti sulaukė ir festivalio
renginys, vykęs Valdovų rūmuose. Tai – „Kvapni ir paslaptinga... meduolio
istorija“ su Rūta Krasnovaite, Lina Krasnovaite-Sipariene („Filigrania“) ir
Kristijonu Sipariu (teatras „Arbatvakariai“). Suprantama, visi norintys
nedidelėje saliukėje nesutilpo, juolab kad ir meduolių nebūtų visiems užtekę...
„Filigranijos“ kūrėjos, šį kartą – kulinarės, pristatė vilniečiams per
šimtmečius nenutrūkstančią, bet vertą vis atgaivinti forminių meduolių
„lipdymo“ tradiciją.
K. K. Šiaulytis. Prie mugės svarstyklių - Vilniaus Kazė.
2024. Škicas, 29,7 x 21
K. K. Šiaulytis. Vilniaus Kazės dėsto užuominas
apie nužiūrėtą per langus Pilies gatvės
gyventojų buitį. 2024. Škicas, 29,7 x 21
Nepatekusieji į renginį Valdovų rūmuose galėjo smagiai
pabendrauti su Vilniaus Kaze (aktorė Virginija Kuklyte) Pilies gatvės prekeivių
tribūnoje. Tas linksmas praeivių nuotykis – interakcija, pavadinta „Grindinio
nuogirdos“. Vilniaus Kazė žiūrovams, kaip ir gatvės žioplinėtojams, prisistatė
esanti miesto globėja, miestelėnų gyvenimo būdo nužiūrinėtoja (pro langus). Su
klausytojais užsimezgė nuoširdus apsikeitimas paslaptimis, bet galiausiai visi
buvome pavergti įtaigaus Virginijos Kuklytės komizmo, jos „negailestingos“
šypsenos. Vilniaus Kazė taip užbūrė praeivius, kad kai kurie jų grįžo ir į
antrąjį jos pasirodymą, vedini sutiktais bičiuliais. Ne mažiau dėmesio sulaukė
ir susitikimas su prof. dr. Alfredu Bumblausku Vilniaus literatų namų salėje.
Profesorius surengė audringą paskaitą „Katė kaip Lietuvos civilizacijos
ženklas“, tačiau vien šiuo gyvūnu neapsiribota – įspūdinga pranešėjo retorika
ir klausytojus įvėlė į diskusiją apie senovės lietuvių būdą ir papročius.
K. K. Šiaulytis. Istorikas Alfredas Bumblauskas paskaitoje.
2024. Škicas, 29,7 x 21
Festivalio uždarymo koncertas „Vilnietiškasis
šansonas. Dedikacija maestro A. Šabaniauskui“ vyko Signatarų namų Štralio
renginių salėje. Antano Šabaniausko repertuaro dainas atliko solistas Kęstutis
Alčauskis bei pianistas Daumantas Slipkus, vakarą vedė aktorius Kristijonas
Siparis. Salėje nesutilpę klausytojai (o tokių buvo daug) spietėsi greta
esančiose patalpose, kavinėje „Eskedar Coffee Bar“.
Nesuspėjusiems šiemet belieka palinkėti kantriai
laukti kitų metų rugsėjo ir dalyvauti naujuose (tikrai ne prastesniuose)
Vilniaus grindinio festivalio renginiuose!