ATVIRUKŲ ISTORIJOS. MENAS PAŠTO KORTELĖJE

Davidas Tenirsas Jaunesnysis 

(David Teniers the Younger 1610-1690).

„Stalo žaidimai“, fragmentas. Chromolitografinis atvirukas.

 Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Kęstutis K. Šiaulytis

ATVIRUKŲ ISTORIJOS.

 MENAS PAŠTO KORTELĖJE

 Daugumoje Europos kalbų pašto atvirukai vadinami pašto kortelėmis: „carte postale“ – prancūziškai, „postcard“ – angliškai, „postkarte“ – vokiškai, o skambiausiai – itališkai: „cartolina“. Kai tik buvo sumanyta pašto korteles spausdinti iliustruotas, (priminsiu, tai įvyko 1871 metais) tuoj kažkam kilo idėja jose publikuoti dailininkų kūrinių reprodukcijas. Apsukrūs leidėjai pirmiausia griebėsi žinomiausių autorių, klasikų, jų tapybos darbai buvo perteikiami juodai baltomis graviūromis, litografijomis, o kiek vėliau ir chromolitografijomis. Pastaroji technika labai sudėtinga, iškilūs dailės kūrinai buvo tarsi perpiešiami ant litografinių akmenų mažame formate (9 x 14 cm) dėliojant mikro taškelius, brūkšnelius. Ant akmens piešiamos tik vienos reikiamos spalvos detalės, tad pilnam vaizdui išgauti prireikdavo keturių ir daugiau akmenų. Spausdinama nuo parengtų akmenų kiekvieną spalvą atskirai, paeiliui. Tokių atvirukų tiražai nedideli, kolekcionierių labai vertinami. Dažnai, žymiausi litografai buvo pripažįstami kaip tokio atviruko bendraautoriai, jų parašas atspaude rikiavosi šalia tapytojo, akvarelininko autografo. Taigi, tais atvejais ir atspaudas įgydavo litografinio originalo statusą. Dar XX amžiaus pradžioje, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos spaustuvininkai pasirūpino, kad jų svarbiausių muziejų šedevrai būtų įamžinti tose mažose kortelėse, o atvirukų kolekcionierių rinkiniai taptų tarsi tų muziejų miniatiūrinėmis kopijomis. Atsiradus galimybei poligrafiniu būdu publikuoti nuotraukas, tapo populiarios, kad ir nespalvotos, garsiausių paveikslų foto reprodukcijos. Ir to meto dailininkai panoro savo darbus pamatyti tose kortelėse. Paveikslų galerijos, meno žurnalai, įvairios meno draugijos atvirukų dėka pažindino visuomenę su dabartyje kuriančių dailininkų darbais. Poligrafijos technikoms tobulėjant, atsiradus spalvotai fotografijai, meno kūrinių reprodukavimas tapo paprastesnis, pigesnis. Tarpukario Lietuvoje daug meno atvirukų išleido Ona Vitkauskytė (1865-1928). Sovietinės santvarkos metais, muziejininkų, dailėtyrininkų, leidėjų pastangomis dideliais tiražais spausdinti M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijų atvirukuose rinkiniai: „Zodiako ženklai“ (1971), „Pasaulio sutvėrimas“ (1972), „Sonatos“ (1978), „Grafika“ (1984) ir kt. Pasirodė Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Kazio Šimonio, Antano Samuolio, Jono Šileikos, Vlado Eidukevičiaus, Antano Žmuidzinavičiaus, Marijos Cvirkienės ir kitų dailininkų atvirukų rinkiniai, kurie, tuomet, tarsi vėrė mums langą į nacionalinio meno lobyną.

 Šiandien, atvirukų su meno kūrinių reprodukcijomis parsivežame iš aplankytų didžiausių pasaulio muziejų, o savo darbus reprodukuoti atvirukuose gali kas panorėjęs – skaitmeninė spauda atkeliavo tiesiai į dailininkų studijas...

Atvirukų rinkinys „Vilniaus motyvai“. 

„Vaga“, 1968, tiražas 3 000, rinkinyje 13 atvirukų. 

Viršelyje Jonas Čeponis „Vilniaus bokštai“ 1967.

Rembrantas Harmensas van Reinas 

(Rembrandt Harmenszoon van Rijn 1606-1669).

 „Autoportretas su žmona Saskija“ (1636). 

Chromolitografinis atvirukas. Spausdinta Berlyne, apie 1898 m.

Atvirukų rinkinys „Justinas Vienožinskis“.

 „Vaga“, 1966, tiražas 15 000, rinkinyje 16 atvirukų

Viljamas Terneris (J. M. William Turner 1775-1851).

 „Žvejybiniai laivai stipriame vėjyje“.

 Chromolitografinis atvirukas. 

Spausdinta Drezdene „Stengel“. Apie 1906 m.

Antanas Žmudzinavičius (1876-1966). 

„Palanga. Naglio kalnas“. 1921. 

O. Vitkauskytės išleidimas. Kaunas.

Straipsnis paskelbtas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 30.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

 https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34494-2025-08-06-atviruku-istorijos-menas-pasto-korteleje

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

K. K. Šiaulytis. Tarp Biržuvėnų dvaro parko 

medžių – tarnų namas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Kęstutis K. Šiaulytis

BIRŽUVĖNŲ ISTORIJOS

 Kai imiesi kokios vietovės ar miesto istorijos rašymo, pirmas uždavinys – išsiaiškinti jų vardų kilmę. Kadangi Biržuvėnų gyvenvietės sodybos yra pabirusios abipus Virvytės, smagios Žemaitijos upės krantų, šauna į galvą spėjimas – gal čia kažkada biro žuvys... Istoriniuose šaltiniuose Biržuvėnai, pirmą kartą paminėtas 1253 metais „Birsene“ vardu. Tad, kiek pagalvojęs iškėliau hipotezę: senas lietuviškas žodis „biržė“ nusako miško ar dirbamo lauko dirbtinai sukurtą ribą. Spėju, kažkada, čia, prie Virvytės apsigyvenę pirmeiviai, pertvėrė upę akmenimis, susidariusioje patvankoje ir žvejojo, ir maudėsi, o tą dirbtinę upės pertvarą, kuri tarnavo dar ir savotišku pėsčiųjų tiltu, vadino „birže“, suprask, riba tarp susidariusio ežerėlio ir upės. Ilgainiui, arčiau tos viskam tinkamos akmeninių riedulių pertvaros kūrėsi kaimas, kuriam galiausiai ir pritaikytas Birse, Birsene, Biržuvėnų vardas. Matyt, garsaus Lietuvos miesto, Biržų vardas, tokios pat kilmės. Ten, neatmenamais laikais buvo pertverta Apaščios upė, taip susidarė patvenktas Širvėnos ežeras, o Biržų miestas išaugo ties ežero ir upės riba – birže. Ir mėnuo dalinantis metus tarp vasarėjančio-rudenėjančio laiko vadinamas birže – birželiu.

 Ta, prieš amžius Virvytę pertvėrusi akmeninė biržė ir šiais laikais Biržuvėnuose tebėra, tik ji  pavirto į didelę užtvanką su raudonų plytų pastatais, kuriuose prieš šimtmetį veikė ir vandens malūnas, ir elektrinė, ir kartono fabrikėlis. Visai šalia, Virvytės slėnio aukštame krante, lyg ant kokio piliakalnio ar alkakalnio puikuojasi mediniai Biržuvėnų dvaro rūmai, juose lankytojų laukia muziejus ir biblioteka. Iš gan plataus tvenkinio išpuolusi srauni Virvytė pasitarnavo dvarui dar kitaip – ji tapo rūmų parko puošmena, jos krantuose ir dabar veši patys augiausi Lietuvoje medžiai: maumedžiai, tuopos, uosiai, ąžuolai, kaštonai. Rūmų aplinkoje išlikę nemažai ūkinių pastatų, tarnų namai, oficina.

 Šios vietovės tolimą praeitį mena ir prie Virvytės prigludęs piliakalnis, archeologai nustatė jog jis supiltas XI-XII amžiuose, istoriko Stasio Kasparavičius nuomone, čia buvęs upės uostas. Karo laivai Virvytėje neplaukiojo, bet, matyt, senovėje joje žuvies būta tiek, kad užteko daugeliui pavirvytės kaimų ir miestelių.

 Biržuvėnuose, kelių sankryžoje, tarsi koks Pirmojo pasaulinio karo paminklas, rymo nedidelės, dailiai įrengtos vokiečių kareivių kapinės. Pasakojama, Rusijos armijos kazokai, užfrontėje užklupę vokiečių gurguolę, kardais užkapojo tuos menkai ginkluotus priešo karius. Kapinaitėse keliasdešimt paminklėlių su jau neišskaitomais žuvusiųjų vardais.

 Šiais laikais, Biržuvėnai, šalia esantis istorinis Luokės miestelis, Šatrijos kalnas, tapo viena labiausiai lankomų Žemaitijos vietovių. Drąsiausi turistai – baidarininkai, čia atplaukia Virvyte, bet dauguma rieda dviračiais ar automobiliais. Jei norite, galite atlinguoti ir bričkomis, Biržuvėnų dvaro rūmų priebutis daug tokių matė.

K. K. Šiaulytis. Pirmojo pasaulinio karo 

Vokiečių karių kapinės.

 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis.  Virvytės upė suka į

Biržuvėnų dvaro parką. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Biržuvėnų dvaro ūkiniai

 pastatai. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Virvytė išnirusi iš dvaro

 parko toliau audžia savo vandenų juostą. 

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 29. 

Rasite ir "LAS" internetrinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/34440-2025-07-30-birzuvenu-istorijos

PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

K. K. Šiaulytis. Vasarinių figūrų paradas. 

2025. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

 

 PROGNOZUOJAMŲ ORŲ POPURI

 Šių metų vasarą, matyt ne vienam poilsiavusiam gamtoje, jau teko išgyventi Endriejavo apylinkių protėvių nuotykį, kai vienas humoro jausmą turintis šienpjovys, pamatęs aukštai virš galvos susitelkusį juodą debesį šūktelėjo: „Kap statę!” Po tų žodžių, pritvinkęs vandeniu debesis ne lašais pabiro, o – šliūpt! – visu savo turiniu užgriuvo pajuokavusį žemaitį! Pasirodo, aštrialiežuvis valstietis ištarė užburtą dangumi slenkančio ežero vardą – tas, atvaduotas nuo kerų, nukrito į Endriejavo lankas, kur ir dabar tyvuliuoja Kapstato vardu. Kiek tokių kapstatų šiemet jau kabojo ir liejosi ant mūsų galvų!

 Taip svarsčiau pirmadienio popietę, kai viena ranka įsikibęs į pirkinių krepšį, kita, į vėjo gūsių tampomą lietsargį, slinkau namų link, ratais apeidamas keisčiausių kontūrų šaligatvio balas. Kadangi galva buvo laisva, vos ne teškenančio lietaus poetiniu rimu joje rikiavosi tas atpasakotas minčių srautas. Staiga, lyg perkūnija persmelkė, sukrėtė šaižus, tiesiog žviegiantis kišenėje tūnančio telefono klyksmas. Pagalvojau, kas tokiu garsu gali man skambinti? Vaistinėms savo numerio nedaviau, skolą už liftą, kuriuo nesinaudoju, jau sumokėjau, siuntinuką paštomate atsiėmiau, tad, palauks, kas bebūtų, perskambinsiu, kai atsilaisvins rankos. Tačiau, įkirus zyzimas nesiliovė, pirkinių krepšį pakabinęs ant alkūnės žvilgtelėjau į ekrano bedugnę – pasirodo, viena geranoriška valdžios įstaiga atsiuntė garso žinutę. Dėkingas išklausiau. Tą svarbų pranešimą matyt sukūrė atostogaujantį orų specialistą pavaduojantis politikos apžvalgininkas ar sporto komentatorius. Kadangi, gal ne visus pasiekė ši svarbi audio informacija, jos tekstuką skelbiu čia:

 „Orų tarnybos radarų duomenimis, nors smarkios, tačiau trumpos liūtys visą birželį ir jau didžiąją dalį liepos skalavo Lietuvą nuo pajūrio iki Čepkelių raisto, tačiau, grybinio lietaus, deja, nesulaukėme. Krepšiai lieka tušti kaip ir praeitą sezoną, baravykų nerandame, paberžiai traumuoti, tik invaziniai grybai dar renka taškus supirktuvių punktams. Meteorologai skuba informuoti gyventojus, kad ir likusią vasaros dalį prakiurę lyg mitinguotojai debesys plaus mūsų galvas. Betgi, nepaisant įspėjančių prognozių nepaaugo nei guminių batų, nei lietsargių ar laikraščių paklausa. Matyt, vasarotojai tikisi kaitintis nuotoliniu būdu – Turkijoje, Šiaurės Afrikoje, o kai kas net Floridoje... Prie globalaus klimato adaptavęsi piliečiai, šalies politinio gyvenimo naujienas atideda rudens skandalingų darganų sezonui. Deja, ir rugsėjį, jau keletą metų besitęsianti orų infliacija neatneš nieko pozityvaus nei vaisių, nei bulvių derliui.“

K. K. Šiaulytis. Ilgio ežero vasara.

 Druskininkai, Grūtas. 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

 K. K. Šiaulytis. Lietaus nuojauta. 2025. Akvarelė, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Ežero mauduoliai. 

2025. Akvarelinis etiudas, 24 x 32

K. K. Šiaulytis. Virš ežero – šiųmetinė

 debesijų šventė. 2025. Akvarelė, 24 x 32

Tekstas - pašnekų esė, publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 28.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34397-2025-07-23-prognozuojamu-oru-popuri

Vis iš naujo atrandamas dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

Antanas Jaroševičius. Baublys. 

1910. Akvarelė, 50 x 27. Albumas „Lietuvos tapyba“ (1976)

Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių

 jubiliejinės kūrybos parodos katalogo viršelis. 1990.

Puslapis iš K. K. Šiaulyčio 

5 klasės dailės vadovėlio "Moku piešti". 2002.

Kęstutis K. Šiaulytis

Vis iš naujo atrandamas 

dailininkas, akvarelininkas A. Jaroševičius

 Šiame tekste Antano Jaroševičiaus (1870-1956) kūrybą apžvelgsiu keliais aspektais: aptardamas dailininko gyvento laikmečio ir kūrybos kontekstus bei jo akvarelinės kūrybos meninius, stilistinius siekius.

 Antano Jaroševičiaus kūryba pristatoma įvairiuose dailės istorijos leidiniuose skirtuose XX-ojo amžiaus pradžios Lietuvos dailei: „XX a. Lietuvių dailės istorija 1900-1940“ (1982), Laimos Laučkaitės „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002), Giedrės Jankevičiūtės „Dailė ir valstybė“ (Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918-1940) (2003), albume „Lietuvos tapyba“ (1976). Bene daugiausiai dailininko darbų reprodukcijų publikuota Antano Jaroševičiaus 120-ųjų gimimo metinių jubiliejinės kūrybos parodos kataloge (1990). Aš dailininką esu pristatęs dailės vadovėlyje penktai klasei: K. K. Šiaulytis „Moku piešti“ p. 19 (2002), antras leidimas (2004), apie A. Jaroševičiaus atvirukus esu rašęs laikraštyje „Lietuvos aidas“, kuriame, tarpukaryje savo straipsnių yra skelbęs ir pats dailininkas.

 Dailininko žmona Marcelė Jaroševičienė 1958 metais dailininko kūrybinį palikimą perdavė Lietuvos dailės muziejui. Muziejuje saugoma per 70 akvarelių, studijiniai piešiniai, grafikos darbai.

 Antanas Jaroševičius priklauso tai naujai meno kūrėjų kartai, kuri XIX amžiaus pabaigoje iškilo dėka Europoje prasidėjusių socialinių, demokratinių permainų.

 Rusijos imperijoje buvo atidžiai sekamos kultūrinės Europos iniciatyvos. Gal Didžiosios Britanijos „Arts and Crafts Movement“ („Meno ir amatų sąjudžio“)  sėkmė, gal Londone, Paryžiuje, Vienoje surengtos Pasaulinės parodos, paskatino Rusijos valdžią Sankt Peterburge 1876 metais įkurti Techninio piešimo mokymo įstaigą, šių dienų supratimu – kolegiją, kuri imta vadinti mokymo įstaigos mecenato bankininko barono Aleksandro Štiglico (1814-1884) vardu. Ši aukštesnioji mokykla ruošė dailininkus pramonei, interjerinio dizaino dailininkus, dailės ir braižybos pedagogus specializuotoms mokykloms. Vienu metu joje mokėsi apie 200 studentų. Įdomus faktas: čia, nuo 1890 iki 1918 metų studijavo 130 latvių tautybės jaunuolių, kurių tarpe vėliau iškilo visa plejada garsių Latvijos dailininkų. A. Jaroševičius apie šią mokymo įstaigą matyt sužinojo mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Savo žemiečio, beveik kaimyno  Petro Vileišio (1851-1926) materialiai paremtas apsisprendė studijuoti Štiglico mokykloje dailę, kur mokėsi 1893-1899 metais. Beveik tuo pat metu, čia dekoratyvinę skulptūrą studijavo (1896-1903) Kajetonas Sklėrius. Žinia, akvarelė, kaip techninio, mokslinio, iliustracinio vaizdavimo priemonė buvo įprasta studijų disciplina daugelyje to meto aukštųjų mokyklų, matyt, tokiu statusu, akvarelės pagrindai buvo dėstomi ir Štiglico mokykloje.

  Vokietijos dailininkas Albrechtas Diureris (1471-1528) laikomas meninės akvarelės pradininku. Kelionių metu jo sukurtos akvarelės (apie 1496) yra ir Europos peizažinės dailės pirmtakės. Tačiau tik XIX amžiuje, atsiradus daugiau galimybių keliauti po svečias šalis, visuomenei susidomėjus plenerinės tapybos idėjomis, akvarelė tapo ypač pamėgta, parankia kūrybos priemone ne tik dailininkų tarpe. Rusijoje, Sankt Peterburge 1880-1918 metais gyvavo Imperatoriškoji rusų akvarelininkų draugija, jos nariais be profesionalių akvarelininkų buvo grafikų, architektų, skulptorių. Draugija kasmet rengė savo narių parodas, jų atidarymo iškilmėse apsilankydavo imperatorius. Tikėtina, kad ir abu mūsų studentai, būsimieji akvarelės meistrai, lankėsi tose parodose. Jau dirbdamas Kazanėje A. Jaroševičius be abejo buvo susipažinęs su tuo meto aktyviai veikusios „Peredvižnikų“ („Kilnojamųjų dailės parodų draugija“, veikė 1870-1923) draugijos narių kūryba, „Mir iskustva“ („Meno pasaulis“, veikė 1898-1927) draugijos dailininkų veikla. Antanas Jaroševičius nesiekė tapti kokios nors Rusijos dailės draugijos nariu, nors jo to meto akvarelės savo tematika ir meistryste būtų puikiai pritapusios plačioje Rusijos dailės panoramoje.

 Antanas Jaroševičius Rusijos kultūrinėje aplinkoje praleido beveik trisdešimt metų. Šešerius mokslo ir trejus darbo metus – imperijos sostinėje, kur vyko aktyvus meninis gyvenimas, dar dvidešimt, gan dideliame Rusijos mieste – Kazanėje. Dailės mokytojo profesija skatino domėtis Rusijos kultūra, sekti veržlią to meto Rusijos dailės kūrybos raidą. Stebint A. Jaroševičiaus „žiemiškas“ akvareles, kaip ir darbus sukurtus kelionėse po Rusiją, regime tų kūrinių estetinės pagavos, meninio sprendimo, peizažo emocinės pajautos artumą geriausiems rusų dailės pavyzdžiams. Drąsiai galime A. Jaroševičių rikiuoti į gretą šalia Rusijos akvarelininkų draugijos narių, randame daug bendra su to meto žymių Rusijos tapytojų V. I. Surikovo (1848-1916), V. A. Serovo (1865-1911), I. I. Levitano (1861-1900), K. A. Somovo (1869-1939), A. N. Benua (1870-1960) akvareline kūryba.

 Europos dailėje XIX amžiaus antrojoje pusėje, XX amžiaus pradžioje, greta novatoriškų, modernistinių dailės krypčių klestėjo ir realistinės krypties dailė, meno istorijoje įvardinama ir kaip „materializmas“, „natūralizmas“. Realizmo pradininkais, metusiems iššūkį saloninei dailei, laikomi du Prancūzijos tapybos genijai: Gustavas Kurbe (1819-1877) ir Eduardas Manė (1832-1883), žymiausias Vokietijos realistas – Adolfas von Menzelis (1815-1905). Literatūros istorijoje realizmo, natūralizmo pirmtaku ir ideologu pristatomas Prancūzijos rašytojas Emilis Zolia (1840-1902). Vokietijos natūralizmo dailės lyderiai – Eugenas Brachtas (1842-1921), Maksas Lybermanas (1847-1935). Rusijos dailėje natūralizmo krypties dailininku pristatomas Aleksejus Savrasovas (1830-1897). Tikriausiai visi esame matę bent reprodukcijose garsiausią jo paveikslą „Kovai sugrįžo“.

 Realizmas, natūralizmas dailėje nebuvo pagal kokius nors įteisintus kanonus, taisykles kuriamas stilius. Dailininkams realistams tikrovė buvo kūrybinio įkvėpimo šaltinis, teikiantis neišsenkamus motyvus, temas, įžvalgas meninei kūrybai. Antanas Jaroševičius yra toks, tikrovės žavesį adoruojantis dailininkas – natūralistas. Klysta tie meno kritikai kurie realizmą pavadina fotografiniu menu. Mano paminėti dailininkai realistai savo gyventos epochos žmonėms atvėrė akis, paskatino pamatyti būties pilnatvę, gyvenimo gilumą, pajausti tikrovės trapumą, kasdienybės didybę. Šiandien regime – skaitmeninėmis priemonėmis kas valandą sukuriami milijonai fotografinių vaizdų, tačiau Eduardo Mane paveikslo „Foli Beržer baras“ (1882) mergina mus visada pasitinka kaip niekada nematyta deivė.

Pasižvalgykime interneto platybėse, kur Europeana portale publikuojama didelė dalis A. Jaroševičiaus akvarelių, studijinių piešinių, brėžinių, projektų, eskizų.

https://www.europeana.eu/lt/collections/person/55694-antanas-jarosevicius?page=1

 Mūsuose mažiausiai žinomos A. Jaroševičiaus „rusiškojo“ laikotarpio akvarelės, bet jos yra ir pačios įdomiausios dailininko kūrybiniame palikime. Kazanės apylinkėse sukurti pavasarėjančios žiemos peizažai liudija nepaprastą dailininko gebėjimą plenerinėse akvarelėse perteikti ne tik orų permainas, akvarelės liudija valstietiško pavasario laukimo džiugesį, atskleidžia akiai erdves, kuriose netrukus pasigirs vieversių giesmės. Akvarelėje „Lauko kelias pavasarį“ jautri tapysena padeda perteikti trapų pavasarėjančio peizažo grožį, atrodo net jaučiame tirpstančio sniego kvapą, įkvepiame laukus gaubiančio balkšvo rūko gurkšnį, tarsi čia būtume, stebime arkliuko ir važių sumintas sniego provėžas.

 Kita didesnė akvarelių grupė vaizduoja laivus, burlaivius upėse, uostuose. Kaip savitai, nepakartojamai perteikta apsunkusi laikmečio dvasia – laiveliai, lyg pavargę darbo įrankiai ilsisi ramiuose uosto vandenyse, tylioje upės tėkmėje plaukia jų atspindžiai – tarsi sudilę, pilkšvi sapnai. Kokia taikli akimirka pagauta nebaigtoje akvarelėje „Laivai su arbūzais prieplaukoje“ – atrodo, mums prieš akis klojasi visa Volgos, Kazankos upių navigacijos istorija! Prisiminkime, – visai kitokia Kajetono Sklėriaus „laivelių“ akvarelių nuotaika. Rodos, drąsia tapysena autoriui terūpi perteikti spalvingą bangų, burių žaismę...

 Galima išskirti dar vieną, kelioninių akvarelių grupę. Akvarelės „Kaukazo kalnai“, „Rytietiško miesto gatvelė“, „Krymo kalnai“, „Krymas, pajūrio krantinė“, „Kazanės prieplauka“ liudija autoriaus pasitikėjimą savo jėgomis imtis plenere tapyti gan sudėtingus motyvus. Šiuose darbuose jau aidi veržlesnio gyvenimo ritmas, spindi nuotykių padangės, tapysena laisvesnė, sakytum – šventiška.

Jaroševičiaus akvarelės sukurtos vasarojant Lietuvoje, visai kitokios nei Totorijos stepių, pavolgio peizažų padiktuotos. Lietuviškosios skamba lyg garsais ornamentuota liaudies daina – atrodo, tiesiog žydi sodrios spalvos, popieriaus lakštas dažnai užpildytas žaluma ir potėpiais iki pat kraštų, tarsi dailininkas jaustųsi pats paniręs tuose vaizduojamuose lapuočių soduose, giriose, sodybų rimtyje.

Dailininko sukurti akvareliniai sveikinimų, plakatų projektai rodo, kad A. Jaroševičius buvo susipažinęs ir su iki Didžiojo karo klestėjusio moderno-secesijos-jugendo stilistika. Sudėtingi metalinių kryžių akvareliniai projektai demonstruoja aukštą profesinį pasirengimą kurti architektūrinę akvarelę. A. Jaroševičius ėmėsi ir spaudos dailininko darbų. Laikraščiams, knygoms sukūrė ne tik grafinių iliustracijų, bet ir akvarele tapytų viršelių, vinječių, šventinių atvirukų.

Žurnalas „Niva“, 1912, Nr. 16. XXXI-oji 

Imperatoriškosios rusų akvarelininkų draugijos paroda.

Žurnalas „Niva“, 1912, Nr. 16. XXXI-oji 

Imperatoriškosios rusų akvarelininkų draugijos paroda.

I. I. Levitan. Ruduo.

Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja 

žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)

V. A. Serov. Pilka diena.

Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja 

žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)

K. A. Somov. Pavasaris.

Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja 

žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)

A. N. Benua. Nuo Krestovskio tilto. S. Peterburgas. 

Akvarelė. Litografinis atvirukas. Apie 1904 m.

Iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.

V. I. Surikov. Troba.

Puslapis iš albumo „Russkaja akvarelnaja 

žyvopis konca XIX načala XX vieka“ S. G. Kaplanova (1968)

Antanas Jaroševičius. Laivai upės prieplaukoje. Akvarelė

Antanas Jaroševičius. Atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“

Šlapelienės knygyno išleidimas. Nr. 16.

Iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.

Antanas Jaroševičius. Atvirukas „Sveiki sulaukę Šv. Velykų!“

Šlapelienės knygyno išleidimas. Nr. 17.

Iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.

Antanas Jaroševičius. Mergelė darželyje. 1909.

Antano Jaroševičiaus projektuotas paminklas Giedraičiuose

 „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“, apie 1928 m. 

Atvirukas iš mano filokartinės kolekcijos. K. K. Š.

LIETUVOS AIDO „Vieno Puslapio Galerijoje“ – Arūno Bėkštos tapyba

 A. Bėkšta. Gavelio pokeris. 

Drobė, akrilas. Iš ciklo "Vilniaus legendos".

LIETUVOS AIDO

 „Vieno Puslapio Galerijoje“

– Arūno Bėkštos tapyba

 

Apie „Pavaizdus“ ir „Regesius“

Buvau fizikas, restauratorius-tyrėjas, vadybos konsultantas. Dabar – suaugusiųjų mokymosi ekspertas, tapytojas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, pensininkas.

Ar esate kada klaidžioję po Vilniaus ir kitų senamiesčių kiemus, tarpuvartes ir siauras gatveles, stebėję jų sienas, raudonus stogus, bažnyčių smailes? Man senojo miesto architektūra tapo įkvėpimu. Dėl to, turėdamas daugiau laisvo laiko, neretai leidžiuosi su fotoaparatu į Užupį, aplink Pilies, Didžiąją gatves. Keliauju šen ir ten, dairausi, fotografuoju. O tada iš tų nuotraukų gimsta paveikslai. Kadangi nei vaikystėje, nei jaunystėje nesimokiau dailės, daug mokausi dabar. Tapau ir daug „literatūrinių regesių“, kuriuos įkvepia literatūros kūriniai.

Parodos Rotušėje pavadinimui pasirinkau žodį „pavaizdas“, kurį vartoja Konstantinas Sirvydas 1642 m. išleistame žodyne „Dictionarium trium lingvarum“, nes daugiausiai tapau Vilniaus ir kitų senamiesčių vaizdus (pavaizdus).

Arūnas Bėkšta

K. K. Šiaulytis. Arūno Bėkštos portretinis etiudas.

Kęstutis K. Šiaulytis

 Paveikslai įrėminę 

Vilniaus senamiesčio poeziją

 Vilniaus Rotušėje eksponuojami dailininko Arūno Bėkštos tapybos ir grafikos darbai. Apsilankykite, paroda „Pavaizdai“ veiks iki liepos 25 dienos.

 Retas, bet vis dažniau pasitaikantis reiškinys, kai ne profesionalus dailininkas, o kaip šiuo atveju – mokslininkas, fizikas, paveikslų restauratorius, kultūros įstatymų kūrėjas, andragogas ir dar, buvęs kultūros ministras, mūsų greitaeigėje nūdienoje imtųsi teptuko, atsidėtų savitai, atidžiai pasaulio vizualizacijai. Iškilioje Rotušės pirmojo aukšto holo erdvėje A. Bėkštos paveikslai sutūpę ant sienų, kolonų, tarsi naktiniai drugiai, pabirę, lyg senojo miesto dvasių sukviestos praeities skeveldros. Tai kitokia, nepataikaujanti vyraujančiam skoniui ir madai tapyba. Galinga kultūrinė, meninė autoriaus patirtis diktuoja jo dailės slėpingą vizualinę kalbą. Arūno veidaknygės bičiuliui, paklausiusiam, kodėl tavo vaizduojamas Vilnius toks liūdnas, autorius atsakė: „Tai ne liūdesys, tai – vienatvė“. Bėkšta klajoja po tą Vilnių, kuris įdomus ne vienadieniams turistams, o miesto praeitį jaučiantiems ir randantiems vienišiams, kuriems prabyla net apdilusios sienos plytos spalva, Užupio bromų vartai, aklinos durų nišos, užmūryti langai, sudilusios laiptinių pakopos. Toks, uždaras savyje, nuo triukšmingos šiandienos nutolęs Arūno menas, pasirodo gali pažadinti supratingų žiūrovų kūrybinius pradus. Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje vykusioje dailininko parodoje „Net pats nustebau“, žiūrovai, jo tapybos darbų įkvėpti sėkmingai kūrė haiku – nustebo, kad meno mūzos laigo visai šalia jų.

 Apsilankykite ir šiuo internetiniu adresu: „Arūno paveikslai. Arūnas Paintings“. Ten dar kitaip skleidžiasi A. Bėkštos menas, rasite ciklo „Pro adatos akį“ darbus, susidursite su plastinio humoro užuolankomis, šyptelėsite žvilgtelėję pro kolbos lenktą stiklą, pamatysite kiek kitokį dailininką, nei aš nupiešiau.

A. Bėkšta. Žibintininkas. Lino raižinys.

A. Bėkšta. Kvinto Vilnius. Drobė, akrilas.

A. Bėkšta. Laiptai į auditoriją. Drobė, akrilas.

A. Bėkšta. Café Montmartre. Drobė, akrilas.

Publikacija apie A. Bėkštos parodą skelbiama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 26.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34353-2025-07-16-lietuvos-aido-vieno-

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

K. K. Šiaulytis. Akvarelininkas, 

profesorius Antanas Visockis. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

Kęstutis K. Šiaulytis

PLENERAS PRIE VINCO MARIŲ

Trumpiausios vasaros nakties miniatiūra

 Birželyje, Šatrijos padanges kasdien juodškiais debesimis pašiaušę vėjai šliūkštelėdavo ne vieną sietą dargano lietaus ir ant Vinco marių, prie kurių, gero oro, lyg amžinai vėluojančio traukinio, laukė pleneruojančių dailininkų būrelis. Tose mariose knibždantys tuntai alkanų karosų irgi laukia – kada pagaliau juos pakvies-patieks pietums svetingoje Vilijos ir Vinco sodyboje. Mes gi, drobeles teptukais marginantys asabos, patys pramynėme takelius į šią palaimingą pastogę. Ten, meno kūriniais instaliuotoje menėje, baltojo bijūno vaza papuošto stalo krėsluose buvojome arbata su medumi prailgintus pusryčius, žuviene kvepiančius pietus, taurėmis inkrustuotus vakarus. Patikėję valandas skaičiuoti sustojusiems laikrodžiams, rezgėme prisiminimų tinklus, kuriuose strigo romantiškos studentavimo metų istorijos, muziejinių kelionių atšvaitai ir vietinės legendos... Tais trumpiausių naktų paryčiais, kitas Vinco marių svečias – pilkasis garnys, susiradęs tinkamą tvenkinio pakrantės šiekštą, auksašoniams žuveliokams pasakojo savo ilgasnapes istorijas.

K. K. Šiaulytis. Baltasis stalo bijūnas. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tarp nendrių, sušalęs,

 bet gerai nusiteikęs dailininkas

 Česlovas Polonskis. 2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Tapytojas 

Algimantas Stanislovas Kliauga.

 2025. Akvarelė, 32 x 24

K. K. Šiaulytis. Natiurmortas ant liepto. 

2025. Akvarelė, 42 x 29,7

K. K. Šiaulytis. Pirtelė prie Vinco marių,

 kurios terasoje dailininkai laukė 

gero oro traukinio... 2025. Akvarelė, 29,7 x 42

K. K. Šiaulytis. Vinco marios dulksnoje. 

2025. Akvarelė, 29,7 x 42

Ši vaizdų istorija publikuojama

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 26.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

34307-2025-07-09-pleneras-prie-vinco-mariu-