TURTINGŲ, TURININGŲ NAUJŲJŲ METŲ!

K. K. Šiaulytis. Laimingų, turiningų Naujųjų Metų! Akrilas, 18 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

TURTINGŲ, TURININGŲ

 NAUJŲJŲ METŲ!

 Gal, tik kokią devintą žiemos šventmečio dieną, jau naują, 2026-ųjų kalendorių atvertus, pagaliau ir tikra žiema prasidėjo. Kažkur prisisiurbęs sniego į Lietuvą plūstelėjo nartus ciklonas, vijurku siausdamas, per vieną naktį medines trobas, mūriukus ir begaražius automobilius baltomis kupromis užgriuvo, pušis, egles berankoviais kailiniais apvilko, o vieškeliuose, tik kilometrų stulpelius vėpūtynuose kyšoti paliko. Kaimiečių nuostabai, nuo rugpjūčio vidurio ištuštėję sodybų gandralizdžiai vėl kupliomis gūžtomis tapo – tik raudonų snapų ten nesimatė. Bet, kol nepasibeldė darbo pirmadienis, magėjo dar kartu su Kristijono Donelaičio „Metų“ herojumi tarti:

 ... „vėl bensyk su padėjimu dievo

Išmiegot ir sąnarius atgaivinti galėjom.

Ak! kieksyk aš, rūpesčių visų neminėdams,

Ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą.

Ak! Kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus,

Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta!”

 Dabartiniais laikais, namų „kakalis“, vienam – tai spalvaraibis televizorius, kitam – klavišų karoliais apsikaišęs kompiuteris, trečiam – maigus telefonas. Tačiau tą nuostabų snygio rytą ne visi panoro  elektroninių sapnų pataluose vartytis. Pabudo nordiškasis genas – nosį šaltyje grūdinti. Į nuosavą kiemą seniūnijos neprisišauksi – patiems smagu nuo priebučio iki vartelių šiūpelėmis sniegą šinkuoti, per aukštas pusnis sodan nubristi, ten užsibuvusius kiškius baidyti. Linksma stebėti kaip papustę padus miškelio kryptimi skuodžia pilki kailinukai, nuo seno klevo šakos pabyra šarkos sparnu užkliudyta sniego sauja, pro vėjo genamų debesų eketę žvilgteli popietinė saulė – regai atsiveria geltonai oranžine šviesa švytinti kitapusybė.

 Tačiau, lyg koks būrų prievaizdas jau zvimbia kišenėj naujienų prisiuostęs mobilusis vabalas, atrodo tuoj sprogs – failuose nebetelpa karštos ir DI sukonstruotos žinios! Beje, tarp jų suradau ir naudingą patarimą: jei nori pagauti kiškį, reikia tik druskos užberti jam ant uodegos – žvairakis pats kris tau į glėbį.

K. K. Šiaulytis. Susitikimas Vilniaus

 senamiestyje. 2012. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Karšto grogo taurė. 2023. Humorografija.

K. K. Šiaulytis. Žiemašventis Druskininkuose. 2019. Iliustracija.

K. K. Šiaulytis. Žiemoja Šauklių riedulyno 

muflonai. Salantų regioninis parkas. 2025. Iliustracija.

Publikacija laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS" 2026, Nr. 2.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

LINKSMŲ ŠV. KALĖDŲ!

K. K. Šiaulytis. Linksmoji eglė. 2025. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

LINKSMŲ ŠV. KALĖDŲ!

Artėja tamsiausių naktų šviesiausios mūsų šventės – Šv. Kalėdos, Naujųjų Metų sutiktuvės, o dar ir ramybe dvelkiantis Kūčių vakaras. Visą gyvenimą prisimenamos šios didžiosios vaikystės šventės šeimos rate, prie dvylikos patiekalų stalo, su po staltiese paklota šiaudų sauja, Kalėdų Senelio dovanomis rastomis senoje megztoje kojinėje ar puošnios eglutės prieglobstyje. 

 Kūčių vidurnaktyje vyksta smagių stebuklų – šulinių vanduo trumpam pavirsta vynu – gurkštelk, tapsi visažiniu! Tą naktį, žmogaus balsu prabyla ūkininkų galvijai ir paukščiai, šuneliai ir bitės. Ožkelės leliuoja gardžius paupio gluosnius, arklys lyg nuotykį porina kaip jam naują pasagą kalvis įtaisė, karvė giriasi rekordinį kibirą pieno pridavusi, gi vištos, kitaip kalbos dovaną panaudoja – liaupsina savo gaidį: didžiuojasi jo puošnia uodega, šaunia skiautere, balsingumu, saikingu griežtumu, išmintimi ir kitomis retomis savybėmis. Viena per kitą linki mielam kokariekoriui politiku tapti, žemės ūkio ministru būti, o gal net karo ministerijai vadovauti. O jūs, gal kitokius gyvulių, paukščių pokalbius esat girdėję?

 Atmintinais 2012-aisiais metais, kada kai kurių astrologų nuomone prasidėjo nauja, vandenio astronominė era, mano piešti gyvūnai irgi atgijo tų metų kūčių naktį. Kiškiai, lapės, varnos, šarkos, mezgė, kurpė, siuvo, audė – dirbdino kojines Kalėdų Senelio dovanoms krauti, o kad dovanų nepritrūktų, palikę miško urvus, lizdus ir kitokias buveines išpuolė Senelį dar pakelėje pasitikti.

K. K. Šiaulytis. Kalėdų Senelio kelionė 

per Pasaulinį vandenyną. 2012. Iliustracija.

K. K. Šiaulytis. Atjoja Naujieji,

 2026-ieji metai. 2025. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Pirkios dūmas –

 puikus siūlas kojinę iš debesų suadyti. 2012. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Skambus Kalėdinio vainiko rytas.

 2012. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Lapė, kojinę savo uodegoje įtaisė... 

2012. Iliustracija

K. K. Šiaulytis. Briedis įsigijo šaliką-kojinę –

 ne tik šilčiau, bet ir dovanų tilps daugiau! 2012. Iliustracija.

 Šis spalvingas nuotykis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 49.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35310-2025-12-18-linksmu-sv-kaledu

Dailininko Andriaus Mosiejaus vizualiosios novelės

K. K. Šiaulytis. Dailininkas Andrius Mosiejus 

savo dirbtuvėje. 2025. Akvarelinis etiudas, 32 x 24

Kęstutis K. Šiaulytis

Dailininko Andriaus Mosiejaus

 vizualiosios novelės

 Visada smalsu apsilankyti dailininko Andriaus Mosiejaus dirbtuvėje, įsikūrusioje Druskininkų senamiesčio medinuke ties Karolio Dineikos parku. Už dailaus kelių laiptelių priebučio – jauki meno kalvė, tikriau – studija ar net laboratorija, kur nuolat gimsta patys netikėčiausi, nenuspėjami grafikos, tapybos vaizdiniai. Šiais metais savo naujausius, beveik žodžiais nenusakomus darbus A. M. rodė parodoje Druskininkų Prabavimo rūmuose, ten ją matę, tyrinėję, patvirtino – Andriaus meninė alchemija – aukščiausios prabos!

 Stebint A. Mosiejaus kūrybą, pirmiausia sužavi jo darbų estetika, plastinė darna, atlikimo precizika. Tokia raiškos harmonija klojasi ir naujausiame piešinių cikle „Nekalbūs Sielos artefaktai“. Kad ir kokie akiai neįprasti grafiniai šuorai, sūkuriai dūksta popieriaus lakštuose – jų visuma ramina žvilgsnį, kviečia perprasti mįslingą pastelėmis ir  pieštukais suklostytą pasakojimą. Pagaliau, kai atidžiam žiūrovui prabyla tie rudens nostalgija dvelkiantys, atrodytų, siurrealistiniai paveikslai – randi juose draugišką šypsnį, banguojančias humoro paraboles, mielą, taip artimą mums kaimo romantikos dvelksmą ir gal, tik debesyse aptinkamų paukščių, gyvūnų draugystę.

 Pastaruoju metu vis dar kuriamas Andriaus Mosiejaus  darbų ciklas „Prūsų Lietuvos novelės“  vėl stebina plastine naujakalbe. Lyg iš subyrėjusios praeities atklydę paveikslai švyti tauraus aukso spalvomis, klojasi koliažiniais foto miražais, marga slėpingais spausdintiniais tekstais. Atrodo, tikrai nekalbūs tie neįskaitomi raidžių rinkiniai, praradę žadą ir rymančios žmonių figūros, mąslios galvos, bet, jauti, kaip į tave vis tik smelkiasi dailininko kuriamo, užmiršto, atpažinto, atrasto pasaulio nostalgija.

 Dar, nors keletą žodžių noriu čia įrašyti apie Andrių, kaip dailės pedagogą. Jis – jau beveik penkiasdešimt metų tikras vizualiųjų menų ambasadorius Druskininkuose. Andrius Mosiejus buvo 23-jus metus vykusio dailininkų plenero Druskininkuose „Čiurlionio dienos“ vienas iš organizatorių, dailininkų grupės „3X“ vadovas, inicijavo kelis šimtus įvairių parodų šiame Lietuvos kurorte. Savo personalines darbų parodas Andrius yra surengęs Vilniuje, Rygoje, Gdanske, Alytuje, Šiauliuose, Tauragėje, Raudonės pilyje... O šiandien, gruodžio vienuoliktąją, restauruotoje buvusioje Alytaus sinagogoje, dabar čia įsikūrusiame Audiovizualiųjų menų centre, atsidaro Andriaus Mosiejaus paroda „Prūsų Lietuvos novelės arba nekalbūs sielos artefaktai“. Paroda skirta Prūsijos kunigaikštystės 500-osioms metinėms.

A. Mosiejus. Vartai. Iš ciklo „Prūsų Lietuvos novelės“.

 2025. Koliažas, originali technika.

A. Mosiejus. Dugne. Iš ciklo

 „Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Įkalintas. Iš ciklo 

„Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Relax. Iš ciklo

 „Nekalbūs sielos artefaktai“. 2025. Pastelė, pieštukai.

A. Mosiejus. Lietuvininkas. Iš ciklo

 „Prūsų Lietuvos novelės“. 

2025. Koliažas, originali technika.

 Straipsnis publikuojamas 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 48.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35268-2025-12-10-dailininko-andriaus-

mosiejaus-vizualiosios-noveles

MINIATIŪRŲ SODAS

Rimas Zigmas Bičiūnas. Susipynę šakos

Kęstutis K. Šiaulytis

MINIATIŪRŲ SODAS

 Kaip prieš metus ir dar kitus, trečius, gruodžio antrąją „RA“ galerijoje išsiskleidė dailininkų monais išaugintas miniatiūrų sodas. Šios mažiausios Vilniuje parodų erdvės sienose, lyg vijokliai sukibę šimtinės tapytojų, grafikų, ne ką didesni už vynuogienojų lapus, kūriniai. Kai istorinėje senamiesčio Pranciškonų gatvėje sklando lietuviškos žiemos prietemos, pro pravertas galerijos langines pamatai lyg ir Semiramidės Babilono sodų sapną – čia žydi bičiūniškos spalvos, skudutiškais potėpiais pinasi aliejai, akrilai, tarsi atogrąžų vabzdžiai šalia jaukaus židinio sutūpę Mariaus Jonučio medinukai, lyg toteminės figūrėlės stypso skulptorių bronziniai liejiniai.

 Tradicinės Kalėdinių miniatiūrų parodos kuratorė tapytoja Rūta Eidukaitytė šių metų parodos devizą „Eik tu sau, kaip gražu!“ kolegoms pranešė prieš gerą mėnesį. Tačiau daugelis nuolatinių šio renginio dalyvių ruošėsi jau iš anksto – tikras iššūkis mažame formate sutalpinti, tarsi simbolyje išreikšti savyje sukauptų gerų emocijų, šviesių, linksmų reginių patirtį. Žinia, kiekvienas autorius tikisi sulaukti savo antrininko – žiūrovo, pirkėjo, kurio, gal kaukolės būstinėje, o gal kraujagyslių tinklainėje sąskambiu atsilieps jo ar jos kūrybos credo.

 Kviečiame susitikti! Galerijos lankytojus ištiks nuostabus nuotykis – galimybė vos ne vienu žvilgsniu aprėpti tris šimtus dailininkų kūrinių, o paskui, su atida, paveikslas po paveikslo pasiklysti beieškant sau artimo šio pasaulio pakeleivio. Paroda veiks iki gruodžio 23 dienos, Rūta svečių laukia antradieniais-penktadieniais 13-18 val., šeštadieniais 13-16 val. Galerijos adresas: Vilnius, Pranciškonų 8.

Marius Jonutis. Arklių angelas

Rūta Eidukaitytė. Paprikos

Aleksandra Jacovskytė. Jazz

Ričardas Zdanavičius. Dailininkas su modeliu

Vaclovas Vekeriotas. Senamiestis

 Raimondas Savickas. Dviese

Artūras Braziūnas. Veidas – II

Miniatiūrų parodos apžvalga publikuojama 

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 47.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/35227-2025-12-03-miniatiuru-sodas

DAILININKO MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI

M. Dobužinskis. Vilnius. Gatvelė. 

1906. Akvarelė. Vilniaus senamiesčio žinovai, 

be abejo čia atpažino Šv. Kazimiero gatvę.

Kęstutis K. Šiaulytis

DAILININKO 

MSTISLAVO DOBUŽINSKIO MIESTAI 

 Šiemet minime didžio menininko, keliautojo Mstislavo Dobužinskio 150-ties metų jubiliejų. Dailininkas gimė Novgorode (1875 08 02), mirė – Niujorke (1957 11 20). Simboliška, abiejų miestų vardai turi žymenį – naujas.

 M. Dobužinskis daugeliui žinomas kaip teatro dailininkas  – scenografas, teatrinių kostiumų kūrėjas. Bet jis – ir grafikas, akvarelininkas, knygų iliustratorius, portretistas, škicuotojas. Daugeliui tikriausiai sensacija, kad jis buvo ir Peterburge leistų humoro žurnalų karikatūristas, subtilių šaržų autorius. Dobužinskis, kur bebūdamas, kur nukeliaudavęs, su savimi visada turėjo piešimo bloknotų pluoštą, kad pripildęs vieną, tuoj galėtu pratęsti tekstinius ir grafinius užrašus kitame. Kelionių kryžkelės laukė dailininko nuo pat vaikystės. Jo tėvas, aukšto rango carinės armijos karininkas, buvo priverstas tarnauti tai viename, tai kitame Rusijos imperijos paribyje, bet likimas lėmė grįžti ir į protėvių kraštą – Lietuvą. M. Dobužinskis, dar būdamas Vilniaus gimnazistu, gal paviliotas senosios Lietuvos sostinės romantikos, susidomėjo daile. Jau po studijų Peterburgo universitete bei garsiose Miuncheno dailės mokyklose, tarp kelionių po žymiausius Europos miestus, vis surasdavo laiko užsukti ir į Vilnių. Šiandien, dailininko kūrybai skirtuose albumuose, šalia Peterburgo, Londono, Paryžiaus, Neapolio, Venecijos škicų, piešinių, tapybos darbų, švyti ir paslaptingą tikrovę pasakojantys Vilniaus senamiesčio akvareliniai reginiai. M. Dobužinskio dailėje miesto temai skirta daugybė lakštų: vienur jo pieštukas bėga kokio jaukaus skersgatvio grindiniu, kitur – įstrigęs tarp milžiniškų belangių sienų ar pasiklydęs stogų, kiemų, kiemelių labirintuose, dar kitur kyla futuristiniais sparnais ar pasakoja karo griaunamų dangų siekiančių mūrų istorijas. Dar XX amžiaus pradžioje, M. Dobužinskio akvarelės su Peterburgo, Vilniaus motyvais buvo išleisti atvirukais, kurie dabar yra tapę kolekcininkų-filokartininkų geidžiamu lobiu. Šiame puslapyje publikuojami M. Dobužinskio darbai – iš mano senosios spaudos rinkinio.

M. Dobužinskis. Kunigaikštis Gediminas

 medžioklėje. Iliustracija B. Sruogos knygai 

„Giesmė apie Gediminą“, 1938.

 M. Dobužinskis. Vilnius, Pilies, 

dabar Bernardinų gatvė. Atvirukas išleistas

 apie 1907 m. Tokį atviruką savo

 korespondencijai buvo įsigijęs M. K. Čiurlionis.

M. Dobužinskis. Fustel de Coulanges 

knygos „Senovės miestas“ viršelis. 

1933, Kaunas. Piešinyje – Atėnų Akropolio motyvas.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“ 

atsklanda „Tikybiniai senovės įsitikinimai“. 1933.

M. Dobužinskis. Knygos „Senovės miestas“ 

atsklanda „Šeima“. 1933.

M. Dobužinskis. B. Sruogos knygos

 „Giesmė apie Gediminą“ viršelis 1938, Kaunas.

M. Dobužinskis. Titulinis B. Sruogos knygos

 „Giesmė apie Gediminą“ puslapis. 

Iliustracijoje – heraldinis 

Vilniaus Gedimino pilies įvaizdis. 1938.

M. Dobužinskis. Gedimino sapnas. 

Iliustracija B. Sruogos knygai 

„Giesmė apie Gediminą“, 1938. 

Straipsnis publikuojamas

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 46. 

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35182-2025-11-26-dailininko-mstislavo-dobuzinskio-miestai

DRUMZLINO RUDENS ŽVIRBLIŲ BALIUS

K. K. Šiaulytis. Kavos gurkšnio gaivalai. Atvirukas

Kęstutis K. Šiaulytis

DRUMZLINO RUDENS

 ŽVIRBLIŲ BALIUS

 Šioje pašnekų esė antraštėje tikriausiai jau įžvelgiate ironiškas mūsų gyvensenos užuominas, bet ne – po ja nugulęs tekstas, visai ne internetinės žiniasklaidos meniu apžvalga. Tai, tik keli pastebėjimai apie minimo kalendorinio laiko atkarpą.

 Kai pasivaikščiodamas rudeninio parko alėjoje atsargiai brendi per rūko maršką, atrodo, kad ta migla tau ir ausis užkimšo – tyla, tarsi pabalusių kerpių keras guli po medžiais kartu su nukritusių lapų guotais. Bet, netikėtai, ryžtingas drąsaus žvirblio – čirkšt-čir-čirikšt, skambantis lyg brėžiamo degtuko dainelė, pažadina klausą. Jau girdi – visas tų žvitruolių būrys klega tankių krūmų šabakštyne, nubrizgusių lapelių raizgalynėje, atrodo, kad jie, ten laužą nori užkurti.

 Rudai pilkas, su juodais įkrapais žvirblis – pats atkakliausias rudens gurmanas. Jau rugsėjyje užmiršę šeimomis nugyventą vasarą, palikuonių auginimo rūpesčius, žvirbliai sugrįžta į kolektyvinio gyvenimo šventę. Švirrrrt! – plasnojančių sparnų švilpesys praneša, kad nuo rusvo žolyno pakilo gal keturiasdešimties naujųjų bičiulių būrys, jei ne tas garsas, manytum, kad čia tik vėjas plaiksto medžio šešėlį... Lapkrityje, mano palangės žvirbliai tupinėja papūtę krūtinę lyg pakulų kuodelį – taip saugo savo kaulelių šilumą. Bet, vis tik, šis paukštis savo charakteriu, spalva ir žadintuvo čirškalu, labiau primena aktyvesnį nei lino kuokštas pradą, sakyčiau – grietinėle balintą kavą. Gal todėl, žvirbliai taip mėgsta vasarines lauko kavines – nuo jų stalų pasitraukia tik nubaidyti.

 Rudens diena trumpa lyg akligatvis. Vakarop, vos per pusvalandį sutemos pavirsta naktimi, iš miestų kamščių ištrūkę automobiliai skuba glaustis savose šalikelėse, žvirbliai migdosi suneštinėse gūžtose, o žmonės, sukritę fotelių duknose spungso daug žadančius ekranus. Už namų slenksčių likusi realybės tikrovė – lyg priešų apgulta tvirtovė: ten slankioja sapnų ir filmų herojai, reklaminių svajonių deivės, pramanų pamėklės, prietarų skeletai. Dar ir astrologai naktinėja pakiemiais – bando žvaigždėtame skliaute išskaityti mūsų nuolat klumpančios vyriausybės ateitį.

K. K. Šiaulytis. Rudens taurė. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Draugystė. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Aktualus klausimas. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Pabėgėliai iš daugiaveidžio jutubo. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Kranklys rado informacijos skiautę. Atvirukas

K. K. Šiaulytis. Astrologo kelionė. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Instagramo undinė. Atvirukas

Straipsnis publikuojamas laikraštyje

 "LIETUVOS AIDAS", 2015, Nr. 45.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35141-2025-11-19-drumzlino-rudens-zvirbliu-balius

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS IŠ SEIMO ir „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“ AKMUOSĖDIS

 K. K. Šiaulytis. Parodos lankytojus sveikina 

Seimo narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė. 

Škicas.

Kęstutis K. Šiaulytis

ŽEMAITIŠKAS REPORTAŽAS 

IŠ SEIMO

 Lapkričio vienuoliktąją Seimo antrųjų rūmų Galerijoje atidaryta paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Didžiuliuose lakštuose plyti prieš tris ir daugiau šimtmečių raižyti įmantriausi Europos kontūrai, karalysčių, hercogysčių, salų ir pusiasalių piniava, kartais, neatpažįstamai išsiklaipiusi net Baltijos jūra, Prancūzijos Atlanto vandenyno pakrantėse maudosi tik dailininkų fantazijai pavaldūs gyviai, į pučiamuosius muzikos instrumentus panašūs banginiai, burlaivius skandina jūrų slibinai, gigantiški aštuonkojai ir krabai. Visuose žemėlapių lakštuose radau nubraižytus gan tikslius SAMOGETIA (ŽEMAITIJA) kunigaikštystės kontūrus. Įdomu, kad tame plote Telšių vardas, ne visada išrašytas, o Mosėdis ant Bartuvos upės gyslelės, švyti gan dažname kartografiniame šedevre. Į renginį atvykęs Žemaičių kultūros draugijos prezidentas Algirdas Žebrauskas apgailestavo, jog dabar Žemaitijai pripažįstamas tik etnografinio regiono statusas, o senuosiuose pasaulio žemėlapiuose Žemaitija – istorinė Lietuvos žemė, kunigaikštystė. Simonas Stanevičius pasakytų: „... ką amžiai pagadino, čėsas yra sutaisyti“. Šios parodos iniciatorė LR Seimo Laikinosios žemaičių grupės narė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė dėkojo parodą atvežusiems Telšių muziejininkams, vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ nariams už linksmai įgarsintą popietę. Pusvalandžiu anksčiau, kitoje Seimo erdvėje atidaryta paroda „Vaclovas Intas – 100“. Čia koncertavo Skuodo liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“, parodą atidarė jos iniciatorė Violeta Turauskaitė, Seimo Laikinosios žemaičių grupės pirmininkė. Nugirdau, toje grupėje dabar yra 32 asmenys. Buvusi Seimo narė, teisininkė Rimantė Šalaševičiūtė pasidalino prisiminimais, kaip prieš aštuonetą metų gimė idėja suburti seimūnus, kuriems įdomi Žemaitijos kultūra, istorija, nūdiena.

 Į tos dienos renginius pavadintus „Žemaičių kultūros dienos Seime“ pribuvau gan nevėluodamas, šiek tiek anksčiau, nei man dažnai pavyksta... Mat, buvo pažadėta, kad bus galimybė susipažinti ir su kulinariniu gimtinės paveldu. Atskubėjus, Galerijoje aplink Skuodo kultūros centro stalus jau būriavosi giros, kastinio, cibulynės ragautojai, ne vieno gerklėje tirpo lašinukų bryzeliai, sodrių svogūnų riekelės... Iš Telšių pribuvo kailiniuotų lokių duetas (fotografiniame stende) ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda. Prisirinkau lankstinukų, žemėlapių, o skuodiškiai dar dovanojo kulinarinių receptų atvirukuose rinkinį. Jei šiame puslapyje būtų daugiau vietos, atpasakočiau kaip pasigaminti patarmasą, mekerį, šmotmėsį ir duonos kisielių.

Paroda „Žemaitija – istoriniuose Europos žemėlapiuose“ veiks iki lapkričio 18 d. Įėjimas į Seimo antrųjų rūmų Galeriją – laisvas.

K. K. Šiaulytis. Žemaitijos turizmo

 informacijos centro iškalbingoji gidė Auksė.

 Portretinis škicas.

 K. K. Šiaulytis. Politikas, diplomatas, 

žemaitis iš Kretingos – Antanas Vinkus. 

Portretinis škicas.

 K. K. Šiaulytis. Žemaičių kultūros draugijos

 prezidentas Algirdas Žebrauskas. 

Portretinis škicas.

K. K. Šiaulytis. Gydytojas, Mosėdžio akmenų 

muziejaus įkūrėjas Vaclovas Intas (1925 11 14-2007 11 19). 

Šiam portretui garbusis Žemaitijos patriarchas

 man pozavo savo sodyboje, 2005 metais. Akvarelė.

K. K. Šiaulytis. “AKMUOSĖDIS”, nauji žemaičių padavimai. Iliustracija.

Iš ciklo „NAUJI ŽEMAIČIŲ PADAVIMAI“

AKMUOSĖDIS

 Tais neatmenamais laikais, kai šarkos dar nešiojo skrybėles, o kėkštai ąžuolynuose rinkdavosi į seimelius, šiaurvakariniame Žemaitijos kunigaikštystės pakraštyje, Bartuvos upės vingyje riogsojo didžiulis akmuo panašus į krėsle sėdintį lokį. Žiniuonės šarkos, visa ką matančios, apkalbančios, praminė jį AKMUOSĖDŽIU, mat, tais laikais šie paukščiai dar mokėjo mūsų kalbą. Žmonėms tas keistas vardas patiko, bet pasirodė kiek per ilgas, tad tą akmenį jie vadino trumpiau – MOSĖDŽIU. Čia pat, smarkaujančią Bartuvos upę kirto brasta, o šalia jos kėpsojo šiaudastogė pakeleivių užeiga. Joje apsistodavę prašalaičiai ir tuos svetingus namus pradėjo vadinti Mosėdžiu. Štai taip, šis vardas liko ir čia vėliau išaugusiam miesteliui. Gal smalsu, kur dingo akmuo su ant jo sėdinčiu lokiu? Pasakojama, jog vieną Didžiosios Pilnaties naktį akmeninis lokys atgijo ir iškeliavo. Ilgai klajojęs, apsistojo šalia Šatrijos kalno vešėjusioje girioje, galiūno ąžuolo šakose įsirengė būstą, kur laimingai gyveno iki pat legendinių laikų pabaigos. Gi, Bartuvos upėje likęs akmuo-krėslas, tapo Mosėdžio vandens malūno kertiniu akmeniu.

 Šie tekstai ir piešiniai publikuojami

 laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 44.

 Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

35097-2025-11-12-zemaitiskas-reportazas-is-seimo