K.K.Šiaulytis. GALERIJA

2025 m. kovo 26 d., trečiadienis

ČIABUVIŲ HUMORAS

Karikatūrų parodos plakatas.

Jame panaudotas Gintauto Stankevičiaus piešinys

Kęstutis K. Šiaulytis

ČIABUVIŲ HUMORAS

Antraštės žodį „čiabuvis“ šį kartą absorbuokite plačiau – pajauskite jo filosofines, politines, etnologines ir kt. gelmes, net jei ir nesuprantate juokų. Save karikatūrose pamatyti ir kitais tokiais pasidžiaugti jau 57-ąjį pavasarį kviečia linksmųjų dailininkų lyderis Jonas Varnas. Vilniuje, Seimo antrųjų rūmų hole-galerijoje (įėjimas laisvas, nuo Neries pusės) eksponuojami 36-ių subrendusių karikatūristų 172 darbai ir dar 35-ių Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų eksperimentai. Studentus į tą avantiūrą įtraukė jų dėstytoja Virginija Kalinauskaitė. Parodos plakatą bei katalogą parengė Jonas Lenkutis, pastarasis, dar redaguoja ketvirtosios prabos humoro žurnalą „Šluota“, renka eksponatus būsimiems šypsnių muziejams.

Paroda veikia kovo 20 – balandžio 3. Susitikimas su karikatūristais, kaip visada – balandžio pirmąją, 13 val. (nejuokauju).

K. K. Šiaulytis. Dailinkas Jonas Lenkutis. Šaržas

Jonas Varnas

K. K. Šiaulytis. Dailinkas Jonas Varnas. Šaržas

Jonas Lenkutis

Justinas Račinskas

Saulius Medžionis

Vidmantas Eidukaitis

Antanas Bartašiūnas

K. K. Š. Autošaržas

Publikacija jau džiugina

laikraščio "LIETUVOS AIDAS" (2025, Nr. 12) skaitytojus.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33655-2025-03-26-ciabuviu-humoras

2025 m. kovo 19 d., trečiadienis

EKSPRESIONIZMO ARTOJAI

Meno albumo skirto „Brücke“

dailininkų kūrybai dėklo iliustracija.

Panaudotas Hermann Max Pechstein

medžio raižinys – parodos plakatas,

kuriame grupės narių portretai:

Heckel, Kirchner, Schmidt-Rottluff, Pechstein

Kęstutis. K. Šiaulytis

EKSPRESIONIZMO ARTOJAI

Prieš 120 metų – 1905-aisiais, Drezdene, penketas architektūros studentų ėmėsi „užklasinės“ veiklos – tiesti naujo meno kelius. Susibūrę į draugingą, vos ne pirmykštę gentį, kurią pavadino simboliniu „Brücke“ („Tiltas“) vardu, tarsi šėliodami ėmėsi griauti „dailaus“ meno pamatus. Anot jų, plastinių menų kūrėjai: tapytojai, grafikai, skulptoriai, neturi būti „gražių“ ir dar gražesnių darbelių daugintojai, menininko pašaukimas – išreikšti save, leisti prabilti intuicijai, dvasinėms įžvalgoms, aistrai ir aitrai. Grupės lyderis Ernst Ludwig Kirchner (1880-1938) jau buvo „pašauktas“ modernizmo laumių, žavėjosi Vincento van Gogo (Vincent van Gogh), Polio Gogeno (Paul Gauguin) kūryba, domėjosi Afrikos tautų daile, senąja Vokietijos medžio graviūra. Beveik tuo pat metu, modernizmo laumių kerais paveikti avangardines idėjas skelbė kubistai ir fovistai Prancūzijoje, futuristai Italijoje. Trys aktyviausi „Brücke“ grupės nariai, E. L. Kirchner, Erich Heckel (1883-1970), Karl Schmidt-Rottluff (1884-1976) ir kiek vėliau prisijungęs dailininkas Hermann Max Pechstein (1881-1955) nuolat rengdami parodas, plačiai pristatydami publiką šokiruojančius, provokuojančius darbus, sugebėjo suintriguoti to meto Vokietijos meno žinovus ir sensacijų medžiotojus žurnalistus. 1911 metais, „Brücke“ kūrybinis bagažas buvo įvardintas ekspresionizmu. Deja, į meno istoriją taip galingai įsiveržusi grupė, 1913 metais iširo. Atskleisiu paslaptį, kodėl šiuos ekspresionistus pavadinau „artojais“. Pirma – visi „Brücke“ dailininkai buvo pamėgę medžio graviūras, o medį skrebenti – kaip žemę arti. Antra – ekspresionistų įdirbtame, suartame meno lauke „sudygo“ gausus derlius: jų kūrybos emocinis pradas, aktyvus disputas su žiūrovu, savitos estetikos paieškos, galiausiai, meninės drąsos prioritetas, tapo daugelio naujų meno judėjimų ašine stebule.

„Brücke“ dailininkai ieškodami civilizacijos neužguitų gamtos oazių, atrado Kuršių neriją, joje, žvejų kaimelį – Nidą. H. M. Pechsteinas ne vienai vasarai „įstrigo“ šiame dar kurortininkų neužspiestame burvalčių uoste. Jo darbai su Nidos peizažais, mauduolėmis ir žuvininkais dabar puikuojasi modernaus meno muziejuose visame pasaulyje.

Vokiečių dailininkai rado Nidą, o jaunas, kupinas idėjų Lietuvos dailininkas Saulius Kruopis, atrado „Brücke“. Susižavėjęs ekspresionistine daile, Saulius įkūrė Nidos menininkų asociaciją „Tiltas“, nuo 1995-ųjų kasmet organizuoja garsiuosius Nidos ekspresionistinius plenerus.

Dailininkas Arvydas Bagdonas

NIDOS PLENERŲ

ŠKICŲ DIENORAŠČIO PUSLAPIAI

Straipsnis publikuotas laikraštyje

"LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 11.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33616-2025-03-20-ekspresionizmo-artojai

2025 m. kovo 12 d., trečiadienis

SU – MENĖK!

K. K. Šiaulytis. Sumenėję vilniečiai

ant žurnalo “Literatūra ir menas” viršelio.

Škicų koliažas.

Kęstutis K. Šiaulytis

Skambi ir džiuginanti Vilniaus miesto kūrybinė iniciatyva “Su-menėk!”, išgąsdino vietinius skeptikus – kas bus, jei sostinės gatvėmis pradės blaškytis Džeimsai Bondai ar kokio karikatūristo šaržuoti herojai?! Kasdien, viešajame transporte esame ugdomi žiūrėti animacinius filmus, jau primygtinai kviečiami pasivažinėti autobusu-meno galerija, gal merijos planuose ir pakitę troleibusų maršrutai – nuo vienos bibliotekos prie kitos?!

Bet šį pavasarį Vilniaus ašarotojus pasiekė gera žinia – keisis tik viešojo transporto bilietų kainos, o troleibusų ir autobusų maršrutai vairuos kitaip tik per Kaziuko muges ar dviračių maratonų dienomis…

K. K. Šiaulytis. Susitikimas Vilniaus skersgatvių labirinte

K. K. Šiaulytis. Miestelėnai Nacionalinėje

dailės galerijoje, parodoje

„Gražuolės, pamėklės ir samurajai“

K. K. Šiaulytis. Susimąstęs vilnietis

K. Sirvydo skvere,

ties Chodkevičių rūmais – Vilniaus paveikslų galerija

K. K. Šiaulytis. Džeimsas Bondas

– aktorius Daniel Craig

K. K. Šiaulytis. Prancūzijos dainininkė,

dailininkė Amanda Lear

Straipsnis ir škicai publikuojami

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS" 2025 Nr. 10

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/

article/33575-2025-03-12-su-menek

Autošaržas

2025 m. kovo 5 d., trečiadienis

POSTMODERNIZMO VAJUS

K. K. Šiaulytis. Postmodernizmo nuojauta. 2025. Koliažas

Kęstutis K. Šiaulytis

POSTMODERNIZMO VAJUS

Modernistinės dailės kūrybinio novatoriškumo nuostata, siekis nuolat atsinaujinti, ieškoti pirmeiviškų nuotykių, įsipareigojimas atrasti, padovanoti pasauliui Meną iš didžiosios raidės, tarsi natūraliai išplukdė savyje nelauktą kitoniškumą – postmodernizmą. Ši meninė platforma, savo pradinėje, “mailiaus” stadijoje, pasireiškė kaip atraktyvi žaismė, kalambūriškai, koliažiškai interpretuojanti modernizmo klasikus, principus, idėjas, vos nuklystanti į didžiam, elitariniam menui uždraustas sritis – menkaverčių reiškinių adoravimą. Tokias, pirmaprades postmodernistinės dailės apraiškas menotyrininkai įžvelgė pop mene, kuris XX amžiaus šešiasdešimtaisiais užgimė Didžiojoje Britanijoje, bet veikiai suklestėjo ir JAV. Vienas ryškiausių tos masių dėmesio siekiančios dailės krypties atstovų – amerikietis Endis Varholas (Andy Warhol 1926-1987). Garsiausiame, nūnai rekordiškai brangiame jo darbe “Marilyn Diptych”, tarsi naujojo meno Mona Liza, žiūrovų akis skrodžia šilkografine šypsena pasidabinusi aktorė Merlin Monro (Marilyn Monroe 1926-1962). Dvigubame paveiksle jos veidas reprodukuotas 50 kartų. Atrodo, ji valiūkiškai stebi kaip gimsta kontroversiškasis postmodernistinis menas, kuris netrukus savo pagrindine užduotimi deklaruos modernizmo dekonstravimą.

Postmodernizmas – daugiaveidis, prieštaringas, eilinių smalsuolių draugas ir kartu, pasipūtęs milijonierių menas, kurį gamina garsių, išreklamuotų dailininkų samdyti pameistriai. Postmodernistų dirbtuvėse, meno kūrimo priemone gali tapti bet kas: sudilę teptukai, krosnies šlakas, šiukšliadėžės turinys, kibiras vandens, nebemadingas dailininko paltas ir, labai dažnai – pats dailininko kūnas. Į hibridinės kūrybos procesą hepeninguose kviečiami įsijungti žiūrovai, o įvairiausi performansai, instaliacijos, akcijos tarsi ragina pamatyti meną savo aplinkoje, buityje, kasdienybėje, užsidėti autoironijos akinius, pasipuošti paradokso skrybėle. Postmodernizmas persikraustė iš parodų salių, muziejų, studijų, į gatves, paplūdimius, miškus, kaip mes dabar regime, net į parlamentus, ar ovalinius politikų kabinetus.

Lietuvoje postmodernizmo kūrybinės akcijos prasidėjo apie 1990-uosius. Nors mes kartais apšaukiami tradicionalistais, tačiau, tarsi nejučia jau visa galva esame pasinėrę į keisčiausius hepeningus. Dalyvavome dėžinių televizorių perkėlime iš savo būstų į Europos parką, džiaugėmės „galimybių pasu“, o prekybcentrių akcijos šokdina mus ir su reklamine muzika, ir be jos.

K. K. Šiaulytis. Uodega. 2024. Koliažas

K. K. Šiaulytis. Pasiklydę abstrakcijoje.

2024. DADA Atvirukas, koliažas

K. K. Šiaulytis. Dailininko laiptai.

2022. Drobė, akrilas, 20 x 20

K. K. Šiaulytis. Eglė yra tinklas. 2017.

Medis, akrilas, antikvaras. 20 x 20.

(Privačioje kolekcijoje)

Straipsnis - pašnekų esė publikuojamas

laikraštyje "LIETUVOS AIDAS", 2025, Nr. 9.

Rasite ir "LA" internetinėje svetainėje -

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article

/33543-2025-03-05-postmodernizmo-vajus

2025 m. vasario 25 d., antradienis

CAUSERIE – PAŠNEKŲ ESĖ – ŠMAIKŠTĖ – SPAKTYVA

K. K. Šiaulytis. Lietuvoje. Humorografija

Kęstutis K. Šiaulytis

CAUSERIE – PAŠNEKŲ ESĖ –

ŠMAIKŠTĖ – SPAKTYVA

Kai prieš kelis dešimtmečius ėmiausi ne tik dailės, bet ir literatūrinės kūrybos, mano tekstų naršytojai tarė juose apčiuopiantys žiūrėtojo, matytojo bei karikatūristo patirtį. Ne kartą girdėjau – „Rašai peizažus“, „Vis juokauji“... Ką gi, jau liaudies patarlių kalviai žinojo – „Nuo savęs nepabėgsi“. Konstruojant karikatūras, būtina įvaldyti gebėjimą į reiškinius, aktualijas, įvykius pažvelgti „kitu kampu“. Mintyse vartalioji pasirinktą dėmesio objektą tarsi Rubiko kubą, kol randi tokį žiūros tašką, kuris tavyje implikuoja kitamanybę, įžiebia originalią idėją. Kai perteiki jas abi piešiniu – štai ir karikatūra. Tos, būna visokios – tiesmukos, giliaprasmės, kartais, net žadinančios filosofinius apmąstymus. Bet, galiausiai, visokių humorografijų (karikatūrų, komiksų, šaržų) vertę lemia žiūrovas, jo gebėjimas atkapstyti piešiniuose užslėptą mintį. Panašus ir publicistinės esė likimas – autorius rašo, o skaitytojo bagažas mintija kaip reaguoti į paskleistus tekste įžvalgų kerus.

Gamtinius kraštovaizdžius tapant akvarele ar raidžių rinkiniu, klojasi vienaip, o kai bandai apvilkti žodžiu mūsų gyvenimo realijas – tarsi savaime dygsta humoristinės šaipoklės. Tokios publicistinės, mažagabaritinės, lengvabūdės esė, dažniausiai suklostytos laikraščio, žurnalo galugalio skiltyje, vadinamos „causerie“ vardu. Lietuviškai tas žodis gal tariamas „kauserie“, o nusako – pokalbį, pašnekesį, bambėjimą... Apie tą kalbabrydę radau įrašų interneto duotybėse (vertė Gogle, paredagavau aš): „Causerie stiliaus kūrėjas dėsto tik savo nuomonę, balansuoja žodine akrobatika, pokštauja..., ...tekste leidžiami kalbiniai triukai, burtai, hiperbolės, tyčinis kalbinių ir stilistinių normų nepaisymas ir kiti absurdiški ar humoristiniai elementai... Sakiniai paprastai yra trumpi, vengiant per daug aiškinti, o skaitytojui paliekama vietos graibyti tarp eilučių.“

Tą stilių atpažinęs savo rašiniuose, pradėjau galvoti kaip skambiai jį praminti lietuviškai. Siūlėsi vis kažkokie marginalai: „pliurpalai“, „blevyzgos“, „tauškalai“..., tokių, visas puslapis išsirikiavo. Tarp jų aptikau visai neblogą žodį – „šmaikštė“, bet, tuokart pasirinkau ramesnį – „pašnekos“. Deja ir šis vardenis nepilnai nusako causerie stiliaus intencijas, nenurodo, jog tai, apie ką šnekučiuojama, yra pamatyta spoksojimo būdu.

Akivaizdu, jog žodis „spoksoti“ turi vidinių sąsajų su lotynų kalbos žodžiu „specto“, kuris irgi tariamas su k vietoje c raidės – spekto. Platusis Kazimiero Jokanto „Lotyniškai lietuviškas žodynas“ pateikia visą eilę panašių žodžių: specto – žiūrėti, veizėti, kartais – tirti, galvoti, spręsti..., spectrum – įvaizdis, specula – sargybinis (žvalgybinis) bokštas, speculator – šnipas, žvalgas, speculor – dairytis aplinkui, speculum – veidrodis, spectabilis – matomas, vertas matyti, žymus, spectaculum – vaidinimas teatre, reginys, spectator – žiūrėtojas, stebėtojas, žinovas, spectatus – šaunus, puikus... Čia išlukštentos specto reikšmės tinka ir trumpakalbei esė nusakyti, o ji – žodžiais nusakytas spoksojimas. Causerie skaitai – užmetei akį, dar kartą dėbtelėjai – teksto žaismė per akies obuolį į kaukolės dėžę raidėmis subyrėjo.

Besamprotaujant, vos ne į metafizikos bokštą įkopus, toptelėjo dar viena kalbos retenybė – „spaktyva“, šiuolaikiškai – žiūronas. Pagalvojau, kaip būtų išmintinga, pašnekų esė nusakyti taip trumpai ir skambiai – „spaktyva“! Ištarei – rodos žiūri į žvaigždes.. O dar, – tarpukaryje tokį pavadinimą turėjo populiarus humoro žurnalas.

K. K. Šiaulytis. Pyragas su grybų prieskoniais.

Iš humorografijų ciklo

“Virtuvės šefo vėžlio Timo nuotykiai”.

Humorografija

K. K. Šiaulytis. Depresija. Išsipylė šešėlis. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Kosminė Sąšauka. Humorografija

K. K. Šiaulytis. Pavasariop. Humorografija

Humoro žurnalo “Spaktyva” (1924-1934)

reklama žurnalo “Pavasaris” (1928 Nr. 13)

trečiajame viršelyje.

Dailininkas Jonas Martinaitis. 1928.

Laikraščio "LIETUVOS AIDAS" 2025, Nr. 8,16-asis puslapis.

Publikaciją rasite ir "LA" internetinėje svetainėje:

https://www.aidas.lt/lt/kultura-menas/article/

33505-2025-02-26-causerie-pasneku-ese-smaikste-spaktyva

2025 m. vasario 19 d., trečiadienis

Pašto menas – Mail art. Pašto ženklų žaismės

K. K. Šiaulytis. Didysis Alpių slidinėjimo

slalomas. DADA atvirukas, pašto ženklų dėlionė

Kęstutis K. Šiaulytis

Pašto menas – Mail art

Avangardinis ir nuolat atsinaujinantis pašto menas, kaip kūrybinė dailininkų oikumena apimanti visą pasaulį, atsirado gal apie 1950-uosius, Niujorke. Kaltininkas – neodadaizmo aktyvistas Ray Džonsonas (Ray Johnson 1927-1995). Dailininkas, propaguodamas meninių komunikacijų idėjas, draugams ir kolegoms paštu „eksportavo“ netikėčiausius koliažus, piešinius, kaligrafinėmis įmantrybėmis iliuminuotus laiškus, taip originalių siuntinių manija užkrėsdamas daugelį savo adresatų. XX amžiaus viduryje, kaip iš dangaus krentantys vis nauji avangardiniai sąjūdžiai gaivino modernizmui pasiryžusias galvas. Bet Pašto menas – Mail art, pasiūlė patį paprasčiausią būdą išreikšti savo novatoriškumą ir laisvę. Išradingumu pakrautą siuntinuką, kuris pradžiugintų, nustebintų gavėją, paskatintų jį atsiliepti – visai nesunku sukonstruoti. Kelionei paštu tiks ir perskaityto žurnalo numeris, kurį dar papildysi savo koliažais, savadarbio popieriaus lakštai, grafikos atspaudas ar rašytinis sveikinimas, kad ir, mėnulio pilnaties proga, o dar pailiustruotas ir lengvadarbiu škicu. Mail arto kūryba neskirta komercijai, nevaržoma nei užsakovų, nei apsišvietusių meno kritikų dėmesio. Organizuojamose parodose kaip lygiaverčiai priimami visi atsiųsti darbai, žinia, po kiek laiko jie persikrausto ir pas meno kolekcininkus, į muziejų, archyvų, bibliotekų podėlius.

Avangardinis Mail artas – ne iš kelmo spirtas: paveldėjo praėjusių amžių linksmų, nepailstančių žygeivių paštininkų drąsą, išmonę. Kiekvienas šio meninio sąjūdžio dalyvis, savo kūrybinėje raiškoje naujai atkartoja per amžiais vilnijančią pašto komunikavimo romantiką.

Pašto ženklų žaismės

Aš, kaip autentiško Dadaizmo – DadaRato dailininkas, be to, dar ir laikraštinis komunikatorius, irgi nesu abejingas Pašto menui. Konstruoju, klijuoju daugiareikšmius atvirukus, marginu koliažais ir škicais laiškų vokus, ant savo darbo stalo organizuoju pašto ženklų žaismes. Meninės kūrybos judrumas, lakstumas, landumas skaitmeninio pašto ir kosminių užmojų epochoje, įgalina visus bendrauti kasdien, o laiškus rašyti net ir savo palangės kaktusui.